Veidu į jūrą

K. Pakšto tekstai stebina keistu prieštaringumu. Karštai idealistines eilutes keičia šaltas praktiškumas. Kai kur K. Pakštas tampa panašus į filosofą, bandantį apibrėžti, kas gi ta lietuvių tauta, o kai kada į poetą, besimėgaujantį jūros mėlyne ir jos veržlumu. Kartais jis kyla į dangų, kartais šauna žemyn. Galima būtų sakyti, kad toks šuoliavimas – lyg ir prasto rašytojo bruožas. Galbūt jis nepasirenka aiškaus tono, temperatūros, tikslo. Bet kartu tai ir asmenybės daugialypumo ženklas. Pažinti tuose tekstuose galima ne tik laikmečiu vyravusias idėjas, bet ir pačias jų kūrėjų galvas. 

Daugelis, matyt, atsimena ir neseniai pasirodžiusio K. Kaupinio filmo „Nova Lituania“ (režisierius neslepia, kad K. Pakštas yra pagrindinio herojaus prototipas) sceną, kurioje Feliksas Gruodis kartu su ministru pirmininku automobiliu atvyksta prie jūros. Žiūrėdami į bangas, jie kalbasi. Kai kas šią sceną įvardija kaip tokią, kuri labiausiai „iškrenta“ iš bendro filmo konteksto: lyg ir ne tos „temperatūros“, „tono“, lyg ir ne iš to filmo. Perskaičius šį trumpą paties profesoriaus tekstą atrodo, kad režisieriaus mintis filme paskirti vietos jūrai nebuvo tokia jau „iškrentanti iš konteksto“. Filmo veikėjams reikėjo tos kelionės tam, kad atvertų vaizduotę, įpūstų į pavargusią sielą šiokio tokio „dinamizmo“. Būtent dinamizmą tautai ir žmogui, anot paties K. Pakšto, ir teikia jūra. 

Galima būtų klausti, ar skaityti „senus“ tekstus nėra savaime keistas, nė kiek nenaudingas, neaktualus užsiėmimas. Tam tikra prasme tai būtų tiesa, nes jie atitolę nuo šiandienos pulso ir kalbėjimo būdų. Bet taip pat leidžia atverti vaizduotę naujoms galimybėms tada, kai aplink tekstai vis labiau panašėja vieni į kitus. Jeigu jūra į K. Pakšto prieš akis matomą, o kartais ir įsivaizduojamą lietuvį įpučia dinamizmo, seni tekstai galėtų padėti pajusti kitokio gyvenimo galimybę. Juk tai, ką skaitai ir vartoji, iš dalies ir esi tu pats. 

***

Šiuo metu Europoje yra tik 5 žymesnės valstybės, neturinčios jūros krantų: Čekoslovakija, Vengrija, Austrija, Šveicarija ir Liuksemburgas. Iki 1923 sausio 15 dienos ir Lietuva priklausė šitų valstybių grupei, nes dar neturėjo savo uosto. Jeigu tokia kontinentinė valstybė yra apsupta bent 4 ar 5 kaimynų ir jeigu kaimynų politinė orientacija ir ekonominė struktūra pasižymi ryškiu įvairumu, tai yra pakankamai vilčių, kad jie nesudarys bendro bloko prieš minėtą kontinentinę valstybę ir nesugebės jos dusinti. O kaimynų ekonominis įvairumas leidžia ir kontinentinei valstybei išplėsti labai didelius gėrybių mainus. Gera esti, jei ne visi kaimynai yra labai dideli ir greta savęs turima ir lygių sau partnerių. Šiuo atžvilgiu Dunojaus baseino kraštai turi kai kurių patogumų. 

Atgimusiai Lietuvos valstybei lemta buvo atsidurti daug prastesnėse geopolitinėse sąlygose. Didžiausią ekonominį kontrastą gauname, kai pasilyginame su Vokietija. Bet vis labiau įsigalint ūkiškai autarkijai ir dažnai turint mažučių ar didesnių politinio turinio ginčų, Lietuvai nesusidaro tinkamų galimybių išplėsti su Vokietija didelius ekonominius ir kultūrinius mainus. Pietų ir rytų siena per 500 km. darosi vis labiau neperlipama ir tokia pasiliks dar bent kelioliką metų. Nuoširdūs ir draugiški santykiai vyrauja tik Latvijos pasieny. Bet per didelis gamybos panašumas niekuomet neleis mums čia vesti labai didelę prekybą, nors mažesnė prekyba ir intensyvus kultūrinis santykiavimas čia randa ir ras visuomet palankias sąlygas. 

