Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 28

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Veiklus ir šviesus kunigo ir dramaturgo Kazimiero Čiplio-Vijūno gyvenimas

Kunigas, dramaturgas Kazimieras Čiplys-Vijūnas. Viga.lt nuotrauka

Prieš 125 metus (1897 m. kovo 8 d.) gimė kunigas, dramaturgas, režisierius ir švietėjas Kazimieras Čiplys-Vijūnas. Jo gimtinė – Kėdainių krašto Anciškio parapijos Piktagalių kaimas.

Tėvams persikėlus gyventi į Panevėžį, Kazimieras mokėsi Panevėžio vyrų (dabar Juozo Balčikonio) gimnazijoje. Vėliau – Kaune. 1925 m. baigęs Kauno kunigų seminariją, ketvirtį amžiaus kunigavo net aštuoniose Šiaurės Rytų Lietuvos parapijose.

„Garsėjo kaip iškalbus pamokslininkas, – rašė muzikologas Arvydas Kazimieras Karaška, – mokyklos kapelionas, jaunimo švietėjas ir labdarys, katalikiškų organizacijų, ypač angelaičių ir pavasarininkų skyrių, steigėjas, šaulių, jaunųjų ūkininkų, kooperatininkų rėmėjas.“ 

Penkerius metus K. Čiplys-Vijūnas dirbo kunigu Biržų apskrities Geidžiūnų šv. Angelų Sargų bažnyčioje. Į ją jis buvo atkeltas iš Pasvalio valsčiaus Saločių miestelio. Ten kunigas pasirinko ir Vijūno slapyvardį. Įdomi šio slapyvardžio pasirinkimo istorija. Kunigas išgirdo, kad Saločių gyventojai žuvį vijūną vadina čypliu. Mat ši plona, rusvai gelsva, išilgai tamsiai dryžuota žuvis sugauta cypia. Šis žodžių sugretinimas kunigui taip patikęs, kad jis nuo to laiko savo pjeses pradėjo pasirašinėti Vijūno slapyvardžiu. 

Iš Saločių kunigas K. Čiplys į Geidžiūnus klebonauti atvažiavo 1932 m. sausio 5 d. Jo giminaitė Janina Čiplytė-Orlova 1997-aisiais kunigo gimimo šimtosioms metinėms išleistoje knygoje „Vaidinimai tik sodžiui“ (tarp kitų šios knygos rėmėjų yra ir šviesaus atminimo buvęs Biržų bažnyčios klebonas Vytautas Aloyzas Marozas bei Biržų ir Geidžiūnų parapijiečiai) rašo, kad nedidelėje Geidžiūnų bažnytėlėje naująjį kleboną sutiko vargonininkas Antanas Vilkas, bažnyčios choristai, parapijiečiai. Jiems padedant naujasis klebonas tvarkė bažnyčią, gražino jos aplinką, žmones kvietė į Pavasarininkų, Šaulių, o moksleivius į Angelaičių sąjungą.

1934 m. birželio 4 d. Geidžiūnuose įvyko kunigo surengtas pirmasis literatūrinis teismas. Apie jį „Panevėžio balsas“ rašė, kad tai buvęs įspūdingas renginys. Jauni ir seni, katalikai ir reformatai iš aplinkinių parapijų suplaukė pasižiūrėti jaunimo teismo, kurio pirmininkas buvo kun. K. Čiplys. Jo veiklą gražiai vertino ir vyskupas Kazimieras Paltarokas, ketinęs K. Čypliui pasiūlyti gerokai didesnę Nemunėlio Radviliškio parapiją. Bet K. Čiplys prašė, kad vyskupas jo iš Geidžiūnų neiškeltų, nes jis nesugebėtų tvarkyti didelio ūkio, be to, su Geidžiūnais esąs susietas leidžiamomis knygelėmis.

