„Varnų salos“ mokykloje – jau 500 vaikų iš visos Ukrainos

Apie esmines vertybes, prasmę, vaikus, jų ugdymą, draugystę su ukrainiečiais – pokalbis su M. Pilkauskaite.

Margarita, kaip gimė mintis steigti savo mokyklą?

Nebeatsimenu to tikslaus momento, kada tai įvyko. Iš pradžių buvo kita svajonė. 15 metų praleidau prekyboje, versle, bet visą laiką jaučiau, kad mano tikrasis pašaukimas ir svarbiausias troškimas – darbas su vaikais.

Ir aš jį išpildžiau – baigiau mokslus ir tapau pradinių klasių mokytoja. Dirbau keliose mokyklose, ir visuomet man būdavo svarbiausias vaikas. Labai trūkdavo tiek susirinkimuose, tiek bendraujant su kai kuriais tėvais pokalbių apie vaiką, ugdymą ir pagalbą jam. Galiausiai, paskatinta tėvų, nusprendžiau kurti savo mokyklą. „Varnų sala“ gimė iš idėjos, kad jeigu aš, kaip mokytoja, nepritampu mokyklose, tai turbūt ir ne visi vaikai yra priimami tokie, kokie yra.

Kartais aš esu nepatogi, įkyri, kartais – miela. Esu visokia – kaip ir visi aplink mane esantieji. Tariau sau: „Tebūnie mokykla, kurioje kiekvienas mokytojas ir mokinys ras sau vietą, kurioje mes visi stengsimės vieni dėl kitų, jautriai, žmogiškai priimdami šalia esantįjį – nesvarbu, ar jis mažas, ar didelis.“

Mokyklos pavadinimo atsiradimo versijos yra dvi ir abi teisingos. Tai buvo vienas didžiausių iššūkių man – jame dalyvavo ir artimieji, ir draugai. Ieškojau simbolio, kuris taikliausiai apibūdintų protingus, gabius, bet ne visada patogius vaikus ar tuos, kuriems reikia pagalbos. Nepelnytai „nurašyta“ intelektualioji varna šiam reikalui pasirodė labiausiai tinkamas pasirinkimas. Kodėl sala? Tai aliuzija į Astridos Lindgren knygą „Mes Varnų saloje“.

Kokia buvo mokyklos susikūrimo pradžia, kokia jos dabartis ir ateities vizija? Kodėl nusprendėte saloje priglausti nuo karo Ukrainoje į Lietuvą atbėgusius mokinius ir mokytojus?

Taip jau įvyko, kad pirmi mokyklos metai buvo nuotoliniai karantininiai. Antraisiais gyvavimo metais, vis dar karantininiais, jau turėjome gyvą mokymąsi – didelės patalpos ir nedidelis skaičius mokinių leido tai daryti. Mokyklos dabartį pakoregavo karas Ukrainoje. Kadangi turėjau du laisvus mokyklos pastato aukštus, iš karto atsiliepiau į vienos Charkivo mokyklos prašymą priimti jos mokinius ir mokytojus. Be jokių dvejonių sutikau galvodama apie tai, kad karas truks kelis mėnesius, ir jie grįš namo.

Ukrainiečiams reikėjo stogo virš galvos, ir aš jį suteikiau. Tiek lietuviai mokiniai, tiek jų tėvai tokiam mano žingsniui pritarė. Taip mokykloje greta lietuviškų klasių atsirado ir ukrainietiškos. Vaikai pradėjo keliauti pas mus iš visos Ukrainos – dabar jų turim jau 500! Siekdami užtikrinti dėl karo sutrikdytą šių vaikų mokymąsi, pasitarę su tėvais, dirbome su jais per vasarą, važiavome į stovyklas.