Laiku neatgavusi savo jūros uosto, Lietuva būtų buvusi priversta savo ūkišką, politinį ir net kultūrinį gyvenimą derinti prie kurio didesniojo savo kaimyno ir parceliuoti savo nepriklausomybę svetimųjų naudai. Nuo šitos nelaimės mus išgelbėjo drąsūs sukilėliai ir stambaus masto politikos vyrai, sugebėję laimėti Lietuvai pajūrį ir tą nepaprastai brangų laimėjimą išnešti pro Scyllą ir Charybdę. Didysis lietuvių patriotizmas laimėjo labai pavojingą diplomatinį žaidimą prieš šimtą kartų galingesnį partnerį. Šių jaudinančių prisiminimų fone ryškėja svarbiausieji didžiojo jūros žygio vardai: Stulginskis, E. Galvanauskas, Juozas Vailokaitis… Ateity jų pastangos, rizika ir aukos bus nušviestos tikrai garbinga šviesa. O legionas jaunųjų Klaipėdos kovotojų ir ypač kariautojų visuomet pasiliks jaunimui pavyzdžiu kilniausiojo lietuvių patriotizmo ir idealizmo. 

Jūra auklėtoja, jūra maitintoja, jūra dinamikos versmė

Sunku trumpu straipsniu išgvildenti visą jūros reikšmę tautų gyvenimui. Galop ne kiekvieną skeptiką ir įtikinsi. Kitas pasakys, kad yra gi tautų, kurios ir be jūros gerai pragyvena. Taip, pragyvena… Vienos voliojasi derlinguose juodžemiuose, beveik sočios, beveik patenkintos, beveik apsnūdę. O kitos, nubruktos į kontinentų gilumą, į vidutinėles žemes ne gyvena, bet smilksta, vos neužgesdamos rusena. Nesinori Lietuvai tokio gyvenimo…

Žemės erdves Europoje tautoms besidalinant, mūsų tautai teko nedidelis, vidutinėlio derlingumo plotas, be vertingų mineralinių turtų, be stebinančio grožio, be minimalinio saugumo ribų. Žodžiu: biedna ir pavojinga čia gyventi. Todėl ir bėgo iš Lietuvos judresnieji žmonės: gabiausieji ir ambicingi kaimynuose ugdė imperijas, kūrė pasaulinio masto kultūrinius veikalus ar krovėsi didelius turtus. Kiti, paprastesni, bet vis dėlto energingi, šimtais tūkstančių veržėsi į tolimus užjūrius, į didžiąsias erdves. Ten svetimiems krovė turtus kasdami anglis, geležies rūdą, tampydami gyvulių lavonus, metalus paversdami į mašinas, medvilnę ir šilką – švelnius audinius. Ten jie kitus praturtino, bet ir savo padėtį labai pagerino. 

Dabar, kai plunksna ir kardu atstatėm savo labai sumažintos valstybės nepriklausomybę, kai į nuosavas rankas vėl paėmėm savo krašto likimą, dabar vėl turim progos susitelkti galingon talkon, naujose aplinkybėse ir naujais metodais iškelti savo tautą į garbingųjų ir kūrybingųjų eiles. Nors ir priverčia žiauri tikrovė konstatuoti mūsų krašto gamtinį vidutiniškumą ir net biednumą bei jo padėties pavojingumą, bet ir neišvystyta lietuvio dvasinė vertė užkrečia mus gaivastingomis viltimis ir neleidžia numirti neišsitiesus pilnu nacionaliniu ūgiu ir neišbandžius pačių heroiškiausių pastangų išspausti iš savo žemės turtus, iškelti iš galvų mintis, iš širdžių meilę.

