Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

„Vėlinės“ – misterija, įkūnijusi bundančios Nepriklausomybės dvasią

Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Aktoriai Eglė Mikulionytė (Nuotaka), Valentinas Masalskis (Atsiskyrėlis Gustavas Konradas). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

„Vilniaus galerija“ įvairiais autoriniais ir informaciniais tekstais siekia apibendrinti, apžvelgti tam tikrus meno reiškinius, rengia straipsnių ciklus skirtus dailei, kino menui. Projekto kuratoriams kilo idėja ir teatrą apibendrinti straipsnių ciklu, kuriame teatrologė Daiva Šabasevičienė prisimena spektaklius bei atskirų teatro menininkų darbus, labiausiai įsiminusius per trisdešimt nepriklausomybės metų. Šį kartą skaitykite apie režiseriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Vėlinės“ (Adomas Mickevičius).

1990 m. balandžio 13 dieną tuometiniame Lietuvos akademiniame (dabar – nacionaliniame dramos) teatre įvyko Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ premjera. Spektaklį sukūrė to meto įdomiausi teatro menininkai – režisierius Jonas Vaitkus, dailininkas Jonas Arčikauskas, kompozitorius Algirdas Martinaitis, pagrindinio vaidmens – Atsiskyrėlio Gustavo Konrado – atlikėjas Valentinas Masalskis ir net penkiasdešimt įvairių kartų šio teatro aktorių. To laiko aktyvi lenkų kultūros tyrinėtoja Lietuvoje Alwida Bajor savo knygoje rašė: „Kariniai sraigtasparniai suka virš miesto, karinės mašinos senose, paminklinėse Vilniaus gatvėse, kariai užima pastatus, šaudo į beginklius žmones – ir visa tai Velykų išvakarėse; draugo Gorbačiovo dovana Lietuvai. O Vaitkaus dovana – „Vėlinės“ Didįjį Penktadienį. Sveikinu!“[1]

Alwidos Bajor užfiksuotas pokalbis, kuris įvyko iškart po pirmosios premjeros, atskleidžia ne tik spektaklio sukūrimo aplinkybes, bet ir tuometinę situaciją apskritai: „Tai buvo darbas su ilgomis pertraukomis. Ir nauju aktorių kolektyvu, prie kurio turėjau prisitaikyti. O aktoriai – prie manęs, prie mano vizijos, mano darbo stiliaus. Ne su visais šiame spektaklyje man pavyko pasiekti tai, ko norėjau. Pertraukos darbe buvo įvairios prigimties. Vienos jų metu su tais aktoriais lankėmės JAV, kur parodėme Antano Škėmos „Pabudimą“. O grįžę… pati matote, kas darosi Lietuvoje.“[2]

Yra spektaklių, kurie lieka atminty visam gyvenimui. Nors kiekvieno stipraus menininko kūrybinę biografiją sudaro neįtikėtina gausybė kūrinių, ne taip dažnai jie detaliai prisimena jų atsiradimo aplinkybes. „Vėlinės“ – išimtis. Net ir šiandien prašnekęs apie spektaklį su dailininku Jonu Arčikausku, išgirsti: „Vėlinės“ – tai ilgesys, tai laisvės poreikis. Tai buvo mūsų pilietinė pozicija. Nuo kūrybos tai neatsiejama. Kūrėme tai ir taip, nes pribrendo sakinį pasakyti iki galo. Iš čia formavosi temų ir visos kūrybos dėlionė.“

„Vėlinės“ perėmė svarbiausius lietuvių režisūros vystymosi dėsnius: psichologinę motyvaciją, vaizdinės mąstysenos ryšį su intensyviais naujų išraiškos priemonių ieškojimais. Šis spektaklis – ryškiausias J. Vaitkaus poetinio teatro pavyzdys. „Vėlinės“ tarytum materializavo prasmes, sukurdamos tiesos iliuzijas. Kūrėjų rankose A. Mickevičiaus kūrinys įgijo sakrališkumo. Neatsitiktinai V. Masalskis „Vėlines“ ne sykį yra pavadinęs mišiomis. („Spektaklis įvyks arba kaip šventos mišios, arba visai neįvyks.“ Iš autorės pokalbio su V. Masalskiu.)

Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Aktorius Valentinas Masalskis (Atsiskyrėlis Gustavas Konradas). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Aktorius Valentinas Masalskis (Atsiskyrėlis Gustavas Konradas). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Aktoriai Eglė Mikulionytė (Nuotaka), Valentinas Masalskis (Atsiskyrėlis Gustavas Konradas). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka

Spektaklyje „Vėlinės“ V. Masalskis, sakydamas sudėtingą Konrado monologą, sukaustytas ne tik sunkiomis grandinėmis, bet ir metalinio rato apykakle, buvo panašus į pasaulio atpirkėją. Ir šie prasmių tiltai spektaklio metu naikino ribas tarp kalbinės spektaklio semantikos ir vaizdinės prasmės. J. Vaitkui labai svarbu, kad tokių loginių tiesų nešėjas būtų aktorius asmenybė. Tikrovės atspindėjimo ir savaiminio jos modeliavimo antagonistas V. Masalskis A. Mickevičiaus žodžio meną užaugino iki savęs pažinimo akto. J. Vaitkus V. Masalskį pasitelkė kaip logišką pasaulio tvarkytoją. Taip pasaulis ne tik buvo analizuojamas, bet ir tapo naujos harmonijos paieška. 

Suskaidyta sąmonė sąlygiškame spektaklio apvalkale suformavo savitą spektaklio logiką: konkrečiais vaizdais apeliuojama į abstraktų žiūrovų mąstymą. Pats aktorius, kalbėdamas apie J. Vaitkaus spektaklius, pripažino: „Iš to aiškumo atsiranda poetinė paslaptis. Kaip pavasarį. Žiūri į jį, jis toks aiškus: viskas žydi… Bet jame tiek daug paslapties.“ (Iš autorės pokalbio su V. Masalskiu.)

Poetinė A. Mickevičiaus drama kūrėjų rankose tapo muzikiniu veikalu, kuriame plastika – tam tikras šokis, tariami žodžiai, sakiniai – peraugdavo į giedojimus, raudas (balsai – lyg atskiri instrumentai, aimanos), muzika ir judesys veikė kartu. Taip susiformavo polifoniškas kūrinys, kuriame visi komponentai transliavo vienodai svarbią poetinę prasmę.

V. Masalskio Gustavas – tai nepakeliama dvasinė kančia, lemta žmogui žiaurios ir abejingos istorijos akivaizdoje. „Vizijų praradimas yra itin pavojingas – jokia realybė negali jų atstoti“[3], – rašė literatūrologė Viktorija Daujotytė. „Vėlinės“ prasidėjo iš staigių kūrėjo sąmonės impulsų, trūkinėjančių, fragmentiškų; ne visada įmanoma atsekti atskirų „Vėlinių“ dalių tarpusavio ryšius. Galbūt ir iš regėjimų, kuriems nutrūkus poetas likdavo vienas su savo paties egzistencine vienatve, ištariama Konrado lūpomis – po ilgos tylos: „Vienatvė…“[4].

Rimuotas, tobulų literatūros dėsnių valdomas tekstas V. Masalskio lūpose įgavo plačią niuansų skalę – nuo lyrinių, giedru šnabždesiu besiliejančių prisiminimų iki kapotų, džeržgiančios faktūros emocinių proveržių, kuriuos valdė nebe literatūra, o egzistencinis būties tragizmas.

„Valentino Masalskio kurtas aktoriui ir fiziškai, ir emociškai sudėtingas Atsiskyrėlio-Gustavo-Konrado paveikslas-vaidmuo nebuvo įprastinė lyrinė poeto personifikacija, bet kenčiančios, kentėjusios ir turbūt kentėsiančios tautos simbolis. Masalskis neatsitiktinai įkūnijo savotiškai dvilypį – protagonisto ir antagonisto vienu metu – įvaizdį, kurio dvasinius lūžius, išgyvenimus ir potyrius režisierius pabrėžė beveik fiziniu kankinimu“[5], – rašė teatrologė Rasa Vasinauskaitė.

Greta V. Masalskio labai raiškūs buvo Aldonos Janušauskaitės, Sigito Kubiliaus, Dalios Michelevičiūtės, Eglės Mikulionytės vaidmenys. Jolantos Dapkūnaitės ir Neringos Bulotaitės – įkalintų Sesučių – balsai tapo viso spektaklio simboliu: tobulas dainavimas, kaip ir smuiko (juo grojo Rimantė Valiukaitė) melodija, prilygo dangiškiems garsams.