Ukrainiečiams vaikams mokslas mūsų mokykloje nekainuoja, mokytojų išlaikymą padengia valstybė. Esu už tai labai jai dėkinga. Kadangi karas tebesitęsia, kai kurie ukrainiečiai jau galvoja likti Lietuvoje gyventi, o mes pradedame jų vaikus po truputį integruoti į lietuvišką mokyklą – mokome kalbos, pažindiname su Lietuvos istorija. Vaikai tarpusavy per pertraukas puikiai bendrauja, tarp vyresnėlių ir meilės reikalų jau atsiranda…

Pasibaigus karui grįžtančius į gimtąją šalį gražiai išlydėsime, o tie, kurie liks, mokysis pagal mūsų mokyklos filosofiją, pamažu įsilies į lietuviškas klases, ukrainiečių kalbos pamokos liks kaip fakultatyvas. Viskas vyks labai natūraliai – padėsim tiek, kiek reikės. Ukrainiečių salelė visada galės jaustis saugiai mūsų dvylikametėje lietuviškoje mokykloje.

Esate užsiminusi, kad ši mokykla apie jus.

Man labai svarbu gyvenime sąmoningumas. Jei gyvenu sąmoningai, tai atliepiu į savo poreikius, esu laiminga, galiu išpildyti svajones. Tikiu, kad šitų dalykų galima išmokyti jau mokykloje.

Aš pradėjau ieškoti savo kelio ir gyvenimo prasmės sulaukusi trisdešimties. Nenoriu, kad mano vaikai savo vietos, pašaukimo paieškas pradėtų taip vėlai. Mokykloje turėtų būti patiesti pagrindai pažinti save ir aplinką, socializacijai, mokytis kalbų, matematikos ir kitų dalykų. Svarbu žinoti, kokioje srityje norėsis tobulintis jau savarankiškai. Mokymo tikslas turėtų būti ne geras egzaminų išlaikymas, o tvirtų pagrindų įgijimas, kuris ir padėtų gerai išlaikyti egzaminus.

Todėl labai svarbu vaikams teisingai sudėlioti vertybes. Svarbiausia jų, kurią reikia ugdyti – laisvė. Būtina suvokti, kad aš galiu be suvaržymų laisvai rinktis ir daryti kažką taip, kaip noriu, bet kartu esu pats atsakingas už savo poelgius.

Antroji vertybė – mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė. Toliau – esu kupinas drąsos kalbėti, klysti, apsikvailinti, apkabinti kitą, džiaugtis. Taip pat privalau būti atviras, jei noriu eiti pirmyn ir kurti teisingus santykius.

Penktoji vertybė – kūrybiškumas. Pasidaro daug paprasčiau, kai į viską žvelgi kūrybiškai. Apie tai – mūsų mokykla. Kai suteikiame vaikams laisvę ateiti arba neateiti į pamoką, iš pradžių jie labai džiūgauja ir noriai tuo naudojasi. Mes turime ir savarankiško mokymosi kabinetą. Bet tuomet vaikai tampa atsakingi už tai, kad turės mokytis patys. Paprastai užtenka dviejų savaičių – mokiniams tampa nuobodu, ir jie savanoriškai sugrįžta į pamokas. Taip po truputį auginamas sąmoningumas.

Didelė gyvenimo laimė yra suprasti, ką ir kodėl mes čia darome. Kai tai suvoki, nebelieka nei pykčių, nei priešų, nei nusivylimų. Nuo manęs priklauso, ką aš čia darau ir ką noriu perduoti kitiems. To mokome ir vaikus. Štai todėl ir sakau, kad ši mokykla apie mane. Aš esu tikra ir mane tokią, kokia esu, priima kiti.

Ar pasikeitė jūsų būtis apsigyvenus „Varnų saloje“?

Laimės atsirado daug daugiau, nes galiu dalintis tuo, kuo gyvenu. Galiu kviesti mokytojus, mokinius, tėvus priimti atsakomybę už save. Aš sukuriu erdvę, kurioje gali būti toks, koks esi, ir padėti būti kitiems. Mokykloje praleidžiu labai daug laiko. Būna ir įtampų, ir rūpesčių – visokių emocijų, bet daugiausia – džiaugsmo, nes augam visi kartu.