Menkai žemei ypač reikalingi puikūs žmonės. Jei tokių dar mažai, tai reikia jų prisiauginti, išsiauklėti. Daug klajojęs pasaulio jūromis ir pajūriais, audrų ir ramybės jose pergyvenęs, įgijau instinktyvų, gyvulišką, neatšaukiamą įsitikinimą, kad jūra yra didžių ir drąsių pastangų mokytoja ir charakterio auklėtoja. Užtat jau kelioliką metų garsiai šaukiu visam mūsų jaunimui: veidu į jūrą! Jūroje išmoksime drąsos, ištvermės, entuziazmo, optimizmo, pasitikėjimo savo jėgomis. 

Jūroje glūdi didieji Lietuvos turtai, tik išmokime juos gaudyti. Tik paimkime į savo rankas jūrinį prekių trafiką iš Lietuvos ir Lietuvon, pasistenkime, kad visos tos prekės nuo Zarasų ir Merkinės iki pat Londono, Antverpeno ar Havro eitų per lietuvių rankas ir lietuvių laivuose. Greit įsteikime jūrininkų mokyklą ir padidinkim savo laivyną, kad galėtume nors ir kaip dulkės mažyčiais laiveliais užberti jūras ir apimti visus mums naudingus kelius ir kryžkelius. Meskime savo laivelius ir savo žmones į tolimus žaliuosius vandenis: tegu jie ten gaudo Lietuvai jūros duoną ir vaisius, tas puikias žuveles, kurios skoningai paįvairintų mūsų riebią ir flegmatišką dietą ir savo fosforu sustiprintų mūsų galvas. Tarsi magišku būdu visa tai atsilieps kišenei ne vien tik trafiko valdytojo, bet ir ūkininko, amatininko ir net valdininko. Kas pasiryžęs ėjo į jūrą pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis – tas biednas neliko. Kur tik tautos aktyviai nusistato jūros atžvilgiu, ten jos visuomet turtingos ir biednuose pajūriuose, ir mažose erdvėse kuria dideles imperijas: pavyzdžiui, Norvegija, Danija, Švedija, Suomija, Olandija, Islandija, o iš dalies net ir Latvija ir Estija. Tad ne vien žemės plotai, turtingi juodžemiu, anglimis ir geležimi, bet ir plačioji jūra yra tautų maitintoja. Reikia tik priemonių jos derliui rankioti. 

Sunku bus tiksliai išsiaiškinti, kodėl lietuviai yra taip lėti, flegmatiški, nejudrūs. Kodėl jie pasivėlavimą laiko tarsi tautišku stilium, ir kodėl gi šūkis „rytoj pažiūrėsim“ daugeliui virto nepakeičiamu principu? Tų priežasčių rasime menkoje sveikatoje, riebioje ir sunkioje dietoje, socialinėje ir istorinėje aplinkumoje ir didelėje Rytų įtakoje. 

Bet gi labai daug kaltės tektų ir tai aplinkybei, kad mes visoje savo istorijos eigoje nebuvom tampriai susigyvenę su dinamiška jūra; neturėjom pajūry nei sostinės, nei kokio didesnio miesto, nekoncentravom ten žymesnių jėgų, nes labai jau galingi konkurentai spėjo jiems patogiu laiku mus nuo jūros atstumti, sau pasiimti jos raktus, o mus užkonservuoti kontinentizmo dėžutėje. Šiandien gi daugelio lietuvių būdo silpnybė ir pasireiškia apatiškumu ir dinamikos stoka. Bet gera jau, kad atbundanti nacionalinė siela vis labiau, vis stipriau junta šitą dinamikos stoką, vis labiau jos pasiilgsta ir trokšta. O neramūs revoliucingi jūros elementai dar neišaiškintu būdu dinamizuoja visus tuos pajūrius, kurių gyventojai aktyviai nusiteikia jūros atžvilgiu. Kas turi daug patyrimo ir gabumų gyvenimui stebėti, tai pasakys, kad pajūrių miestai vis yra ekonomiškai ir kultūriškai veiklesni už tokio pat didumo kontinentinius miestus, kad pajūrio gyventojas greičiau galvoja, greičiau vaikščioja ir greičiau daro. Pas jį daugiau iniciatyvos, jo galva produktingesnė, nes ji vis atsigaivina dinamišku jūros oru, bangų ošimu ir jūreiviško verpeto minčių margumu. Žodžiu, jis minta šviežesniu protiniu maistu, greitesne idėjų apyvarta. Todėl nepaprastai svarbu Lietuvai prie jūros turėti didžiausią miestą ir net sostinę, o visą mūsų 90 km. pajūrį kiek galima tirščiau apgyvendinti žvejais, vasarotojais, sportininkais ir net smulkiomis pramonės įstaigomis, kad jūros dinamika naudotųsi didžiausias gyventojų skaičius. 

