2020 06 11

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Ką daryti radus vienišus ar susižeidusius gyvūnų jauniklius?

Apuokiukas laukia vakaro, kai jį pradės maitinti tėvai. Vytauto Knyvos fotografija

Žmogaus pastebėtas sužeistas ar pasimetęs miško gyvūnas dažnai sukelia didvyrišką norą padėti. Nors kartais ir atrodo, kad pagalba būtina, įsiterpti į gamtos dėsnius ir jai padėti reikia tik gerai įvertinus, ar įvykis – žmogaus veiklos padarinys.

Po intensyvaus laukinių gyvūnų poravimosi sezono ankstyvos vasaros miškuose ir pievose sparčiai auga naujų vadų bei paukščių jauniklių skaičius. O žmogui vasaros pradžia vienareikšmiškai byloja apie ilgai lauktas galimybes laisvalaikį leisti gamtoje. Natūralu, kad besidžiaugiant gamta tikimybė šiuo laikotarpiu susidurti su laukine gyvūnija tik išauga, tačiau ne kiekvienas turi svarių žinių tinkamai reaguoti į gyvūno elgesį, ypač – naivius jauniklius.

„Žmonės dažnai, lyg nieko bloga nedarydami, po savęs palieka visą virtinę mažų gamtos tragedijų, – mintimis dalijasi Mindaugas Lapelė, gamtos mokslų daktaras ir Sengirės fondo vienas iš įkūrėjų. – Ir tai ne vien pasitaikanti šiukšlė ar keliamas triukšmas – tragedija gali virsti ir pabaidytas, lizdo nespėjęs užmaskuoti paukštis, kurio kiaušiniai tampa lengvu grobiu žmogaus kvapo atviliotam plėšrūnui.“

O sutikus pūkuotą miško jaunėlį, dr. M. Lapelės tikinimu, reikia suprasti – dabar „kvailelių“ metas: „Dar neišmokę savimi pasirūpinti, jie be baimės šoka laukan iš lizdo ar guolio, uoliai tyrinėja ir slepiasi krūmuose, o tėvai ir toliau juos maitina. O mes, nesupratę ženklų, didvyriškai dedamės gelbėtojo kostiumą, kad padėtume rastiems kiškučiams ar paukštukams, nors to visai nereikia.“

Besiruošiant pirmosios Lietuvoje žmonėms atviros sengirės įsteigimui, Sengirės fondo vienas iš įkūrėjų ir kiti gamtininkai vienareikšmiškai teigia – reikia pradėti nuo aiškaus supratimo apie žmogaus vaidmenį miške.

Žmogus miške – svečias

Nors posakis „gamta – visų namai“ per karantiną skamba kaip niekad patraukliai, Neries regioninio parko žygių organizatorius Saulius Pupininkas pabrėžia, kad šis teiginys nėra 100 proc. tikslus.

„Namai šiuolaikiniam žmogui – tai miestas ir gyvenvietės. Miškai labiau atstoja vietą pajausti, stebėti, pažinti, o pailsėję vis tiek grįžtame atgal į namus, palikdami gamtą jos nuolatiniams gyventojams“, – pasakoja S. Pupininkas. Gamtos žygių organizatoriaus teigimu, žmogus neturėtų jaustis kaip gamtos valdytojas, dėl to reikia kuo mažiau į ją kištis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Gamtoje visi reikalingi ir vienodai svarbūs, todėl svarbu nebandyti gamtos suprasti kaip žmogiškąjį pasaulį – gražių ir negražių, blogų ir gerų veikėjų klišių čia nepritaikysi“, – teigia Marius Karlonas, „Ornitostogų“ vadovas ir Sengirės fondo ambasadorius.

Pasak ornitologo, gamta neapsikrauna nereikalingomis emocijomis. „Vilkas nežiūri medžiojamam stirniukui į akis, zylė neužsimerkia prarydama gyvą vikšrelį, o erelis žuvininkas nesuka galvos suleisdamas nagus karosui į kuprą ir skraidindamas jį savo jaunikliams. Gamtą vertindami per žmogiškąją prizmę mes jai daugiau pakenksime, negu padėsime, todėl kištis į gamtos dėsnius ir jai padėti reikia tik sau atsakius į vieną esminį klausimą: ar tai įvyko dėl žmogaus kaltės?“ – sako Sengirės fondo ambasadorius.