Mokytojams mokykloje sunku ar lengva? Nors mūsų kolektyvas dar pildosi, šiandien labai džiaugiuosi jau susiformavusiu puikiu branduoliu. Kiekvienas mūsų mokytojas turi vadovautis mokyklos vertybėmis, būti iniciatyvus ir žinoti, ką jis čia veikia, ir pasakyti vadovui, kaip jis dirbs su vaikais, kaip jiems padės, nes tai bus jo atsakomybė. Tik užmezgus ryšį pavyks sėkmingai mokytis ir eiti pirmyn.

Esminis dalykas šioje mokykloje, kad čia svarbiausi yra ne mokytojo, o vaiko interesai. Mokytojais labai rūpinamės, sudarome patogias darbo sąlygas, bet mokinys yra svarbiausias. Mokytojai, kurie skirsto vaikus į išauklėtus ar neišauklėtus arba mano, kad vaikai privalo besąlygiškai klausyti, kad jie kalti, kad tai baisi, telefonuose prasmegusi karta, arba viskas privalo būti tik taip ir ne kitaip, mūsų mokykloje nepritampa.

Mes turime bendrą virtuvę, kurioje arbatą geria ir valgo kartu mokytojai su vaikais. Kai norime, tai darome ir atskirai. Bet esam „susipynę“, nes visi mokykloje turim vienodas teises ir galimybes – tik skirtingas pareigas. Visi čia mes esam žmonės – tik vieni su mažesne, o kiti su didesne patirtimi. Jeigu vienas pasako įžeidžiančius žodžius, tai kito pareiga – ne įsižeisti, bet paaiškinti, kokios yra tokio bendravimo pasekmės.

Mokykloje mes ne auklėjame, bet mokomės priimti kito nuomonę. Nuo pirmų įsikūrimo dienų skiriame daug laiko pokalbiams su vaikais. Kartu ieškome atsakymų į visus mokiniams kylančius klausimus. Jeigu vaikas negalės išreikšti savo minčių, jo sėdėjimas pamokoje bus betikslis. Mūsų tikslas: kiekvienam vaikui skiriame tiek laiko, kiek jam jo reikia, o laiko mes turim.

Kokiems vaikams ir kokiems tėvams skirta ši sala?

Ši sala laukia kiekvieno vaiko – labai gabaus ir vidutinių gebėjimų, patiriančio mokymosi sunkumų, turinčio įvairiausių negalių (tiek fizinių, tiek intelekto ar psichosocialinių). Turime puikią specialistų komandą, pasiruošusią padėti.

Tėvai, norintys leisti vaikus į mūsų mokyklą, turi matyti naują ugdymo ir ugdymosi paradigmą ir pasitikėti mokykla, kuriai svarbiausi – vaiko poreikiai. Negalima jau po mėnesio mokslų tikėtis puikių akademinių žinių. Mokykloje mes siekiame ilgalaikių rezultatų, kurių sulaukiama einant mažais, bet stabiliais žingsniais. Taip mokantis vaikas bus pasiruošęs egzaminams visada.

Mūsų saloje akademiniai pasiekimai yra kantraus darbo su vaiko emocijomis, klasės mikroklimatu, savęs suvokimu pasekmė. Kai kam prireikia ir gero pusmečio, kol atsiranda sąmoningas mokymasis. Nors esame labai jauna mokykla (įkurta 2019 m.), tačiau jau turime atvejį, kai mokytoja žingsnis po žingsnio sudomino devintokus knyga, ir jie dabar skaito. O tai yra iššūkis visame pasaulyje!

Smagiausias ir liūdniausias įvykis mokykloje?

Buvo nuostabu, kai autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas per metus , būdamas tarp kalbančių pradinukų, pats prašneko. Tai yra vienas didžiausių mūsų džiaugsmų. Labai gera matyti, kai keičiasi vaikų elgesys, kai jie nurimsta, pradeda geriau koncentruoti dėmesį.

Pats didžiausias džiaugsmas, kai vaikas ateina ir pasako: „Mokytoja, man pavyko!“, „Mokytoja, matot, aš supratau!“ Pačios geriausios dienos yra tos, kai vaikai pradeda padėti vieni kitiems. Čia mūsų didžiausios pergalės. O liūdime mes, kai vaikas suserga. Tada mes jo labai laukiame sugrįžtant.