Jūra – nepriklausomybės laidas, jūra – ryšys tarp pasaulio lietuvių

Turėdami nuosavą jūros uostą gyvename prie tokio tarptautinio vieškelio, kur, bent taikos metu, niekuomet nebus sustabdytas laisvas mūsų žmonių ir prekių judėjimas. Juk atsimenam nesenus laikus, kai mūsų vakarų siena buvo beveik aklai uždaryta Lietuvos prekėms: visi mūsų galvijai ir kiaulės, mėsa ir kiaušiniai, medžiai ir linai „sirgo“ pavojingiausiomis ligomis ir sausuma nebegalėjo pasiekti Vakarų Europos. Tuomet geroji jūra atvėrė plačiausius savo vartus, „pagydė“ visus mūsų produktus ir sveikutėlius nugabeno į D. Britaniją, Belgiją, Olandiją, Prancūziją ir kitur.  Jūra įgalino mūsų drąsai pasireikšti ir išgelbėti Lietuvos ekonominę nepriklausomybę nuo bjaurios kompromitacijos. Jei koks nenusimanantis užsienietis šiandien sakytų, kad Lietuva gali apsieiti be Klaipėdos uosto, tai mes jam primintume parbloškiančią didžiąją tiesą, kad 80 proc. Lietuvos užsieninės prekybos eina per Klaipėdą. Ji mums garantuoja nepriklausomybę  daugiau kaip bet kuris kitas kad ir didesnis Lietuvos pakraštys. 

Klaipėda yra kartu visų lietuvių vienybės simbolis, centrinis mazgas ir ryšys tarp pasaulio lietuvių. Juk visas milijonas veiklių, energingų ir dažnai turtingų lietuvių gyvena tolimuose vakarų kontinentuose: abiejose Amerikoje. Atvykdami Klaipėdoj jie išvysta savo tėvų žemę, Klaipėdoje atsisveikindami meta paskutinį ilgesio žvilgsnį dirbančiai ir kovojančiai savo tautai. O koks būt džiaugsmas visai tautai, koks įkvėpimas Amerikų lietuviams, jei realizuotume drąsiųjų lietuvių svajonę: ant lietuviškų laivų paleistume cirkuliuoti savo trispalvę tarp Klaipėdos ir Niujorko, tarp Klaipėdos ir Rio de Janeiro bei Buenos Aires. Kad įsisąmonintume, jog ne viena duona tauta gyvena, tai šis nebe simbolinis, bet ir realinis ryšys tarp pasaulio lietuvių bus tikrai ir energingai ištiestas ir taps jis nepakankamai reikšmingas. 

Čia jau pasakytos ir nepasakytos mintys ir svajonės, dabartinė realybė ir ateities fantazija, viskas skatina mus džiaugsmingai švęsti reto didumo tautos laimėjimą. Bet prie džiaugsmo čia prisijungia didelis ir labai smagus rūpestis, nes pajūrio valstybės materialinės ir dvasinės galybės augimas priklauso intensyvaus jūros išnaudojimo. Jūra pagelbsti mažoje erdvėje išplėsti didelę galybę, bet ji tai daro tik tiems, kurie ją supranta ir myli, pagerbia ją jūrininkystės mokyklomis, gausiais laivais ir jūrininkais, žvejais ir tyrinėjimo institutais. Jūra labai nemėgsta tinginių ir apsileidėlių, bet drąsiems ir darbštiems, judriems ir iniciatyvos pilniems jį dar keleriopai prideda tų didžių pilietinių dorybių, apkrauna juos turtais ir net pačio Dievulio palaima.

Tekstą publikavimui parengė ir įvadą parašė Kristina Tamelytė.

Kalba netaisyta.