Vasario 16-oji ir partizanų geopolitika

Taip jau išeina, kad kartais vienos atminties datos nustelbia kitas, o būtent taip kasmet 1918 m. vasario 16-osios fone kiek nublanksta 1949 m. vasario 16 d. partizanų vadų pasirašyta Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) deklaracija. Per daug dūsauti nėra ko, nes ant svarstyklių dedant vieną ir kitą dokumentą Lietuvos Tarybos 1918 m. paskelbtas aktas valstybingumo tradicijos požiūriu sveria gerokai daugiau.

Visgi norisi priminti vieną šiandien mums ypač aktualų 1949 m. partizanų deklaracijos aspektą, kuris mūsų viešojoje erdvėje buvo keletą sykių minėtas, bet vis dar per menkai įsisavintas. O šis aspektas yra gana paprastas, bet sykiu fundamentalus – 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijoje glūdi Lietuvos geopolitinės orientacijos ištakos.

Pirmiausia apie deklaracijos istorinį kontekstą. Ilgą laiką buvo manoma, kad deklaracija gimė tik kaip įvykusio partizanų vadų suvažiavimo išdava. Palyginti neseniai istorikai patikslino šį įsivaizdavimą. 1949 m. Minaičiuose pasirašyta deklaracija iš tiesų buvo ketvirtoji. Nuo 1946 m. buvo pasirašytos trys atskiros, viena kitą papildančios partizanų deklaracijos, o 1949 m. deklaracija buvo galutinė. Pavyzdžiui, 1946 m. Tauro ir Dainavos apygardų vadovybės pasitarime aprobuotoje deklaracijoje teigiama, kad Lietuvos politinė santvarka turi būti parlamentinė demokratija, o šis principas buvo iš esmės atkartotas ir išplėtotas vėlesnėse partizanų deklaracijose. Kitaip sakant, 1949 m. deklaracija nebuvo autonomiškas, o greičiau tęstinis dokumentas, apibendrinęs pasipriešinimo tikslus, nubrėžęs būsimos nepriklausomos valstybės trajektoriją.

Suvažiavime Minaičiuose šio dokumento pagrindu Lietuvos partizanų vadovybė patvirtino teisinį ir politinį ginkluoto pasipriešinimo pagrindą. LLKS buvo įteisinta kaip vienintelė pasipriešinimo organizacija, o LLKS Taryba paskelbta vienintele teisėta okupuotoje teritorijoje esančia valdžia. Be deklaracijos, partizanų vadovybė patvirtino Jono Šibailos-Merainio rengtą 12 punktų politinę pasipriešinimo programą, kuri galutiniu kovos tikslu paskelbė Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimą 1920–1926 m. pavyzdžiu.

Lietuvos teisininkai prieš kurį laiką yra plėtoję tezę, kad 1949 m. deklaracijoje glūdi Lietuvos geopolitinės orientacijos ištakos. Antai nagrinėdamas Lietuvos konstitucinę tradiciją Dainius Žalimas teigė, kad 1949 m. deklaracijoje buvo pirmą kartą „įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, išreikšta dviem aspektais: pirma, deklaruotas vertybinis bendrumas su demokratinių Vakarų valstybių bendruomene, antra, išreikštas integracijos į šią bendruomenę siekis“.

D. Žalimas referuoja į deklaracijos 22 punktą, skelbiantį, kad Lietuva prisideda prie „tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-oje Prezidento Trumano punktų, Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės deklaracijose“.

Kadangi 1948 m. gruodžio 10 d., keli mėnesiai prieš partizanams pasirašant deklaraciją, Paryžiuje buvo priimta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, kuriai Sovietų Sąjunga prieštaravo, partizanų dokumentas akivaizdžiai skelbia ištikimybę Vakarų teisinei tradicijai. Kartu, anot D. Žalimo, deklaracija gali būti traktuojama kaip su okupacija kovojančios valstybės teisėtas prašymas pasinaudoti kolektyvinės gynybos teise, taip pat ir prašymas prisijungti prie tuo metu dar tik kuriamo Šiaurės Atlanto aljanso.

