Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Vasaros Artuma: ar mūsų Bažnyčia išsivadavo iš klerikalizmo?

Ar mūsų Bažnyčia išsivadavo iš klerikalizmo – kunigų disponavimo galia? Ar joje iš tiesų yra vietos pasauliečiams, vyrams ir moterims, jauniems ir seniems?..

Šįkart Artumoje apie tai, kuo Bažnyčią praturtina vyras ir kuo – moteris? Kodėl Bažnyčioje Lietuvoje vyrų gerokai mažiau nei moterų? Ar jiems iš viso jos nereikia? Kaip Bažnyčioje pritaikyti vyrišką norą veikti? O ką joje, be maldos, gali ir nori veikti moterys? Taip išeitų, kad moterys veržiasi į kuniges? O gal tik nori dalyvauti priimant svarbius sprendimus, kad Bažnyčia ne tik būtų vadinama, bet iš tiesų taptų visų Motina? Vasariškoje Artumoje prisimenamas šv. Jono Pauliaus II išryškintas moters genijus, atsiskleidžiantis priimant kiekvieną asmenį tokį, koks jis yra, ne dėl naudos, jėgos, intelekto, grožio ar sveikatos, bet dėl to, kad jis – žmogus. Tai pamatinis indėlis, kurio iš moterų tikisi Bažnyčia ir žmonija. Tačiau, kokios yra ribos, kurių turėtų neperžengti moteris?

Esame girdėję: „Per moterį atėjo mirtis“, „nuodėmingosios Ievos dukterys“, „gundytojos“; ar keičiasi XXI amžiuje požiūris į moteris? Itin įdomus ir įtraukiantis prof. Birutės Obelenienės straipsnis nukels į Magdalą – mažą kaimelį Izraelyje, Marijos Magdalietės gimtinę. „Manau, kad būtent čia radau atsakymą į ramybės neduodantį klausimą dėl moters padėties ir jai priskiriamos ontologinės kaltės“, – atvirauja straipsnio autorė ir kviečia susipažinti su šventa vieta, kurioje kyla padėkos maldos už kiekvieną moterį, jos prigimtinį amžinajį orumą, ir už stebuklus, kuriuos Dievas padarė ir toliau daro per ją žmonijos istorijoje.

Betgi vargu ar kas nors kalba apie vyro genijų? „Jeigu tėtis neina į bažnyčią, mama gali eiti, kiek nori, vaikui tai nebus pavyzdys. Neturime kunigo namuose, kuris atstovautų Kristui“, – skamba, kaip eilinis skundas vyrams, bet tai mintis iš tikinčio šeimos tėvo lūpų, neeilinėje septynių vyrų diskusijoje, kuriai subūrė Artumos kapelionas kun. Artūras Kazlauskas. Įvairaus amžiaus, skirtingų charakterio bruožų, sričių ir patirčių atstovai atsakys; kodėl vyrui sunku paklusti, tikėti automatiškai? Ką esminio apie vyrus pamirštame kviesdami veikloms? Argi ne mitas, kad tiek šeimos vyrai, tiek dvasininkai Bažnyčioje pasijunta subobėję?..

„Pasauliečiams laikas palikti pasyvių avelių įprotį, visko laukiant iš kunigų, nes norimų pokyčių Bažnyčioje nebus, jei nesikeisime ir mes patys“, – ryžtingos dr. Irenos Eglės Laumenskaitės mintys skatina kreipti žvilgsnius nuo akylai stebimų kunigų, kurių gyvenimus savaip interpretuojame, ir atsukti į mus, pasauliečius. Kokiomis tarnystėmis galime pripildyti Bažnyčią, kad sumažėtų atotrūkis tarp Jos ir pasaulio? Kaip galime sustiprinti kunigus karo lauko ligoninėje, kaip Bažnyčią vadina Pranciškus, kad Ji panašėtų į visiems žmonėms atvirus Namus?

Kita vertus, rodyti iniciatyvą, kai Bažnyčioje gaji hierarchinės struktūros samprata, – išbandymas, tolygus provokacijai! Peržvelgus istoriją matyti, kad ne visuomet taip buvo. Kaip atrodė pasauliečių vaidmuo pirmųjų krikščionių bažnyčioje ir kas lėmė pasauliečių išstūmimą iš bažnytinės veiklos, paliekant jiems tik paklusnumo hierarchijai pareigą? Kodėl dar šiandien nepageidaujama samprata, kad ne tik atsakingieji Bažnyčios vyrai, bet ir pasauliečiai gali (ir turi!) pilnutinai dalyvauti Bažnyčios misijoje ir vis drąsiau rūpintis visą Bažnyčią liečiančiais sprendimais?

