Vėlinės Rasų kapinėse

Bažnyčia visuomet gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką, kad nuskaistinti mirusieji galėtų palaimingai regėti Dievą. 998 m. Prancūzijoje Cluny vienuolyno abatas Odilis mirusiųjų paminėjimo dieną pradėjo švęsti lapkričio 2 d. 1311 m. Vėlinių šventė oficialiai įvesta į Romos katalikų liturgiją. Į Lietuvą šią tradiciją atnešė vienuoliai benediktinai.

XIX a. Lietuvoje per Vėlines kapinėse būdavo kuriami laužai. Juose sudegindavo senus antkapinius medinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo giminaičius, kaimynus. Žvakeles kapinėse pirmą kartą pradėtos deginti XIX a. pabaigoje. 1880 m. Akmens kaime kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę, prismaigstė jį vaškinių žvakių, uždegė jas, palaimino ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų. Netrukus ši tradicija paplito visoje Lietuvoje.

Ant kapo uždegus žvakę meldžiamasi: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje. Amen.“