2020 11 04

Janina Survilaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vėlinės Šveicarijos vienuolyno kapinėse

Sėdi tryse.
Iš dešinės: seserys vienuolės Stephanie, lietuvė Uzaitė ir kroatė Marija (2000 m.). Janinos Survilaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Nuo XX a. pabaigos kasmet Vėlinės man primena jau ne vien artimuosius, palaidotus Lietuvos kapinėse. Kapinių liepsnelių spindesys mintis ir jausmus Šveicarijos kalnų takais nuveda prie pasakiško Keturių kantonų ežero, kur ant jo kranto, istorinių Alpių kalnų: Rigi Kulm ir dvynių Myten, papėdėje, stovi senas XIX a. viduryje įkurtas Ingenbholio katalikių moterų vienuolynas.

Kunigo prof. Jono Juraičio teigimu, XX a. vienuolyno archyvuose galima pamatyti apie 500 lietuviškų pavardžių. Tiek iš Lietuvos atvykusių lietuvių ilgiau ar trumpiau visą šimtmetį varstė šios Dievo palaimintos šventovės duris.

1998–2005 m. su senąja išeivijos karta rengiant spaudai dokumentinę knygą „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“ (2005 m.) pagal profesoriaus rekomendaciją galėjau artimiau susipažinti ir su Ingenbholio vienuolyno istorija. Vyresniosios vienuolyno Theresianum sesers Stephanie rūpinimusi gavau lietuvių vienuolių sąrašą (1900–2000 m.), kuriame įrašytos 64-ios lietuviškos pavardės: 62 seserys, įvairiais laikotarpiais davusios amžinuosius įžadus Ingenbholio vienuolyne; dvi – Ieva Vitkutė, gim. 1903 m. vasario 10 d., ir Magdalena Kontrimaitė, gim. 1899 m. kovo 5 d. – likusios kandidačių sąrašuose.

Pirmoji lietuvaitė vienuolė Kazimiera Malewsky iš Kretingos amžinuosius įžadus davė 1907 m. rugsėjo 3 d., paskutinė – Aurica Bačiulytė iš Utenos – 1943 m. balandžio 6 d. Daugiausia lietuvių amžinuosius įžadus davė Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu: 1931 ir 1933 m. – po septynias, 1934-aisiais – šešios, 1935, 1936 ir 1938 m. – po keturias.

Štai 2004-ųjų ankstų Vėlinių rytą, pasiėmę prof. kunigo J. Juraičio rekomendaciją (pašaliniai į vienuolyną neįleidžiami), sėdome į mano ištikimo draugo, šveicaro pianisto ir orientalistikos meno eksperto Žano (kurio pavardė irgi įrašyta rekomendacijoje) automobilį ir visu greičiu riedėjome Svico kantono keliais. Lijo. Pažliugęs asfaltas iš po automobilio ratų purškė nesvetingai tirštą, šaltą lietaus vandens srovę. Buvo pavojinga slystelėti besilenkiant su autostrada nutrūktgalviškai skubančiais automobiliais, tačiau mano draugas automobilį valdė meistriškai, ne blogiau už jo pianinu atliekamas sudėtingas Bacho, Brahmso ar Mozarto melodijas.

Tradicinis mirusiųjų pagerbimas Vėlinių dieną mano tautai ypač svarbus, todėl susitikimas su nepažįstamomis, svetimoje šalyje suradusiomis tikrąją Dievo prieglaudą ir čia palaidotomis seserimis vienuolėmis buvo labai jaudinantis. Iš prigimties esu lyrikė, todėl kartu su liūdnais Vėlinių apmąstymais, garsiai akompanuojant automobilio padangoms, mintyse nesąmoningai rimavau girdėtus ar pačios seniai kurtus posmus: „Gal grįžtu per anksti? O gal vėlinuos? / Šiandien ton paskutinėn stotin… / Nusilenkt joms visoms. Juk jau Vėlinės… / Atminčių pelenais tyliai beldžias širdin…“

Iš pasąmonės kapsčiau išeivijos dienoraščiuose perskaitytus epizodus apie seseris vienuoles.

Stanislovo Vaitkevičiaus dienoraštyje 1986 m. liepos 10 d. yra aprašytas pasakojimas apie 1986 m. birželio 29-osios šventę vienuolyne. Šventėje dalyvavo dvi dešimtys lietuvaičių vienuolių. Vienuolyno koplyčioje vyskupas Paulius Antanas Baltakis aukojo šventąsias Mišias ir savo pamoksle išsakė padėką arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, kuris visada teikė didžiulę pagalbą jų kilniems pašaukimams įgyvendinti.

