Vasario dienos Vienoje

Barokinis dangus

virš Habsburgų tvirtovės nusileidžia.

Tik už akiračio, kur oras žeidžia,

kur įduboje glaudžiasi žmogus,

apirusiuos kalnuos,

kur švinas mėsą taip lengvai suranda,

nėra spragos tarp Franzo Ferdinando

ir šios dienos.

Vasario pradžia yra keistas laikas keliauti. Tai yra toks tarpsezoninis – Kalėdų sezonas praėjęs, Naujieji metai atšvęsti, bet pavasario dar irgi nėra justi. Šiuo laiku nėra jokios specifinės nuotaikos. Pirmąją vasario savaitę teko malonumas praleisti Vienoje. Šiuo tekstu ir noriu pasidalinti keliais įspūdžiais apie tai, kuo šiandien gyvena miestas, ką per pastarąją savaitę teko pamatyti ir nuveikti.

Oras Vienoje paskutines šešias dienas buvo sausas, šaltas, bet saulėtas. Jeigu apranga atitinkama, vaikščioti ir žvalgytis oras patogus. Laikas čia, rodos, kiek sustingęs. Karo nėra justi. Centrinėje miesto dalyje vos viena kita Ukrainos vėliava, nors automobilių su ukrainietiškais numeriais gana daug. Jeigu iš šių aplinkos detalių būtų galima spręsti apie oficialią šalies laikyseną karo atžvilgiu, tuomet Austrijos valdžios atsisakymas visaip remti Ukrainą nėra stebinantis.

Juk toks ir yra legendinis senąją Habsburgų imperiją apibūdinantis devizas, į kurį referuoja Tomas Venclova: Bella gerant alii, tu felix Austria nube (liet. Tekariauja kiti, tu, laimingoji Austrija, tuokis). Devizas referuoja į Habsburgų imperijos dinastinių santuokų politiką, kai Habsburgai valdas plėtė jaunus dinastijos narius sutuokdami su kitų dinastijų atstovais arba net su savais giminaičiais. Vėliau devizas įgavo kitą prasmę ir simbolizavo Habsburgų abejingumą Europos politiniams klausimams bei visų šalies jėgų koncentravimą į kultūrą. Tegu kiti kariauja, o mes dainuosime, šoksime ar vaidinsime. Panašu, kad minėtas devizas aktualesnis, nei galėtų atrodyti ar mums norėtųsi.

Vieniečiai nėra maloniausi žmonės pasaulyje. Jie lakoniški ir konkretūs. Jie jaučia savo ir savo miesto vertę, o elgesiu aiškiai rodo, kad tu esi svečias, o jie yra nieko tau neskolingi šeimininkai. Maždaug tokį įspūdį sudarė bendravimas su vieniečiais muziejuose, koncertų salėse ar kavinėse.

Nežinau ir negaliu žinoti, kas yra tikra Viena. Tai yra ta senoji kultūros ir kavinių Viena. Tačiau įsivaizduojamų šios senosios Vienos rudimentų rasti nėra sunku.

Legendinės kavinės savo vietoje – Sacher, Landtmann ir, vyšnia ant torto, Café Central. Gali gauti puikų jautienos sultinį, guliašą ar štrudelį. Visose trijose kavinėse būsi priverstas geras penkiolika minučių luktelėti staliuko, būsi nuvestas ir pasodintas prie baltos staltiesės. Kavą atneš sidabriniame padėkle, lėkštės bus pažymėtos kavinės ženklais. Muzikos arba nebus, arba tyliai ir delikačiai skambės klasika. Greičiausiai tave aptarnaus brandaus amžiaus profesionalas.