J. Vaitkui visada reikia universalių aktorių. „Vėlinėse“ jis maksimaliai išnaudojo jų talentus. Pavyzdžiui, S. Kubiliaus puikus balsas ne tik atliko tam tikrą partiją, bet ir pavertė jį įtaigiu mirusiųjų pranašu, šamanu, o E. Mikulionytės Nuotaka, it pašauta paukštė, sužeistas angelas, tapo ypatingu plastiniu akcentu. Aktorė, valdydama kūną, valdydama įspūdingo grožio kostiumą, sukūrė tinkamą asociacijų lauką Gustavo monologui.

„Ko gi reikia tavo vėlei, kad nurimtų?“ Vėlės kaukėtos (viena jų – net keturgubu veidu), su giliomis žaizdomis. Jos taip pat renkasi į Bažnyčią išpažinčiai. „Kur dar pamatysi tokią baltą Nuotaką Mirtį, apsiavusią veltiniais, iškėlusią rankas su susiraizgiusiais, tarsi į šaknis peraugusiais pirštais, ar žmogų, panašų į koplytstulpį, apkabinėtą lentutėmis su katorgininkų numeriais? Žmogų, gyvą nukryžiuotą rate, ar žmogų-karutį? Kančios ir kentėjimo metaforų partitūra tolydžio tirštėja“[6], – rašė teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.

Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Aktorius Laimonas Noreika (Kunigas Petras). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Aktoriai Virginija Kelmelytė (Choras), Laimonas Noreika (Kunigas Petras), Saulius Balandis (Frejendas). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Aktorė Aldona Janušauskaitė (Ponia Rolison). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka

J. Vaitkaus teatrą pavadinusi „totaliu teatru, kur viskas sutelkta regimam vaizdui, įspūdžiui – scenovaizdis, mizanscenos, judesio plastika, apšvietimas, muzika, garsai; jaudino tobulai išgautos detalės, net smulkmenos, tonacijos“, teatrologė aktorius šiame spektaklyje tapatino su instrumentais, kuriais „groja jo didenybė režisierius“[7]. J. Vaitkus aktoriui suteikia formą, o ją užpildyti šis turi savo idėjomis ir nuojautomis.

Įkalintas šiurkštaus medžio butaforiniame kostiume ar geležinių grandinių amžinojo rato gniaužtuose, Gustavas iškilo kaip vaizdinis simbolis, kaip režisieriaus minčių transformacija ir kaip nepaprastai įtaigi aktoriaus išpažinties galimybė. Dominuojanti poetinė atmosfera, kurią tiksliai kūrė ir kompozitorius A. Martinaitis, ir dailininkas J. Arčikauskas, spektaklį sprogdino iš vidaus: kūrėjų fantazijos spektakliui suteikė daugiareikšmiškumo.

Lenkų dramaturgas Tomaszas Łubeńskis, stebėdamasis spektaklio režisūriniu virtuoziškumu ir muzikalumu, J. Vaitkų sulygino su Robertu Wilsonu: „Judesys antrame, trečiame plane, atliepiantis pagrindinius spektaklio ritmus, kuria atvirą, sąlyginio turinio efektą, kuris tuo pat metu yra pašėlusiai teatrališkas.“[8] R. Vasinauskaitė J. Vaitkaus griežtos veiksminės struktūros taip pat neatsieja nuo „vizualios spektaklio partitūros. Pastaroji, pavyzdžiui, kaip Roberto Wilsono teatre, disciplinuoja atlikėjus, bet kartu suteikia jiems visišką laisvę“.[9]

Teatro teoretikas Hansas-Thiesas Lehmanas teigia, kad „Wilsono teatre nelieka teatrinių priemonių hierarchijos. Tai susiję su tuo, kad jo teatre nėra veiksmo. Dažniausiai nėra nei psichologiškai pagrįstų, nei individualizuotų veikėjų sceninės priklausomybės (kaip Kantoro spektakliuose), yra tik figūros, veikiančios lyg nesuprantami ženklai“[10]. Tuo tarpu J. Vaitkaus teatre hierarchija egzistuoja, nes poetiniame teatre, kaip ir visuose kituose jo režisūros modeliuose, svarbi emocija, jausmas, svarbus kūrinio santykis su žiūrovu. Ir kad ir kas dominuotų poetiniame J. Vaitkaus teatre, aktoriaus santykis į spektaklio tekstą išlieka regimas.