„Tada prie Liucernos Keturių kantonų ežero pirmą kartą suskambėjo lietuviškos giesmės. Stebėjau, kokius gilius jausmus išgyveno mūsų Seserys vėl išgirdusios giesmes ir maldas ta kalba, kurią jau buvo primiršusios. Vyskupas A. Baltakis po mišių aplankė negaluojančias ligones lietuvaites ir suteikė joms palaiminimą. Tai buvo nepaprastai dvasiškai saulėta birželio pabaigos diena, giliai daugeliui vienuolių gal jau ir paskutinį kartą įspaudusi į širdis bebaigiančius išblukti Tėvynės Lietuvos prisiminimus, meilę ir paguodą visų bendrai, bet kol kas nepasiekiamai, geležine uždanga apsitvėrusiai, raudonųjų ateistų niekinamai Tėvynei…“ – rašė savo dienoraštyje S. Vaitkevičius.

Prof. J. Juraitis (jis nuo 1952 m. iki mirties rūpinosi vienuolių sielovados reikalais) pasakodavo jautrius prisiminimus, kaip vienuolės savo širdyse saugojo sentimentus okupanto pavergtai, ateistų kankinamai Tėvynei. Karštai meldėsi už savo tėvus, brolius ir seseris, už išvytus iš Tėvynės pabėgėlius, nukankintus Sibire ir okupanto kalėjimuose tautiečius. Jeigu pavykdavo sutaupyti keliolika frankų – tuojau siųsdavo į Lietuvą…

Šalta Vėlinių rasa permirkęs asfaltas, iš abiejų pusių jį lydinčios nesvetingos pajuodavusios uolos, pusiau pliki medžiai, parudavusi, bet dar sodri pakelių žolė, godžiai rupšnojama skambalais pasipuošusių karvių – viskas man priminė Vėlinių gedulą ir seną skolą: malda pagerbti savo Tėvynės Seseris.

Atvykę pasukome prie gražių klasikinių rūmų. Vartai mums iš anksto buvo atkelti, ir tik išlipę iš automobilio Theresianum rūmų tarpduryje pamatėme mūsų laukiančią, draugiškai besišypsančią vienuolę.

– Vyresnioji sesuo Stephanie, – draugiškai ištiesė ji mums abiem ranką. – Prašome į svečių kambarį.

Sesuo Stephanie iš karto tampo lyg sena pažįstama, nes turi ne tik ilgamečio bendravimo su mūsų bendruomenės kapelionu prof. J. Juraičiu patirtį, bet ir pati prieš metus du kartus lankėsi Lietuvoje, parsivežė gražius gintaro krašto atsiminimus ir lyg įrodymą iš kišenės ištraukė gintarinį rožinį. „Tai lietuviškas“, – sakė su pasididžiavimu.

Pareikšti savo įspūdžių iš Lietuvos, kurioje irgi ne vieną kartą yra buvęs, pasišovė ir mano draugas Žanas. Jis kelerius metus yra mūsų bendruomenės svečias, man rašant išeivijos atsiminimus ir kuriant CD filmukus yra mane apvežęs ir aplankęs visus Šveicarijoje gyvenančius senuosius tautiečius, klausęsis jų pasakojimų ir baisėjęsis sovietinės okupacijos režimo padariniais. Todėl apie lietuvius susidarė išskirtinę filosofiją, kuri idealiai sutampa ir su sesers Stephanie atsiliepimais apie Lietuvą ir Šveicarijos išeivius lietuvius.

Lietuvos likimo žmonės man primena išskirtinę pasaulio bendruomenę. Tai reto nuoširdumo, dvasios taurumo, žmogiškos užuojautos ir krikščioniško gailestingumo tauta, šimtmečiais priešų smaugta, 50 metų kankinta ir ateizmo slibino niekinta, mirčiai parklupdyta ant Sibiro ledo. Tokių tautų civilizacija – ypatinga. Jie neturėjo laimės važinėti moderniais elektriniais traukiniais stebuklingais Alpių tuneliais, greitaeigiais liftais iš vieno dangoraižio į kitą, skraidyti po pasaulį reaktyviniais boingais, tačiau niekada nesinaudodami technine pažanga savo sielos tvirtumu liko aukščiau civilizuoti negu tie, kurie visu tuo naudojosi. Vienas mano pažįstamas Šveicarų filosofas sako, kad jam daug brangesnis doras mažaraštis negu pasipūtęs Sorbonos absolventas… – įsijautęs pasakojo Žanas.

Tokie šveicarų atsiliepimai apie mano Tėvynę visada sugraudina. Nustebina svetimos šalies piliečių sugebėjimas nupiešti humanišką mano gimtojo krašto atmosferą, mokėjimą mylėti savo Tėvynę.

Į svečių kambarį dvi vienuoliškais apdarais pasipuošusios vienuolės atnešė mums tris puodelius juodos kvapnios kavos ir tuojau pat pasišalino. Išgėrus kavą ir pro dvynius Myten kalnus pasirodžius Vėlinių ryto saulei sesuo Stephanie pakvietė mus aplankyti vienuolyno kapines.

