2021 05 23

Mindaugas Jonušas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vargonininkė E. Rudokaitė: „Dievas yra tikrovė – ta pati, kurioje mes gyvename“

Eglė Rudokaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Turbūt tiksliausiai pašaukimą yra apibūdinęs Frederickas Buechneris, amerikiečių rašytojas ir teologas: „Tavo pašaukimas yra ten, kur tavo gilus džiaugsmas sutinka pasaulio poreikį.“

Kiekvienas iš mūsų tikėjimo ir savojo pašaukimo ieškome vis kitaip. Vieni jį atrandame dar vaikystėje, o štai kiti – taip ir lieka jo neatradę visą gyvenimą. Šiuo jautriu visam pasauliui metu labiausiai kaip niekada turime galimybę pasitikrinti ir savo tikėjimą, ir peržvelgti savo gyvenimo kelią.

Vilnietė Eglė Rudokaitė buvo laimingas vaikas. Gimusi katalikiškoje šeimoje, šiandien mergina gali džiaugtis, kad pasirinko muziką, kuri leidžia jos tikėjimui skleistis.

Šiuo metu sėkmingai Vilniaus arkikatedroje ir Šv. Kryžiaus bažnyčioje vargonuojanti mergina viltingai liudija savo tikėjimą ir drąsina kelti savo širdis Dievo link. Menininkę kalbiname apie Viešpaties šypsnį žmogaus gyvenime, pašaukimo ir tikėjimo pasirinkimus.

Egle, nuo ko prasidėjo tas Viešpaties šypsnis Jūsų gyvenime, kad šiandien esate tikintis žmogus? Ar tai iš šeimos, o galbūt gyvenimo lūžio etapo rezultatas?

Mano tėvai buvo „tradiciniai“ katalikai, kurie bažnyčioje apsilanko du kartus per metus, tad, kol buvau visai vaikas, gal nelabai supratau, ką reiškia praktikuoti tikėjimą. Bet, kiek save atsimenu, Dievas man visuomet buvo artimas. Atminty gerai išlikusi Pirmosios Komunijos akimirka.

Sąmoningai į Bažnyčią įsiliejau per muziką. Maždaug septintoje klasėje labai užsimaniau lankyti chorą. Arčiausiai namų buvo Vilniaus Kalvarijų bažnyčia, tad nusprendžiau pabandyti prisijungti ten. Buvau labai kuklus vaikas, paprašiau mamos, kad mane nuvestų  Taip pradėjau lankyti Mišias sekmadieniais ir reguliariai priimti sakramentus. Pamažu supratau, kad atlieku savo krikščioniškas „pareigas“ ne tik dėl to, kad esu choristė, bet ir dėl to, kad tiesiog to noriu.

Eglė Rudokaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl reikalingas tikėjimas ir ką jis duoda jaunam žmogui?

Kalbant apie tikėjimą kaip dorybę, pirmiausia – tai varomoji jėga, padedanti keliauti į priekį. Tikėjimas palaiko viltį, kad bus šviesa, kad pasieksiu tikslą, kad tiesiog galiu. Be tikėjimo, man regis, tiesiog stovėtume vietoje.

Tikėjimas Dievu man visų pirma suteikia ramybę ir didžiulį džiaugsmą. Kuo giliau įsisąmoninu, kad esu be galo mylinčio ir savo meilėje panardinančio Tėvo dukra, tuo labiau Juo pasitikiu. Tuomet visas negandas ir išbandymus stengiuosi suvokti ne kaip blogį (nes galų gale tik nuodėmė tikrai yra blogis), bet kaip Dievo plano man dalį. Ne kartą įsitikinau, kad daugeliu atveju tereikia visiškai pasitikėti Dievu, nekišant savo trigrašio, nes Jis visada žino geriau.

Dievas yra tikrovė – ta pati, kurioje mes gyvename. Netikėdami tarsi vengiame labai svarbios tikrovės dalies, tarsi užsidengiam rankom akis ir sakom: „Nematau, tai ir nėra!“ Turbūt sakyčiau, kad tikėjimas Dievu jaunam žmogui padeda pasijusti tikrai mylimam ir vertingam, laukiamam, svarbiam. Dažnai sunku mums patiems save mylėti, tad turėti santykį su Asmeniu, kuris visuomet palaiko, kuris turi man planą ir kuriam rūpiu, yra labai labai svarbu.

Eglė Rudokaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūsų gyvenime ryškus yra ne tik tikėjimas, bet ir meilė muzikai, esate Vilniaus arkikatedros vargonininkė. Kaip gimė poreikis muzikai ir kokia buvo jūsų kelionė iki Vilniaus arkikatedros?

Į Algirdo muzikos mokyklą, kai buvau penkerių, mane nuvedė mama. Pasakojo, kad net pati nelabai žinojo, kodėl. Tiesiog taip reikėjo. Po tų vienų metų muzikos mokykloje, paskutinę dieną padavėme dokumentus stojamiesiems į M. K. Čiurlionio mokyklos pirmąją klasę. Puikiai atsimenu dieną, kai mama manęs paklausė, ar noriu ten stoti, o aš palinksėjau galva. Mokiausi groti fortepijonu.

