Vėjuotos dienos užrašai

Portretas. — Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pasaulis yra kupinas kalbų. Ką ten pasaulis, pakanka ir miesto. Čia kasdienybė skamba lietuviškai, ten lenkiškai ir visomis kitomis slavų. Va, turistiškai aptarinėja kokią šventovę britai, vokiečiai, ties drakonais išpieštu restoranu savo rūpesčius apdainuoja Azijos žemyno žmonės, o priešais Aštriuosius vartus taip stūgauja girtas pilietis, kad visi aplink vedžiojami šunys nori jam pritarti.

Dar aukščiau ūkčioja traukiniai, pauzes užpildo automobiliai, pertraukinėja nepagarbūs rėksniai motociklai ir paaugliški mopedai – sklando toks triukšmų ir klegesių pulkelis, – atrodo, kiekvienas tarsi kas sau, bet ir susišneka.

Tas masinis visų su visais dalinimasis įspūdžiais, patirtimi, – klausimai, šūksniai, įspėjimai ir žãvi, ir vargina, tačiau vasarą vis tiek daug kas paprasčiau: mažiau asmeninių lakstymo nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką reikalų, šiek tiek daugiau galimybių patirti ir patyrinėti, kuo šiandien pasaulis kalbina ir kal̃ba…

O šiandien gana stiprus vėjas, greitai plukdantis porimtės išvaizdos debesis virš visą tą laivyną atspindinčių stiklinių pastatų. Į vakarą daugelis išsiplaukios, o kol kas karaliauja oro srovės.

Štai plakasi víenišos vėliavos viešbučių kiemuose, dzingsi metaliniai žiedai į stiebus, šnara plastiko maišeliai ir augalai sudžiūvėliai; pralekiantys automobiliai pro pravirus langus kartais išmeta nesudėtingų melodijų skiautes, kurios, pagautos vėjo, kyla palei krūmokšnius, žibintus iki daugiaaukščių stogų, kol, peršokusios ribas tarp miegamųjų rajonų, išnyksta tyloje.

O čia visi kažką kalba, tik klausytojų mažoka. Nors atidžiųjų visais laikais stokojama. Fragmentai, gabalai, monologų visumos. Babelio istorijos atšvaitai.

Kartais galvoju, kad galbūt pasisekė tiems miestams, kurie turi jūros ošimą. Ji turbūt kalba visiems vienodai. Raminamai. Pasaulis ošia apie amžinus dalykus, apie ilgesį, apie pradžią ir pabaigą tuo pat metu. Apie tuščią eterį iki mūsų. O gal net ir su mumis. Šalia vandenų. Virš jų.

Nors taip turbūt atrodo tik ten negyvenančiam. Romantizuoji vietas, kuriose nėra tavo kasdienybės. Nes ten, kur ji yra, išorinis ir vidinis pasaulis kalba gausybe dialektų, patarmių, šnektų. Kaip jas išgirsti, kai jų tiek daug?.. O jei ir išgirsi, kur dėsi, kam atiduosi?

Regì, kaip ekrane viską tildo pabūklų kalba, – nežmoniška, beviltiška, juoda, po kurios daugeliui metų nuščiūva viskas… Tikiesi, kad ji neįsigalės visur, bet ir jautiesi bejėgis, tūkstančius kartų bejėgis, prašai net vėjo, kad kalbėtų už tave, už visus tuos, kurie jaučiasi bejėgiai, prašai visų, kurie turi galios ir malonės, kad kalbėtų, kad gintų tuos, kurie negali apsigint, kad tie debesynai, tie laivynai nuplauktų ten, už ekrano, kur viskas, kas gẽra, įmanoma, tìkra ir gýva… Ir tiek jau to ta tavo kasdienybė ir jos vėjai…

O vakare išeini į miestą. Gatvės prityla. Galima pasiklausyti ošimo. Kaip vėjas lėtai šnekina išlikusius medžius, suka gūžtas. Ten, ties liūdnojo dailininko gatvele, kiemo katėms kažką pasakoja beržas. Kiek tolėliau, mokyklos stadiono pakrašty, atrastum besišnabždantį alksnyną. Miesto centre, vienos iš bažnyčių šventoriuje, nusiminusio pavargėlio linguodama klauso obelėlė.

O pušynai, kur dar priemiesčių pušynai, savo viršūnėse išsaugoję begalybės, gal ir viso pasaulio bangų mūšos atmintį?..

Jei turėtum dar šiek tiek laiko, galėtum perprasti, užrašyti tą šneką… Nes ji nyksta. Iš upės pakrantės pasitraukė ilgaamžis gluosnis, pagrindinėse gatvėse beveik nebeliko senųjų liepų, šiaurėje viską ištvatins, išretins ir iškapos, kad galėtų su vėjeliu praūžti dar didesnis srautas geležies ant ratų…

To ošimo, kalbančio ir prakalbinančio ošimo mažėja… Netenkame dar vienos kalbos.

Bet juk saulėlydis vis dar kažką sako, atitartum. O ir pasaulis sprendžia opesnes problemas nei gyvojo vėjo ošimas… Va, žiūrėk, karas, pabėgėliai, kraujo donorų stoka, kankinami gyvūnėliai, byrančios šeimos, užgesęs švietimas, barbarai prie vartų, žodžio laisvė pavojuje… O tu čia apie medžių ošimą ir kalbantį vėją…

Sutinku, yra daug svarbių reikalų. Ir pasaulis, žinoma, viską sprendžia ir išspręs. Su mumis ar be mūsų. Tačiau, kol esame čia, norėtųs, kad vėjas turėtų ką kalbinti. Kad galėtume, kad galėčiau paliudyti, jog tokia kalba yrà. Net jeigu jos ir nebesuprantame.