Radus tokį stirniuką, reikia kuo greičiau pasišalinti. Mama, stebinti sitauciją, kai tik jūs išeisite, griš pas jį. Dariaus Babelio fotografija
Gerviukas atrodo visai bejėgis, tačiau jis puikiai vaikšto ir tėvai juo rūpinasi. Jeigu radote tokį, kuo greičiau pasišalinkite, kad tėvai sugrįžtų ir toliau jį saugotų. Vytauto Knyvos fotografija

Svarbu įvertinti, kai įsiterpti reikia

„Jei žvirblis atsitrenkė į stiklą – jam reikia padėti. Jei automobiliu partrenkėte stirniuką – jam reikia padėti. Jei jūsų katė ar šuo apkramtė laukinį paukštelį ar kitą gyvūną – jam reikia padėti, – vardija M. Karlonas. – Tačiau jei stebite, kaip vanagas miške lesa gyvą strazdą ar lapė drasko kiškutį, tokiu atveju reikia kuo greičiau pasišalinti netrukdant natūralaus gamtos proceso, nes sėkmingai medžioklei gyvūnai išnaudoja daug energijos.“

Gamtos žinovų teigimu, gamtoje pagalba dažniausiai reikalinga tik dėl žmogaus kaltės jo aplinkoje nukentėjusiems gyvūnams ir jaunikliams – mieste, kaime ar kitoje urbanizuotoje teritorijoje.

„Reikia stengtis pagalbą teikti kuo operatyviau ir kokybiškiau, nes suaugę gyvūnai, net ir suluošinti ir likę žmogaus priežiūroje, dažniausiai niekada nepripranta ir žmogaus bijo, todėl reikia kuo greičiau juos grąžinti į gamtą, – pasakoja Marius Karlonas. – O jauni gyvūnai priklausomai nuo rūšies prie žmogaus gali priprasti, todėl teikiant pagalbą reikia stengtis jauniklį ne laikyti rankose, o, kol sugis ir atsigaus, rūpintis taip, kad žmogaus beveik nematytų. Antraip per daug prijaukintas jauniklis paleistas į gamtą gali greitai žūti.“

Tokio amžiaus pelėdžiukai dar neskraido, bet jau puikiai kopinėja medžiais. Romualdo Barausko fotografija

„Žmogaus norą gelbėti ypač skatina „žiopliukai“ paukščių jaunikliai, – priduria ornitologas. – Ant žemės radus apsiplunksnavusį, bet įtartinai drąsų paukščio jauniklį, reikia pasižiūrėti, kaip jis reaguoja į žmogų. Jei priėjus per kelis metrus bėga į šalį ar pakilęs paskrenda, tokiu atveju nieko daryti nereikia. Jei paukštelis prisileidžia per metrą, jį reikėtų paimti ir padėti į artimiausią medį ar krūmą – paukščiai neturi uoslės, tad tėvai žmogaus kvapo neužuos, užtat jauniklis bus saugesnėje, tėvams matomoje vietoje. Jei paukštelis dar neapsiplunksnavęs ir nepastovi ant kojų, reikėtų apsidairyti, kur yra jo lizdas, ir, jei pavyks, įkelti atgal.“

Pasak organizacijos „Atgal į gamtą“, savanoriškai teikiančios pagalbą laukiniams gyvūnams, jei lizdo vis dėlto nerandama, aptikus dar visai be jokių plunksnų, minkštų kojyčių paukštelį, reikėtų iškloti popieriniais rankšluosčiais dėžutę su skylutėmis, įrengti laikiną šildyklę iš šildančios pūslės ar butelio su karštu vandeniu ir kreiptis pagalbos į labiau patyrusius globėjus.

Gyvūnų veisimosi metu gamtos žinovai prašo pačiame miške elgtis atsakingiau ir vengti nuo kelio ar pažintinių takų nutolusių miško vietų. Nors šiemet ramybės miške semiasi masiškai daug žmonių, svarbu išlaikyti balansą su vietos gyventojais ir gerbti atokesnes vietas, pamėgtas rečiausių ir jautriausių žmogui gyvūnų.

„Senieji miškai – tai ne Vingio parkas, čia ne dūkti žmogus ateina, ne ošti garsiau už pačią girią, o giliau pajausti, išgirsti ir pamatyti. Tad ne tik gamtos, bet ir savęs pažinimo metu būtina laikytis nerašytų elgesio taisyklių“, – sako dr. M. Lapelė.

Sengirės fondas įsteigtas po filmo „Sengirė“ premjeros Lietuvoje, kuri įvyko 2018 m. kovą tarptautinio „Kino pavasario“ festivalio metu. Daugybę nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas Lietuvoje pritraukė rekordinį 67 tūkstančių žiūrovų skaičių, buvo apdovanotas dviem „Sidabrinėmis gervėmis“, rodomas 30 valstybių ir daugiau kaip 50 tarptautinių festivalių. Pusė seansuose surinktų lėšų skirta Sengirės fondui – išsaugoti dokumentikoje pristatytas senąsias Lietuvos girias kaip prieglobstį nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims.

Sengirės fondo informacija

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.