2022 04 03

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Veidmainystė ir pasigailėjimas

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Po maldos Alyvų kalne, Jėzus auštant pasirodė Jeruzalės šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie Jo (Jn 8, 2). Atėjo tie, kuriuos Jo skelbiama Naujiena bei Jo asmenybė traukė labiau nei kuris kitas dalykas. Tačiau buvo ir tokių, kurie iš pavydo bei neapykantos ruošėsi paspęsti Viešpačiui spąstus.

Fariziejai manė, kad šį kartą Jis bus priremtas prie sienos, nes iš jų klastingo klausimo pinklių Jis negalės išsprukti. Kieno veikiamas kūrinys sukilo prieš Kūrėją?..

Kai Rašto aiškintojai atvedė moterį, sugautą svetimaujant, apimtą gėdos ir baimės, ji tapo liūdnu moralinio žmonių nuosmukio pavyzdžiu, liudijančiu ne tik jos nuodėmes, bet dar didesnį kaltumą tų, kurie ją suvedžiojo, įtraukdami į neskaistumą ir ja, kaip priemone, pasinaudodami… Dvasinis sugedimas sklido ir iš fariziejų pusės, kurie, paneigdami bet kokią teisę į tos vargšės moteriškės privatumą, demonstratyviai pastatė ją šventyklos viduryje ir, mėgindami suktai įsiteikti Tam, kuris kaurai mato visų žmonių širdis, kreipėsi į Jėzų: Mokytojau, […] Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?

Atrodė, kad šios situacijos sudėtingumas be išeities. Jei Mokytojas būtų sakęs: „Užmėtykite ją akmenimis“, fariziejai Jį būtų įskundę romėnų valdžiai, nes iš Sinedriumo vadovų buvo atimta teisė ne tik skelbti mirties nuosprendžius, bet ir juos įvykdyti. O jei sakytų: „Paleiskite ją“, jie tautos akivaizdoje Jį apkaltintų Mozės Įstatymo laužytoju.

Rembrandtas, „Kristus ir svetimaujantis moteris“. Wikipedia.org nuotrauka

Matydamas jų begėdišką veidmainystę, Jėzus, užuot atsakęs į klausimą, pasilenkė žemės link ir pirštu kažką rašė. Jis tarsi nuo jų atsiskyrė tūkstančio kilometrų atstumu… Galėjome pamanyti, kad susirinkusieji buvo neverti, kad šį kartą Jis su jais bendrautų, nes atrodė, jog veidmainystės tamsybė buvo įsiskverbusi į kiekvieną jų sielų dalelę.

Po pauzės Jėzus, suprasdamas, kad atėjo metas žydų dėmesio koncentraciją nuo Jo nukreipti į save, ypač duoti pamoką fariziejams, kurių širdys jau piktdžiugiškai šypsojosi, nes jie manė, jog šį kartą Jis nebeišsivaduos iš jų spąstų, Jėzus atsitiesė ir visų nuostabai ištarė tokius žodžius, kurie tarsi aštriaašmenis skalpelis perrėžė jų sąmonę. Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį, tarė Tas, kurio tobulos išminties bei nesuskaičiuojamų geradarysčių šviesa nuolat spindi nuo vieno Visatos pakraščio iki kito…

Įvyko stulbinamas pokytis: Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin. Jėzus paprastais, bet savo persekiotojų sąžinę supurtančiais žodžiais bematant į dienos šviesą iškėlė jų nuodėmių bjaurastį, ir tada juos apėmė gėda, nes malonės paveikta nusidėjėlių sąžinė tapo juos kaltinančiu teisėju, nepripažįstančiu jokių kompromisų. Jiems neliko nieko kito, kaip tik bejėgiškai trauktis nuo To, kurio akivaizdoje Jo mokinys Petras buvo prisipažinęs: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!

Tikėtina, kad tam tikra dalis Tiesakalbio sugėdintų klausytojų atsivertė, nes susivokė, jog akmenį reikia mesti ne į kitą žmogų, bet į savo širdies daržą. Taigi pirmiausia rąstą išridenti iš savo akies, kad, dvasiškai praregėjus, būtų galima tinkamai padėti kitam… Deja, buvo ir tokių fariziejų, kuriems jų sąžinės priekaištai buvo nė motais – juos valdė tik viena mintis: kaip Jį pražudyti. Jėzus išgelbėjo minėtą moterį nuo piktavalių fariziejų akmenų krušos, bet Jis negalėjo išgelbėti jų nuo savo tamsos, nes ją labiau mylėjo nei Dievo šviesą (Jn 3, 19).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kai visi išsiskirstė ir moteris liko viena su Kristumi, Jis kupinu atlaidumo balsu tarė: Eik ir daugiau nebenusidėk. Jis galėjo jai tarti dar ir tokius žodžius: „Esi išgelbėta, ir aš esu visada su tavimi… Kasdien kreipkis į mane malda, ir tu daugiau niekada nebeįklimpsi į neskaistumo nuodėmės liūną. Būk laisva mano laisvėje, nuolat trokšdama pažinti bei pamilti mane – Tiesą – ir tada mylėsi kitus ir save, nuolatos pasilikdama mano Širdies gilumoje.“

Kaip dėl širdžių užkietėjimo fariziejai tapo dvasiškai akli, taip buvusi svetimautoja savo dvasia praregėjo. Ji sutiko Tikrąjį, kuris, užuot dėl jos kalčių jai liepęs atgailauti, pasigailėjo ir įteikė jai neužmirštamą dovaną – naują galimybę gyventi taip, kad būsimasis susitikimas su Juo Danguje būtų anuomet įvykusio lemtingo jos sielos lūžio Dieve amžinai palaiminta tąsa.