Toliau vėl galima keliauti laiku iki Kalvarijų parapijos choro, kur stebėdama vargonininkę Dovilę pagalvojau, kad aš irgi noriu groti vargonais. Tuomet devintoje klasėje pasiprašiau vargonų fakultatyvo pamokų. Po devintos klasės, vasarą, pirmą kartą pavadavau vargonininkus Mišiose, o nuo rugsėjo ėmiau kiekvieną antradienį vargonuoti Šv. Kryžiaus bažnytėlėje, kur groju iki šiol.

Pabaigus mokyklą ir šiek tiek pasvarsčiusi, įstojau į LMTA toliau studijuoti vargonų. Taip nutiko, kad 2018 m., teko dalyvauti „Schola Gregoriana Vilnensis“ organizuojamoje grigališkojo choralo savaitėje Marijampolėje – buvau tos savaitės vargonininkė. Ten būdama labai pamilau choralą bei iš naujo suvokiau, kad vargonai tikrai yra mano pašaukimas ir kad noriu augti šitame kelyje.

Ir štai pernai Vilniaus arkikatedros scholos vargonininkė išsikraustė gyventi svetur, choralistai liko „vieni“. O tada, regis, atsidūriau laiku ir vietoj. Schola ieškojo jauno žmogaus, kuriam grojimas Katedroje būtų puiki terpė profesiniam augimui, todėl pasikvietė į šitą kelionę mane.

Kiek jūsų tikėjimo kelionei svarbi yra vargonininkės pozicija?

Čia įdomus klausimas. Aišku, atrodo, kad mano kelias į Bažnyčią ir arčiau Jo vyksta per muziką, per tai, kad esu vargonininkė. Ir man labai patinka, kad taip yra. Bet, manau, Dievas galėjo vesti bet kuriuo keliu.

Eglė Rudokaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Išgyvename pandemiją – jos metu buvo uždarytos bažnyčios, vyravo atskirtis ir negalėjimas išgyventi nei bendrystės, nei tikėjimo drauge. Kaip Jūs asmeniškai tai išgyvenote – ir ar šis laikotarpis turėjo įtakos Jūsų tikėjimui?

Man asmeniškai gal sunki buvo pati karantino pradžia, kai daug nežinomybės, turi stabdyti visus planus, planuoji toliau, bet kas kartą viskas griūna… Kitas momentas, kad negali eiti bendrauti su žmonėmis. Šitas sunkumas pasijuto vėliau, ypač kai pati sirgau ir buvau visiškai izoliuota.

Nemažai meno žmonių šiuo metu išgyvena depresiją ir emocinį šoką. Kaip tikėjimas gali šiandien realiai padėti šį laiką išgyventi kiek galima lengviau?

Viskas tampa gerokai lengviau tą akimirką, kai tuos sunkumus tiesiog priimi tokius, kokie jie yra, ir savo skausmą aukoji Dievui kaip maldą už sielas. Bent tokiu „receptu“ aš vadovaujuosi. Labai padeda tikėjimas, kad visi sunkumai yra ne veltui, kad Dievo akyse viskas yra prasminga. Tiesiog leistis būti Jo įrankiu. Bus labai įdomu po mirties sužinoti, kaip gražiai viskas buvo supinta!

Eglė Rudokaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sakoma, kad pasidalintas džiaugsmas dvigubėja. Galbūt galėtumėte pasidalinti gražiausiomis savo akimirkomis, kurias teko patirti tikėjimo ir muzikos kelyje?

Sunku išskirti vieną ar kelis įvykius. Aš patiriu neapsakomą džiaugsmą ir malonumą, kai groju ne viena – su solistais ar orkestre. Yra buvę labai mielų koncertų, kai vidury renginio po fortepijonu įsitaisė katinas, kai su drauge tiek užsiklausėm viena kitos, kad iš to grožio vos nepasimetėm vidury kūrinio, kai atlikom Rossinio kačių duetą ir išeidami visi vaikai miauksėjo… Turbūt tokie nutikimai dabar šauna į galvą.

Visada stengiuosi savo grojimą paversti malda. Man atrodo, tai yra svarbiausia. Muzika dėl muzikos, dėl virtuoziškumo, dėl savęs parodymo… paliečia, bet ne tiek, kitaip. Todėl labai stebina ir džiugina, kai žmonės prieina ir sako: „Žinai.. tikrai jaučiasi, kad grodama meldiesi. Ačiū.“ Tiesiog ištirpsta širdis dėkingume Dievui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jeigu Jūsų paklaustų, kodėl verta būti tikinčiam, koks būtų Jūsų atsakymas?

Aš gal šiek tiek praplėsčiau šitą klausimą: kodėl verta Dievui sakyti „taip“? Nes tikėjimas, kaip pašaukimas, kaip malda, kaip sakramentai, yra Dievo dovana, kurią Dievas siūlo, o aš galiu laisvai rinktis – priimti arba ne. Visada verta drąsiai ir su pasitikėjimu sakyti Dievui „taip“, nes tuomet vyksta gražiausi dalykai gyvenime. Nes tokiu būdu atveriame savo gyvenimo vartus ir leidžiame veikti pačiam Kūrėjui, pačiai Meilei, kuri savo mylimiems vaikams trokšta vienintelio dalyko – laimės.