Vizualusis „Vėlinių“ prologas prasidėjo žiūrovams vos įėjus į salę: prie kiekvienos kėdės buvo pritvirtintas subadytas aliumininis puodelis, pro kurio skylutes sklido šviesa, primindama Vėlinių naktį. Poeto viziją – režisieriaus konstrukciją, taikliai apibūdino teatrologė Gražina Mareckaitė: „Čia tiksliai apskaičiuotos net iracionalumo dozės. Iracionali, antinatūralistinė plastika (keistas masuotės „spyruokliavimas“), apskaičiuotas „neapskaičiuojamų“ personažų funkcionavimas bei pasirodymas scenoje, kaip ta besiblaškanti tarp kitų mirusiųjų baltoji vėlelė nuotaka, efektingai polifoniška scenos apšvietimo partitūra, muzikinė spektaklio faktūra – aleatoriškos dermės, tarsi atskambantys iš anapus balsai – viskas padeda siekti užsibrėžto tikslo“[11]. Ritmizuoti garsai sukūrė „Vėlinių“ dramaturginę įtampą: „Martinaitis tobulai perteikė poeto žodžius: „kokie keisti garsai – ir skamba, ir liepsnoja“. Pagaliau prasmingas režisieriaus sumanymas: veikėjai – vėlės, veikėjai – numirėliai, Burtininko suburti vaidinti scenoje „Vėlinių“ dramą“[12].

Spektaklis savo prasmėmis, ilgais monologais, įtaigiai išverstais Justino Marcinkevičiaus, išaugo iki misterijos. Finale lėtai kylantis kryžius, nusagstytas aliumininiais kankinių (tremtinių) šaukštais, žiūrovui suteikė galimybę tapti istorinių įvykių vertintoju. Iki šiol teatre apie istoriją buvo kalbama ezopine arba poetiškai herojine kalba, o „Vėlinės“ naikino distanciją tarp žiūrovo ir jo kančios: „Simbolinis visuotinio apsivalymo kančia aktas giliausia prasme žymėjo ir pavojingą identifikacijos su nauja valdžia bei galia troškimą“[13].

XX a. paskutinis dešimtmetis – Lietuvos istorijos laikotarpis, paženklintas mitingais ir piketais. Tai lėmė ir teatrinio gyvenimo dinamiką: tokiame visuomeninio gyvenimo kontekste pasirengti sąlygiškam poetiniam spektakliui ne kiekvienas buvo pajėgus. Apie J. Vaitkaus kūrybą vis dažniau prabildavo muzikai, kino kritikai ir literatai. Po „Vėlinių“ premjeros pasirodė įdomių ne tik teatro kritikų, bet ir literatūrologų interpretacijų. Net praėjus daugeliui metų, kalbėdamas apie Adomo Mickevičiaus 200-ųjų metinių renginius, rašytojas, kritikas Arnas Ališauskas rašė: „Todėl Jono Vaitkaus pastatytas „Vėlines“ pelnytai galima laikyti Mickevičiaus metų renginiu. Nesvarbu, kad nuveiktu prieš dešimt metų. Svarbu, kad nuveiktu.“[14]

Pats J. Vaitkus apie „Vėlinių“ interpretaciją kalbėjo: „Apie „Vėlines“ negali pasakyti – štai, „pasistatė“, ir baigta. Reikėtų jų imtis nuolat, kaskart iš naujo mėginti. Daugybę kartų jas statyti vienoje ar kitoje scenoje, su viena ar kita aktorių grupe… „Vėlines“ galima statyti įvairiai, įvairiais būdais“[15]. Atvira literatūrinė medžiaga J. Vaitkaus rankose virto monumentaliu kūriniu, pripildytu tik poezijai priklausančių atsivėrimų. J. Vaitkus, kurdamas ritualines mišias, „už tuos, kurie žuvo, kurie žūva, kurie… dar žus“[16], tartum peržengė ir lietuvių tautos istorinį slenkstį. A. Mickevičiaus kūrinys tapo Nepriklausomybės atkūrimo liudininku. Jis „galėjo simbolizuoti ir tautos apsivalymą per atmintį, ir savotišką kolektyvinę sutartį – išsilaisvinimo malonumą. Žiūrovams tai buvo kintančios politinės situacijos liudijimas, kuris žymėjo socialiai sakralią pabudusios tautos vienybę. O režisieriui – tarsi nyčiškos amžinojo sugrįžimo vizijos atkartojimas, kurio metu skleidėsi tautos atsinaujinimo galimybė“[17], – rašė R. Vasinauskaitė.