Operoje, kelios minutės prieš Richardo Strausso „Salomėjos“ pradžią, kaklus perlais ir kaklaraiščiais papuošę garbaus amžiaus vieniečiai aptarinėja vakaro sudėtį – pagrindines ir antraplanes solistes ir solistus. Iš trečios šoninio bokso eilės geriau matėsi ne scena, o tų pačių vieniečių nugaros. Vieniečiai neatrodė visai atsipalaidavę, greičiau lengvai įsitempę, susikoncentravę į pasirodymą, besistengiantys nepraleisti jokios detalės. Po pasirodymo, atsisveikindama ir išeidama iš bokso, vienietė su perlais tarė: Gute Kunst (vok. Geras menas).

Musikverein koncertų rūmuose, kur kitą vakarą kvartetas grojo Haydną ir Mozartą, aplinka jau gerokai kitokia. Čia nežinia kodėl gerokai daugiau atsipalaidavimo negu operoje. Joks apsirengimo kodas čia negalioja. Mačiau vieną vyriškį su dviratininko marškinėliais ilgomis rankovėmis. Šalia sėdėjo (iš kalbos spėju) rumunų šeima. Tai buvo muzikali šeima. Maždaug 12–14 metų mergaitė ypač įdėmiai klausė kvarteto, o motina jai retsykiais į ausį, spėju, sušnabždėdavo trumpą komentarą apie kūrinio atlikimo niuansus.

Kojas lengvai pakerta įžengimas į Habsburgų kriptą. Čia ilsisi 145 šeimos nariai. Pirmasis čia 1619 m. atgulė Šventosios Romos imperijos imperatorius, Austrijos ercherzogas, Vengrijos, Kroatijos ir Bohemijos karalius Matijasas. Paskutinis 2011 m. atgulė Otonas Habsburgas, kurio širdis pagal jo valią saugoma Vengrijoje, Panonhalmos mieste esančiame benediktinų vienuolyne. Otonas Habsburgas buvo vyriausias paskutinio Austrijos–Vengrijos valdovo Karolio I ir imperatorienės Zitos sūnus, ilgametis Europos Parlamento narys, nuoseklus Europos vienybės vėliavnešys, uolus antinacis ir antikomunistas. Vis dėlto mistiškas jausmas eiti aplink milžiniškus sarkofagus, skaičius apie juose esančių moterų ir vyrų gyvenimus ir likimus. Čia ir legendinė imperatorė Marija Teresė, paskutinis Šventosios Romos imperijos valdovas Pranciškus II, senasis kaizeris Pranciškus Juozapas. Nužudytieji – paskutinis Meksikos valdovas Maksimilianas I ar imperatorienė Sisi.

Daug pasako ir tai, ko šioje kriptoje nerandame. Antai 1914 m. Sarajave nužudytieji Pranciškus Ferdinandas ir jo sutuoktinė Bohemijos aristokratė Sophie Chotek palaidoti Artstetteno pilyje, esančioje valanda kelio nuo Vienos. Kadangi pagal rigidiškas Habsburgų tradicijas Sophie Chotek buvo laikoma nepakankamai kilminga, tad sutuoktinių kūnai negalėjo atgulti kriptoje. Paskutinio Austrijos–Vengrijos imperatoriaus Karolio I kūnas yra Portugalijoje, Madeiros saloje, o širdis – šalia žmonos Zitos širdies benediktinų vienuolyne Šveicarijoje. Galiausiai gyvybės trapumą iliustruojantis skaičius, esantis kriptoje, skelbia, kad iš 145 kriptoje esančių Habsburgų 25 proc. mirė nesulaukę penkerių metų.

Bet nuo mirties eikime prie vaizdo. Vienoje esančių muziejų ir galerijų skaičius, dydis ir kokybė sąlygoja tai, kad nėra įmanoma per savaitę apeiti net didžiosios jų dalies. Taigi renkiesi paprastai – ką rekomendavo artimieji arba prie ko labiausiai linksta širdis.