Kitaip tariant, 1949 m. partizanai mini svarbiausius pokariu sukurtus dokumentus, apibrėžiančius laisvojo pasaulio vertybinį bendrumą, ir deklaruoja įsipareigojimą demokratijai, visuotinėms žmogaus teisėms, teisingumui ir laisvei. Būtent šie įsipareigojimai, anot D. Žalimo, yra įkūnyti Konstitucijos 1 straipsnyje („Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“) ir 135 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinti svarbiausi Lietuvos užsienio politikos principai.

Nors ilgą laiką buvo manyta, kad deklaraciją parašė patys partizanų vadai, kurių nė vienas neturėjo teisinio išsilavinimo, tačiau visai neseniai šis įsitikinimas buvo kiek pakoreguotas. Kadangi 1949 m. deklaracija turėjo savo dokumentinę genezę, susietą su ankstesnėmis partizanų deklaracijomis, tad istorikas Darius Juodis kelia hipotezę, kad 1949 m. deklaracijos autorius galėjo būti partizanas Alfonsas Vabalas-Gediminas.

Prieškariu baigęs teisės studijas Sorbonos universitete, o nuo 1946 m. pradėjęs partizanauti, Gediminas žuvo išduotas 1948 m. birželio 26 d. Kauno apskrityje. Nors 1949 m. vasario mėnesį Gediminas jau buvo žuvęs, tačiau, kadangi 1949 m. deklaracijos dokumentine pirmtake reikia laikyti 1947 m. Bendro demokratinio pasipriešinimo deklaraciją, kurios rengėjas Alfonsas Vabalas-Gediminas galėjo būti, tuomet ir 1949 m. deklaracijos autoriumi de facto galime laikyti Gediminą.

Taigi, koreguojant populiarų 1949 m. deklaracijos įvaizdį, reikia pasakyti, kad deklaracija nebuvo parašyta (!) tame drėgname bunkeryje Minaičiuose. 1949 m. partizanų vadai pasirašė konceptualią deklaraciją, tęstinį dokumentą, kuris gimė iš nuoseklaus, ilgainiui brendusio partizanų vadovybės siekio formalizuoti ginkluoto pasipriešinimo politinį, karinį ir teisinį pagrindą.

Ką mums su visu šiuo paveldu daryti? Pirmiausia suprasti. Suprasti tai, kad ginkluota rezistencija nebuvo tik simbolinis ar moralinis pasipriešinimas, kurio pagrindu šiandien yra kuriama modernios valstybės tapatybė. Partizanai sukūrė artikuliuotą savo veiklos politinį ir juridinį pagrindą, šiandien turintį tęstinumą. Partizanai dalį darbo padarė už mus – jie dar 1949 m. vasarį pasakė, kokiu keliu turi ar turės eiti nepriklausomybę atkurianti valstybė. Tai buvo nepaprastai vizionieriškas darbas, turintis didžiulę vertę.

Tikiu, kad Ukrainai jau beveik metus kaunantis su Rusija mums Lietuvoje šiandien kur kas ryškiau matosi prieš kelis dešimtmečius priimtų sprendimų svarba. Visiškai drąsiai galime pasakyti – jeigu šiandien nebūtume NATO ir ES sudėtyje, turėtume gerokai rimtesnių bėdų nei gatvių siaurinimas Vilniuje ar nekokia tiltų šalyje būklė. Beveik neabejoju, kad be narystės NATO ir ES šiandien Lietuva geriausiu atveju būtų kokia pusiau oligarchinė valstybė, su skersai ir išilgai einančiais rusiškų pinigų srautais, o blogiausiu atveju – realaus ar įšaldyto konflikto teritorija.

Šią Vasario 16-ąją ir reikėtų tai suprasti. Partizanai įpareigojo mus gyventi laisvėje, ginti demokratiją ir teisingumą. Mums tai yra ne tik privilegija, bet ir atsakomybė.