J. Vaitkus Gustavo meilę sutapatino su Konrado meile tėvynei. Šiame spektaklyje meilė be atsako reiškė amžinybę, poetinę begalybę. Ir kuo smarkiau ji dega, tuo greičiau gali sudegti. J. Vaitkus šiai meninei „akcijai“ pasikvietęs V. Masalskį, liepsnos galingumą tik sustiprino. Pagal A. Mickevičių Gustavas-Konradas mirė dukart (pirmąkart įsimylėjęs moterį be atsako, antrąkart – tėvynę), o pagal J. Vaitkų ši jausmų skalė buvo dar labiau sustiprinta. Energiškai aktyvaus aktoriaus dėka degančio skausmo parabolė kilo iki visiško apsivalymo. Dievo ir velnio grumtynes režisierius išgrynino iki jutimiškų poetinių apraiškų. Nors laikas diktavo politinius-patriotinius kūrinio akcentus, J. Vaitkus pasirinko subjektyvią kūrinio analizę: „Vėlinės“ man tapo mano gyvenimo tyrinėjimu, priartėjimu prie mano asmeniškos tiesos“[18].

Dailininkui J. Arčikauskui šis spektaklis taip pat tapo jo nuostatų išbandymu: „Tai vyko grynai iš susivokimo, kad aš esu tame pasaulyje.“[19] Identiteto paieškas įvertino R. Vasinauskaitė: „Spektaklio struktūra atvirai manifestavo prievartos mechanizmą, kuriuo alsavo kiekvienas režisieriaus, dailininko ir aktorių kurtas vaizdinys. Erdvės, kostiumo, žodžio ar vaidmens įveikimas prilygo skausmingam skverbimuisi į atmintį – per kančią buvo judama į laisvę. Ir spektaklyje buvo svarbesnis ne herojaus ir pasaulio santykis, bet pačios tautos identifikacija“[20]. Pasitelkdamas dailininko fantaziją, poetiniame teatre J. Vaitkus kuria vizualiąją dramaturgiją, kuri laisvai vystosi kurdama savarankišką kūrinio tekstą. Režisieriaus sąmonė tokiame teatre privalo būti nepaprastai intelektuali, nes „norint perkelti iš neišreikštos ir asmeninės sferos į bendražmogišką, atpažįstamą medžiagą, reikia nepaprastai išgrynintos ir kryptingos introspekcijos bei sutelktumo“[21].

Nors „Vėlinių“ scenovaizdį kūrė dailininkas J. Arčikauskas, kuriam būdingas kruopštus, išsamus visų situacijų apmąstymas ir jų realizavimas, šiame spektaklyje dekoracijos radikaliai buvo keičiamos. „Vėlinių“ niekada nebuvo tokių pačių. Net nuvykus į Lenkiją teko ilgai klajoti po teatrus, kol galų gale mūsų „Vėlinėms“ pasirinkau angarą. Čia dekoracija buvo matoma iš trijų pusių. <…> Struktūra buvo subalansuota, suvesta į visumą. Vaitkui užteko energijos, gebėjimo apvaldyti pragaro pjūvį. Jis suvedė daugybę skirtingų komponentų ir išliko nuoseklus. Jis girdėjo aktorius. Šis darbas buvo nepaprastai harmoningas.“[22].

Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Aktorius Arūnas Smailys (Adolfas). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Vėlinės“ scena. Aktorius Valentinas Masalskis (Atsiskyrėlis Gustavas Konradas). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka

Šiame spektaklyje iškilia poetine kalba buvo pasakyta labai daug. Svarbią reikšmę čia įgijo religinis klodas. „Vėlinėse“ režisierius religijos ir meilės temas nagrinėjo ne tiek filosofiškai, kiek egzistenciškai. Jam rūpėjo pabrėžti kūnišką poezijos prigimtį. Saugioje aplinkoje iškili poezija vargu ar rastųsi: A. Mickevičiaus tremties, religijos ir meilės sankirtos įgijo lietuviško pagoniško ritualo poveikį. J. Arčikauskas sakė: „Kai nuvykome į Krokuvą, lenkai nuoširdžiai šypsojosi, matydami krūvą pagaliukų, virvagalių, aliuminio puodukų, – jiems tai atrodė labai komiška šalia iškilios „Vėlinių“ temos. Bet kai veiksmas prasidėjo, per valandą požiūris kardinaliai pasikeitė.“[23]

„Vėlinės“, sulaukusios tarptautinio rezonanso (spektaklis parodytas po kelis tūkstančius žiūrovų talpinančiose teatrinėse erdvėse – Varšuvos Didžiajame operos teatre ir Krokuvos TV arenoje), Lietuvoje dėl visų peripetijų, vykusių po Nepriklausomybės atkūrimo, buvo rodomos tik kelerius metus. Iš pagaliukų, kruopų, baltų miltų, iš tremtinių aliuminių puodelių, nudrengtų batų spektaklis buvo užaugintas iki didžiulio reginio su begale smulkių poetinių detalių, – vaizdas liejosi su garsu, o aktoriai tapo tos poezijos įkūnytojais. Prisimindamas „Vėlines“, J. Arčikauskas sakė: „Geros poezijos niekad negali perskaityti iki galo, – va, kur jos stebuklas.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[1] Iš pokalbio su Alwida Bajor, Vilnius, Dramos teatras, 1990 m. balandžio 13 d.

[2] Ten pat.

[3] Viktorija Daujotytė. Esė apie poeziją ir esimą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 274.

[4] Ten pat, p. 278.

[5] Rasa Vasinauskaitė. Perkūros laikas. Identiteto paieškos Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo spektakliuose // Pažymėtos teritorijos (sudarė Rūta Goštautienė, Lolita Jablonskienė). – Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 196.

[6] Audronė Girdzijauskaitė. Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“: lenkų ir lietuvių režisūrinių interpretacijų lyginamoji analizė // Menotyra, 1999, Nr. 3, p. 15.

[7] Ten pat.

[8] Tomasz Łubieński. Głos z Litwy // Teatr, 1990, Nr. 9, p. 24.

[9] Rasa Vasinauskaitė. Jono Vaitkaus ir Jono Arčikausko „figūrų“ teatras // Menotyra, 2008, Nr. 4, p. 75.

[10] Hans-Thies Lehmann. Postdraminis teatras. – Vilnius: Menų spaustuvė, 2010, p. 121.

[11] Gražina Mareckaitė. Poeto vizija – režisieriaus konstrukcija // Kultūros barai, 1990, Nr. 7–8, p. 25.

[12] Ten pat.

[13] Rasa Vasinauskaitė. Perkūros laikas. Identiteto paieškos Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo spektakliuose // Pažymėtos teritorijos (sudarė Rūta Goštautienė, Lolita Jablonskienė). – Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 196.

[14] Arnas Ališauskas. A. Mickevičiaus gyvybė – jo knygos ir knygos apie jį // Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 1998-12-22, p. 1.

[15] Alwida Antonina Bajor. Virsmas. Rozmowy z Jonasem Vaitkusem. – Biuro Kongresowe Urzędu Miasta Krakowa, 1991, s. 71.

[16] Ten pat.

[17] Rasa Vasinauskaitė. Perkūros laikas. Identiteto paieškos Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo spektakliuose // Pažymėtos teritorijos (sudarė Rūta Goštautienė, Lolita Jablonskienė). – Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 195.

[18] Iš pokalbio su Alwida Bajor Vilniuje, Dramos teatre, 1990-04-13 // Alwida Antonina Bajor. Virsmas. Rozmowy z Jonasem Vaitkusem. – Biuro Kongresowe Urzędu Miasta Krakowa, 1991, s. 74.

[19] Iš autorės pokalbio. – 2005-12-13.

[20] Rasa Vasinauskaitė. Perkūros laikas. Identiteto paieškos Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo spektakliuose // Pažymėtos teritorijos (sudarė Rūta Goštautienė, Lolita Jablonskienė). – Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 196.

[21] George Steiner. Tikrosios esatys, – Vilnius: Aidai, 1998, p. 15.

[22] Iš autorės pokalbio. – 2005-12-13.

[23] Iš autorės pokalbio. – 2005-12-13.