– Vienos lietuvės vienuolės kapas dar tebėra nesunaikintas, ir jūs turite laimę jį dar pamatyti, – pasakė mums džiugią naujieną Stephanie.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šveicarijoje kas 20–25 metus (pagal tai, kaip nusprendžia kiekvieno kantono savivalda) visi kapai naikinami, ir jų vietoje laidojami naujai mirusieji. Tarp kalnų ir ežerų suspaustai, plotu mažesnei už Lietuvą Šveicarijai, turinčiai daugiau kaip 8 milijonus gyventojų, visada striuka su laisvais žemės plotais mirusiesiems. Pastaruoju metu ypač madingas tapo mirusiųjų kremavimas – pelenai kaip paskutinė mirusiojo palaikų suirimo stadija.

Sustojame prie mirusios sesers M. Agnietės Steponaitytės kapelio, kuris čia visų palaidotų vienuolių kapelių dvynys… Taigi pagal Šv. Raštą į dangaus karalystę visiems kelias pažymėtas vienodais žemiškais ženklais… Sukalbu Sesutei Agnietei „Amžinąjį atilsį“ ir uždegu iš Tėvynės atsivežtą tikro lietuviškų bičių vaško žvakę.

Apie seserį vienuolę Agnietę ir kitas lietuves vienuoles Stephanie pasako padovanosianti pluoštelį iš anksto mums paruoštos archyvinės medžiagos, nes pašaliniams lankytis vienuolyno archyvuose draudžiama.

– Ar jums nesudarys sunkumų, kad dalis vienuolyno archyvų užrašyta prancūzų kalba? – paklausė ji, o mano draugas Žanas prisipažino, kad prancūzų kalba yra jo gimtoji kalba. Jis visus prancūzų kalba rašytus archyvus jau kaip 5 metai man išverčia į vokiečių, o aš paskui išsiverčiu į lietuvių – tai įprastas mudviejų kūrybinio darbo konvejeris. Tai mudviejų auka pagerbti seną mano Tautos istoriją…

Sugrįžusi į Ciurichą iš vienuolyno archyvų apie vienuolę M. A. Steponaitytę perskaičiau daug mielų žinių.

Tai buvo viena ryškiausių vienuolyno asmenybių, 50 metų praleidusi tarp vienuolyno sienų. Gimė 1906 m. Radviliškyje, mirė 1995-01-10 Ingenbholio St. Jozefo seserų vienuolių prieglaudoje. 1928 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, kartu lankydama paskaitas Kauno meno mokykloje, kurioje irgi išsilaikė valstybinius egzaminus.1929–1934 m. studijavo Kauno universitete filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir meno istoriją. Paskutiniais studijų metais universitete pradėjo dirbti dėstytoja Kauno mokytojų seminarijoje ir progimnazijoje. Toliau tobulinosi Italijoje ir Berlyne, o 1938 m. Ingenbholio vienuolyne davė amžinuosius įžadus ir čia pasiliko visam laikui.

Kaip viena gabiausių studenčių puikiai perlaikė visų specialybių egzaminus Bazelio universitete ir pasitvirtino visus diplomus pagal Šveicarijos konfederacijos aukštųjų mokyklų reikalavimus. 40 metų dėstė įvairių Šveicarijos vienuolynų mokyklose piešimą, kaligrafiją ir meno istoriją. M. A. Steponaitytė buvo tokio aukšto intelekto menininkė, kad tik užmetusi akį į nežinomo dailininko paveikslą meno eksperto tikslumu iš karto galėjo jį įvertinti.

Sesuo Stephanie mus nuvedė į kapinių koplyčią, kurioje saugomi visų vienuolyne mirusių vienuolių sąrašai. Akimis prabėgau per dešimtis didelės kietais viršeliais knygos puslapių, kuriuose mačiau ne vieną lietuvišką pavardę.

2004 m. besilankant vienuolyne dvi lietuvaitės dar buvo gyvos: sesuo Gualberta Užaitė iš Viešintų, gimusi 1910 m. spalio 19 d., ir sesuo M. Dievelta Strimaitytė iš Žaliosios, gimusi 1915 m. liepos 5 d. Abi sunkių senatvės ligų prislėgtos, kitų vienuolių rūpestingai slaugomos. Su jomis pasimatyti sutikimo negavau, tiktai perdaviau joms atvežtas lietuviškas lauktuves: šakotį ir lietuviško medaus indelį, rūtų šakele papuoštą.

Staiga vienuolyno kapinėse atsivėrusi skaudi lietuviška atmintis ilgai dar spaudė iš akių ašaras. Čia ilsisi mano brangios Tėvynės seserys! Savo gerumu, tautinės meilės idėjomis ilgus metus svetimame krašte besistengusios užpildyti Tėvynės ilgesio ištroškusias sielas… Čia buvo įvsertinti jų kilnūs siekiai, šviesūs darbai – pats stipriausias Gerumo ir Meilės ryšys Dievui ir žmogui.

Dangų staiga vėl užklojo tamsūs, sunkūs iš kalnų atslinkę debesys.

Dar kartą visi trys atsisukome į vienuolyno kapines, kur Vėlinių žvakelės spinduliavo Dievui ir Žmogui atidavusią lietuvių vienuolių širdžių šilumą.