Pirmasis apsilankymas buvo Albertinos galerijoje, kur daugiausia žmonių, mažiausiai oro ir gausiausia modernios klasikos – impresionizmo ir fovizmo. Prieš kelerius metus atidarytas atskiras Albertinos modernaus meno filialas. Jame šįsyk dauguma salių uždarytos, bet apačioje – puiki piktorializmo paroda, vaizdu pasakojanti, kaip XX a. pradžioje daugiausia britai, amerikiečiai ir prancūzai siekė fotografiją priartinti prie atskiro nepriklausomo meno.

Leopoldo galerija jau gerokai įvairesnė. Tankiausiai čia į tave žiūri vieniečių – Egono Schiele’s, Gustavo Klimto, Oskaro Kokoschkos – darbai. Kitose salėse elegantiški Art Deco baldų išstatymai, šimtamečių plakatų ekspozicija, Auguste‘o Rodino skulptūros, paroda apie kaizerio Pranciškaus Juozapo deimantinio jubiliejaus minėjimą.

Maždaug pusvalandį trunka pėsčiomis nueiti nuo Vienos senamiesčio (Vienos operos) iki Belvederio rūmų. Barokiniuose XVIII a. rūmuose veikia turiniu kiek eklektiška ekspozicija, bet Vienos lankytojus čia traukia Gustavo Klimto „Bučinys“. Čia įdomu ne tiek pats menas, kiek žiūrėjimo antropologija, kai keturiasdešimt mielų korėjiečių stumdosi, kas pagaus geresnį kadrą, o apsauginė juos balsu ir rankų mostais drausmina, kad kas į tą geltoną vaizdą neatsiremtų.

Marijos Teresės aikštę iš dviejų pusių supa du masyvūs XIX a. pabaigos statybos simetriški pastatai. Viename iš jų veikia Meno istorijos muziejus (vok. Kunsthistorisches Museum). Jam reikėtų skirti bent jau 10 valandų su keliomis ilgomis pertraukomis. Vien keli tuzinai Flandrijos aukso amžiaus ir, kaip tai vadina pats muziejus, Italienische Schule salių reikalauja gerų keturių valandų. Bet tai jau yra darbas, kuriam reikia rimtai nusiteikti. Po šio darbo jau stigo proto jėgų įdėmiau peržiūrėti Egipto civilizacijos ir Antikos meno sales. Palikta kitam kartui.

Galiausiai apie paskutinę paprastą, bet unikalią patirtį – sekmadienio vidudienio Mišias Šv. Stepono katedroje. Vieniečių tądien susirinko daugiau, nei buvo galima tikėtis. Saulėtą sekmadienį Šv. Stepono katedrą juosė pulkai turistų, tad atrodė, kad vieniečiams tokioje aplinkoje net bandyti įeiti į katedrą neturėtų būti jauku. Klydau. Mišios buvo gausingos tiek vietinių, tiek miesto svečių. Liturgija tvarkinga, nepertempta, homilija truko 7 minutes – laikantis popiežiaus Pranciškaus prieš keletą metų kunigų audiencijai Slovakijoje paskelbtos lakoniškų pamokslų rekomendacijos, kai popiežius teigė, kad po 8 minučių žmonės paprastai praranda dėmesio koncentraciją. Kunigas pamoksle keletą sykių minėjo danų filosofą Søreną Kierkegaard’ą ir teigė, kad iki Evangelijos mes einame Schritt für Schritt – žingsnis po žingsnio.

Viena yra švariausias miestas, kokiame yra tekę būti. Tokio gatvių ir viešųjų erdvių valyvumo, kokiu pasižymi Viena, nėra jokioje kitoje Europos didžiojoje sostinėje. Be kita ko, Viena praėjusiais metais darsyk buvo išrinkta patogiausiu gyventi miestu pasaulyje, o už nugaros paliko Kopenhagą, Ciurichą, Vankuverį. Viena yra elementariai patogus miestas, jame, regis, nėra grandiozinių miesto judumo sprendimų, o greičiau viskas grįsta paprastu protingu planavimu.