Kita šio Artumos numerio tema – jauni ir seni – kelios kartos toje pačioje bažnyčioje… Kodėl tiek nedaug jaunimo teateina? Ką ir vieni, ir kiti galėtume padaryti, kad visi jaustumės gerai? Kaip neerzinti ir vieniems kitus gerbti?

Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi“ – primena brolis Ramūnas Mizgiris OFM išsyk kviesdamas daug plačiau nei esame pratę pažvelgti į ketvirtąjį Dievo įsakymą, kuris, pasirodo, įpareigoja gerbti ne tik tėvus; apima ir kitus giminystės ryšius, mokinių pareigas mokytojams, darbuotojų – darbdaviams, valdinių – vadovams, piliečių – tėvynei ir tiems, kurie ją tvarko ir valdo. Brolio parengtoje publikacijoje apstu Šventojo Rašto ištraukų, komentarų palydimos jos be didelio vargo leidžia kiekvienam skaitytojui pažvelgti į kontekstą; nejučia imame skaityti tarp eilučių.

Dekalogas suformuluotas liepiamąja nuosaka, tai ilgainiui tapo natūralu. „Bet jeigu 80 proc. kunigo, katechetės ar tikybos mokytojos kalbos sudaro liepiamoji nuosaka?“ – Artumos skiltyje Jaunimo iššūkis svarsto Gabrielius Zaveckas ir kalbina tris jaunuolius, prašydamas papasakoti, kas Bažnyčioje kliudo ir kas padeda pasijusti laisvai, netrukdomai pažinti, bendrauti su kitų kartų atstovais.

Mano Santuoka, mano sūnaus Krikštas, mano jubiliejaus minėjimas arba – jaunimo, vaikų Mišios; beveik sakytume – nuosava litugija! Ar ne šaunu? „Liturgiją suasmeninti yra žalinga“, – sako kapelionas Artūras Kazlaukas ir prasitaria apie Bažnyčios nežengtus žingsius mūsų Švenčių link, primindamas, kad man svarbi proga liturgijoje nejučia tampa visą bendruomenę jungiančiu įvykiu.

„Jungtis tarp kartų yra būtina, kad Bažnyčia eitų į priekį. Tai, ko nesugeba suaugusieji, gali jauni, o kas jaunimui neperžengiama – suaugusiųjų tai jau perprasta“, – pastebi kun. Algirdas Akelaitis. Ir vis tik, kodėl jaunas ir senas – moka bendrauti, bet nesusikalba?

Dargi šioje Artumoje pateikiama kruopšti, popiežiaus mintimis gaivinanti, mus užgulusio karantino apžvalga; apie virtualiųjų susitikimų, sielovados ir mokymosi zoomu sėkmes bei duobes… Nevyniojant į vatą – apie vienų Bažnyčios atstovų „atostogas“, pasidavimą pasyvumui, kitų – darbymetį ir padvigubėjusius, ar kaip ši Artuma – trigubėjusius – renginių dalyvių skaičius. Tuopat, apie iš esmės ryškėjančią vertybių svarbą, vidinius poreikius ir tai, kaip pavyksta juos atliepti per nuotolį? Ir, žinoma, Artumoje neliks neaptartos popandeminės ekonominio ir politinio gyvenimo prognozės, kurios, beje, gan optimistinės.

Negana to, minint 20-ąsias kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC mirties metines ir artėjant gimimo 100-mečiui dalinamės išsamiu pokalbiu su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi apie 45 metus besitęsusią judviejų pažintį. Šis išskirtinis, sakytume, istorinis interviu nukels į jautriausius praėjusio amžiaus įvykius, išryškins negirdėtus, tuomet sąmoningai paslėptus dviejų kardinolų pokalbius bei veiksmus. „Per visą gyvenimą kardinolą Vincentą mačiau kaip didį Bažnyčios vyrą. Bažnyčia jam buvo viskas, alfa ir omega. Jis pats buvo gilios dvasios ir labai pamaldus. Buvo maldos žmogus, kunigas idealistas ir norėjo, kad tokie būtų kunigai“, – kardinolo Sigito atmintyje išlikęs stiprus įspūdis apie kardinolą Vincentą neišblėsta ir viso interviu metu.

Anaiptol, tai dar ne viskas! Vasariškoje Artumoje jūsų laukia pažintis su jau dvejus metus Lietuvoje misionieriaujančiais kunigais redemptoristais, Bažnyčios aktualijos, vasaros skaitiniai, receptai, humoras ir dar daugiau visko. Linkime prasmingos vasaros sklaidant Artumos puslapius, – kad per karantino metu išsiilgtas atostogas pailsėtų ir kūnas, ir siela! Nors, jeigu ne karantinas gal ir nebūtų to itin aiškaus supratimo, kad nepastoviame, trapiame pasaulyje Dievas visomis sąlygomis mus kalbina ir išlieka pastovus; ar ne taip?

Valdonė Miliuvienė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.