Vatikano strategija dėl Ukrainos ir Rusijos: kas slypi užkulisiuose

Ten, kur religija susiduria su vadinamąja realpolitik, ant kortos statomos Katalikų Bažnyčios viltys pasiekti didesnės vienybės su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, troškimas apsaugoti vietinių katalikiškų bendruomenių tapatybę ir milžiniškas uždavinys nugalėti įsisenėjusį Rusijos įtarumą Romos katalikybės atžvilgiu.

Žurnalistas Victoras Gaetanas, knygos apie Vatikano diplomatiją autorius, sako, kad, norint suprasti dabartinius laikus, būtina sugrįžti į popiežiaus Benedikto XVI pontifikatą. Tiek Benediktas, tiek patriarchas Kirilas buvo išrinkti panašiu metu, abu buvo laikomi autoritetingais savo tradicijos teologais ir abu sutarė dėl būtinybės kovoti prieš Vakaruose kylančią moralinio reliatyvizmo bangą. Ne ilgai trukus, 2010 m., Vatikanas ir Rusija pirmą kartą po beveik šimtmečio užmezgė pilnutinius diplomatinius santykius. Gaetano teigimu, būtent šiuo laikotarpiu santykiai tarp Šv. Sosto ir Rusijos, arba tarp Šv. Sosto ir Kirilo, tiesiog suklestėjo.

Šie santykiai ir padėjo nutiesti kelią istoriniam popiežiaus Pranciškaus ir Kirilo susitikimui Kuboje 2016 m. Vienas iš susitikimą rengusios komandos narių, vertėjavęs popiežiui ir patriarchui, buvo lietuvis diplomatas, tuo metu monsinjoras Visvaldas Kulbokas. Pernai birželį Kulbokas buvo paskirtas Vatikano nuncijumi Ukrainoje, kur iš 44 milijonų šalies gyventojų katalikų yra 5 milijonai. Gaetano teigimu, gyvybingos katalikų bendruomenės, daugiausia Vakarų Ukrainoje, santykiai su ortodoksais rytuose visada buvo įtempti, jie siekė glaudesnių ryšių su Vakarais ir Europos Sąjunga, ypač po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Krymą.

Buvusi Sakartvelo ambasadorė prie Šv. Sosto Tamara Grdzelidzė atvyko į Romą netrukus po Krymo aneksijos. Kadangi jos gimtoji šalis jau 2008 m. turėjo karčios patirties dėl Rusijos karinio išpuolio, ji perspėjo kitus ambasadorius ir Vatikano pareigūnus, kad skirtų daugiau dėmesio Rusijos keliamai grėsmei. Per vieną renginį kalbėdamasi su ukrainiečiais, ji perspėjo, kad „tai, ką jie padarė 2008 m. Sakartvele, nutiks ir jums, jei Vakarai nesugebės deramai to pripažinti“. Buvusi Švedijos ambasadorė Vatikane Ulla Gudmundson irgi prisimena, kaip Baltijos valstybių atstovai prie Šv. Sosto neslėpė nerimo dėl to, jog Šv. Sostas pavadino konfliktą tarp ukrainiečių ir Rusijos remiamų separatistų Rytų Ukrainoje „pilietiniu karu“. „Jų įsitikinimu, tai buvo tikrovės iškraipymas“, – sako švedų diplomatė.

Tuo tarpu graikų apeigų katalikų arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas, 2011 m. tapęs Ukrainos ganytoju, niekada nevengė atvirai reikšti  nuogąstavimų dėl Rusijos ir perspėjo, kad Rusija siekia sugrįžti į sovietinius laikus, o tai gali turėti rimtų pasekmių tiek Ukrainai, tiek graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai. Gaetano teigimu, būtent tokioje atmosferoje Vatikanas pavedė Kulbokui vystyti santykius su Ortodoksų Bažnyčia, kad būtų išvengta „šaltojo religinio karo“. Tačiau Fordhamo universiteto Ortodoksų krikščionių studijų centro vienas iš vadovų George’as Demacopoulos sakė abejojantis, ar Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai kada nors nuoširdžiai rūpėjo ekumeniniai santykiai. „Kirilas vaizdavo Rusijos Ortodoksų Bažnyčią kaip vienintelę tradicinių vertybių gynėją pasaulyje. Iš kur gali būti vilties ekumeniniams santykiams, jei sulig kiekvienu žodžiu vis peršama mintis, kad Vakaruose nebėra jokių vertybių ir kad visi, kurie tiki liberalia demokratija, mažumų teisių gynimu ir pliuralistine visuomene, tarnauja šėtonui?“

Dar iki karo pradžios Ukrainos katalikai pasigesdavo griežtesnės Vatikano pozicijos dėl Rusijos grasinimų Ukrainai. Prasidėjus invazijai, ir arkivyskupas Ševčiukas, ir nuncijus Kulbokas nepasitraukė iš Kyjivo. Popiežius per vieną savo sekmadienio kalbų atskirai pagyrė savo nuncijų už tai, kad šis liko su kenčiančiaisiais nuo karo. Nors pats Kulbokas nedažnai skelbia viešus pareiškimus, interviu katalikų naujienų portalui Crux jis gynė Šv. Sosto poziciją. „Kai girdime Šv. Tėvą kalbant apie karą, nėra jokio neutralumo, jis smerkia jį griežčiausiais žodžiais, pabrėždamas, kad kiekvienas karas yra šėtono darbas.“

Buvusi Sakartvelo ambasadorė sako, kad jai „priimtinas Vatikano metodas niekada neįvardinti konkrečių pusių“, tačiau pridūrė, kad tokia laikysena leidžia kaltajai pusei ar pusėms manipuliuoti Vatikano pozicija. „Slaptos derybos Rusijos atveju neveikia. Jų diplomatinė pozicija yra grįsta melu. Vatikano diplomatija veikia, kai bendraujama su civilizuotomis šalimis, ne su Putinu. Jie turėtų kalbėtis tiesiai su Rusija ir aiškiai įvardinti dalykus, bet to nedaro“, – sakė ambasadorė Grdzelidzė.

Tiek Pranciškus, tiek Parolinas vylėsi, kad Vatikano neutralumas galiausiai leis išgelbėti daugiau gyvybių ir pasitarnaus kaip taikdariška iniciatyva. Ortodoksų teologas Demacopoulos sako, kad „popiežius nuoširdžiai stengiasi elgtis teisingai, tiesia ranką Bažnyčiai, kurią pats gerbia, ir pasisako už taiką, tuo tarpu institucinė Rusijos Ortodoksų Bažnyčia tiesiog naudojasi juo oportunistiniams, Kremliaus naratyvo tikslams. Jeigu iš tiesų nori stoti į skriaudžiamųjų pusę, geriausia aiškiai įvardinti,  kas yra agresorius“, – sakė teologas.

Pagal National Catholic Reporter medžiagą parengė Rūta Tumėnaitė.