Tekstas prasidėjo nuo Tomo Venclovos, o jį užbaigs fragmentas iš Vienoje gimusio, užaugusio ir intelektualiai subrendusio Stefano Zweigo pasakojimo apie vakarykštį pasaulį. Zweigas egzilyje, pabėgęs nuo nacionalsocializmo, 1941 m. parašė giliai sentimentalią savo dienų Vienoje ir Europoje panoramą. Teatleis man skaitytojas / -a už tokią ilgą Zweigo teksto iškarpą, tačiau jaučiu, kad čia ji gali labai tikti ir galbūt netgi paskatinti paieškoti bilieto į Vieną, ir pasidžiaugti vieno gražiausių Europos miestų turtais.

Stefan Zweig, „Vakarykštis pasaulis“, Vilnius: „Tyto alba“ (2020 (1941). Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė,

Turbūt jokiame Europos mieste į kultūros sritį nesiveržta taip karštai kaip Vienoje. Kaip tik todėl, kad monarchija, Austrija ilgus šimtmečius nei turėjo politinių ambicijų, nei galėjo pasigirti itin sėkmingais karo žygiais, nacionalinio pasididžiavimo jausmas suviešėjo kaip troškimas pirmauti meno srityje. Nuo senosios Habsburgų imperijos, kuri kažkada valdė Europą, seniai buvo atskilusios pačios svarbiausios ir vertingiausios, vokiečių ir italų, flamandų ir valonų, provincijos; tik sostinė, kaip ir anksčiau, tebetviskėjo prašmatnumu, – rūmų tvirtovė, tūkstantmetės tradicijos saugotoja. Romėnai padėjo kertinį šio miesto akmenį, įkūrė miestą kaip castrum, kaip pirmutinį postą, ginantį lotynų civilizaciją nuo barbarų, o daugiau kaip po tūkstančio metų į šiuos mūrus atsitrenkęs subyrėjo osmanų antpuolis prieš Vakarus. Čia žygiavo nibelungai, čia virš pasaulio švietė nemirtingasis muzikos septyneto žvaigždynas: Gluckas, Haydnas ir Mozartas, Beethovenas, Schubertas, Brahmsas ir Johannas Straußas, čia susiliejo visos Europos kultūros upės; rūmuose, diduomenėje, liaudyje vokiškumas kraujyje susimišo su slaviškumu, vengriškumu, ispaniškumu, itališkumu, prancūziškumu, flamandiškumu ir tikrasis šio muzikos miesto genialumas buvo – visus šiuos kontrastus harmoningai suvienyti ir paversti nauju ir savitu dalyku, austriškumu, vieniškumu. <…>

Centre senieji dvaro ir didikų rūmai pasakojo suakmenėjusią istoriją; čia, pas Lichnowskius, grojo Bethoveenas, pas Esterhazius svečiavosi Haydnas, ten, senajame universitete, pirmą kartą nuskambėjo Haydno „Pasaulio sukūrimas“, Hofburgo pilis regėjo imperatorių kartas, Schönbrunno rūmai matė Napoleoną, Šv. Stepono katedroje klūpėjo susivieniję krikščionijos kunigaikščiai, kalbėdami padėkos maldą už Europos išgelbėjimą nuo turkų, universiteto sienos matė aibę mokslo šviesulių. Tarp šių pastatų spindinčiomis alėjomis ir švytinčiomis parduotuvėmis išdidžiai ir ištaigingai kilo naujoji architektūra. Tačiau senovė čia sutarė su naujovėmis lygiai taip pat kaip tašytas akmuo su nelytėta gamta. Buvo nuostabu gyventi čia, šiame mieste, kuris svetingai priimdavo visa, kas svetima, ir mielai atiduodavo save, jo lengvas, kaip Paryžiaus, giedras ir aukštyn keliantis oras natūraliai vertė mėgautis gyvenimu.