Vyskupas į K. Čiplio prašymą atsižvelgė, į Nemunėlio Radviliškio parapiją neiškėlė, bet Geidžiūnuose paliko neilgam. 1937 m. balandžio 12 d. kunigas K. Čiplys jau dirbo Palėvenėlės bažnyčioje.

Geidžiūnai K. Čipliui-Vijūnui buvo tapusi ypatinga vieta. Čia jis susidraugavo su mokytoju Jonu Striška, jo namuose skaitė savo parašytas komedijas, su juo tarėsi dėl knygelių leidybos. Mokytojas padėjo klebonui susipažinti su Biržų spaustuvės savininku Juozu Masaičiu. 1935–1937 m. Biržų spaustuvė išspausdino 11-a K. Vijūno slapyvardžiu pasirašytų vaidinimų, skirtų lietuviškam sodžiui. Knygelės buvo leidžiamos 1200–1500 egz. tiražu.

Kaimui skirtos pjesės buvo platinamos Šiaurės Rytų Lietuvos knygynuose, jas su dideliu entuziazmu vaidino kaimo jaunimas, inteligentai. Kunigas, tęsdamas ne vieną šimtmetį puoselėtos lietuvių didaktinės literatūros tradicijas, savo pjesėse realistiškai, netgi su etnografišku tikslumu vaizdavo XX a. pradžios ir Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, į mėgėjišką sceną iš realios aplinkos perkeldamas ištisą galeriją tipažų, tarp kurių, vieno iš knygos „Vaidinimai tik sodžiui“ sudarytojo Arvydo Kazimiero Karaškos žodžiais, „išradingi kaimiečiai knygnešiai ir jų nevykėliai persekiotojai rusų žandarai, pasiryžėliai laisvės kovų savanoriai ir Rusijoje sukvailinti vietiniai bolševikėliai, Lietuvos ūkininkai, samdiniai, vaikai, moksleiviai, inteligentai ir žydeliai karčemininkai bei keliaujantys prekijai, čigonės, būrėjos, elgetos, Kauno miesčionys, franteliai, vagišėliai“…

Todėl ir šiandien daug kur Lietuvoje tebevaidinamos nuotaikingos, pamokomos K. Čiplio-Vijūno pjesės.

Kūrybinę kunigo veiklą nutraukė sovietinė okupacija. 1940-aisiais buvusioje Marijampolės marijonų spaustuvėje dingo trijų naujų („Dobilo žemė“, „Laiminga motina“, „Kas mano, tai ne tavo“) K. Čiplio pjesių rankraščiai. 1949-aisiais kunigas, tuo metu dirbęs Čedasų parapijoje, buvo suimtas. Nors kratos metu jokių įkalčių nerasta, tačiau kunigas buvo apkaltintas, kad „1942–1943 metais tikintiesiems sakė antitarybinius pamokslus, o 1947-aisiais iki suėmimo palaikė ryšius su banditais, klausė jų išpažinčių“.

Buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti ir išvežtas į Irkutsko sritį, Oziornyje–Bratsko lagerį. Artimuosius iš lagerio pasiekė tik keturi rusiškai parašyti laiškai. Paskutiniajame kunigas rašė, kad sirgo keturis mėnesius, o dvidešimt penkias dienas gulėjęs ligoninėje. Daugiau laiškų nebuvo. 

Tik 1963-iaisiais kunigo K. Čiplio sesuo Marija Kulienė sužinojo, kad brolį kunigą lageryje 1950 m. rugpjūčio 2 d. nukankino kriminaliniai kaliniai.

„Tačiau, – rašo Janina Čiplytė-Orlova, – kunigo Kazimiero Čiplio-Vijūno padaryti geri darbai, meilė žmogui liko jį pažinojusių atmintyje ir širdyse. Liko šešiolika pjesių. (…) Liko pluoštelis išsaugotų nuotraukų, bylojančių apie veiklų ir šviesų kunigo Kazimiero gyvenimą.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.