2021 02 01

Kun. Arūnas Peškaitis OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Vartojimo riba

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šiandien daug kalbama apie LGBT. Mūsų (Vilniaus Bernardinų) parapijoje yra tokių žmonių maldos grupė. Tai vienareikšmiškai gerai. Atrodo, ką čia naujo bepasakysi. Tema jautri, atsakingas žmogus nenumos į ją ranka. Kita vertus, kaip jau paminėjau, kalbama daug. Tai gal geriau tiesiog patylėti? Bet kad „kalbasi“ ir toliau.

Štai, mačiau filmuotą medžiagą iš parado – eina aktyvistai, pasisakantys už LGBT žmonių teises, o moteris šaligatvyje piktai šaukia: „P******tai…“ Liūdna ir slogu.

Eina žmonės. Tiesiog žmonės. Sakantys, kad atsiskleisdami, kas jie yra, pasijaučia saugiau. O aš sakyčiau – jau tai nėra gerai. Negerai, kad apskritai Lietuvoje kažkas jaučiasi nesaugiai. Kad reikia viešai deklaruoti savo intymumą, jog apgintum nuo puolimų save ir kitus. Nes toks jausmas, kad ginti ir gintis reikia. Ir jei toks jausmas yra – tai kažkas negerai visuomenėje. Ne tik todėl, kad Lietuva dar vis posovietinė, bet ir todėl, kad ji tapo labai ES’iška, tokia leftistinė. Ir vartotojiška. Kur vartojamos ne tik prekės, bet vartojamas ir asmuo. Ir visas jo intymumas. Nes kitaip – nesileisti vartojamam – tokioje visuomenėje yra tikrai nesaugu. Visuomenėje, kur leftizmas ir komunizmas pagal socialinį mentalitetą yra nuolatinėje sandūroje. Ir, deja, sandoroje.

Paradoksas: jei nesileisi vartojamas, būsi neapgintas. Norim žinoti viską apie tave. O jei turi paslapčių, atrodai pavojingas. Tad kalbėk, kalbėk viešai apie viską. Net ir apie tai, kas labai asmeniška, intymu, labai tikra ir gana skausminga. Neskirta publikai. Tik sau, vienam(-ai) kitam(-ai) draugei(-ui) ar Dievui. Kalbėk. Mes norim tavęs. Norim naudoti. Tada saugosim. Būsi atviras ir „saugus“ – brangus (kaip prekė), skanus (lyg saldainis), patraukli (tarsi tirpstanti snaigė). Ir – kažkodėl – norisi sutirpti, pradingti, ištirpti nuolat kažką vartojančioje minioje. Tikrai saugiau?

LGBT grupė Bernardinuose yra visai ne apie tai. Tai – pirmiausia susitikimai. Labai saugūs, nes tikri. Visai ne minioje. Dievo žodžio, o kartais Dievo tylos akivaizdoje. Žmonių susitikimai.

Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Aš pats, kaip kunigas, o kartais ir kaip psichologas (tos savo pirmosios specialybės tikrai nesu „išsižadėjęs“), neretai susitinku su homoseksualiais vyrais ir moterimis. Tie žmonės (irgi neretai) kalba apie savo traumines patirtis. Apie kurias viešai turbūt niekada nekalbėtų. Dažniausiai viešas kalbėjimas priimamas tik tuomet, kai „atsiskleidžiama“ ir ties tuo – tam tikra konstatacija, konstanta – sustojama. Štai aš toks, aš, žinoma, turiu teisę egzistuoti, o kai deklaruoju savo intymumą, tampu įdomus, net kartais naudingas. Tai reiškia – saugus. Bent jau iš dalies. Vartotojai tam tikrą laiką puoselėja vartojamuosius… Apie tai jau kalbėjau.

O trauminės patirtys? Pavyzdžiui, vaikystėje? Tai jau ne prekė. Tai – skausmas. Tai šventa istorija. Kiekvienas žmogus – šventa istorija. Dievo tiesa, norėta paties Dievo… Ne kartą išklausiau prašymų padėti surasti psichoterapeutą, kuris pirmiausia nesistengtų „suklijuoti“ konkretų žmogų su jo lytine orientacija („netradicine“, kaip pas mus sakoma), bet įsigilintų į asmenišką istoriją. Labai dažnai – į jo ar jos pažeistą vidinį integralumą….

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nepaprasti tai dalykai. Nemadingi šiandien. Bet realūs. Skaudūs.

Tad gal leiskime žmonėms tiesiog būti. Dėl kažko paverkti. Asmuo yra procesas. Padėkim santykiu. Tikrai nežinau, ar jis įmanomas viešuose renginiuose, TV laidose, interneto vartuose.

Bet tikrai žinau, kad lozungai apie „laisvę šeima vadinti tai, ką patys žmonės laiko šeima“, čia niekuo nepadės. Greičiau sujauks. Nes tokiu būdu dabar valdžios viršūnėse esantys liberalai vers kitokius (visokius, įvairius, ne iš karto nuspėjamus) žmones priimti jiems nebūdingus, neadekvačius vaidmenis. Vers pasiduoti vartojimui, madingam vartojimui, paneigiant savo dažnai skausmingą unikalumą ir autentiškumą. Paneigiant tai, nuo ko prasideda kiekvienas bičiuliškas, o tai visuomet reiškia ir gydantis, ir net gelbstintis santykis. Ryžkimės jam. Kurkime atvirą, tikrai solidarią visuomenę. Šiandien dar nevėlu.