2021 02 27

Daiva Masaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Daivos Masaitytės nuotrauka

2021 02 27

Daiva Masaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Veliuona – miestelis su langu į Nemuną

Panemunių regioninio parko teritorijoje esanti ir šiek tiek daugiau nei pusę tūkstančio gyventojų turinti Veliuona – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. XIX amžiuje, keliaudama iš Kauno arkliais traukiamu pašto vežimu, Veliuoną būčiau pasiekusi per maždaug devynias valandas. XXI amžiuje automobiliu atvažiuoju per mažiau nei valandą.

Sustoju prie žemutinėje miestelio dalyje esančio „Magazino“. XIX a. čia buvo arklių keitimo vieta ir smuklė, kurioje atvykę keliautojai galėjo pavalgyti ir pailsėti, vėliau – grūdų sandėlis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę pastatas buvo privatizuotas, bet dėl nuolat besikeičiančių savininkų vis dar neranda savo naujos paskirties.

„Jau trisdešimt metų tą pastatą vis kažkas perperka, ir visi nauji šeimininkai vis keičia stogą. Dabar jau tarsi kažkas pradėta daryti, gal reikalai pagaliau pajudės“, – viliasi netoliese sniegą kasęs gyventojas.

Praeinu pro šalia „Magazino“ stovintį šviesiomis lentelėmis apkaltą ir 16-u numeriu pažymėtą namą. Muziejininkas Gediminas Klangauskas prisimena, kad anksčiau šiame name gyveno Guzikai – tokią pravardę pelnė šeima, dėvėjusi paltus didelėmis sagomis. Ak, tos veliuoniškių pravardės! Apie jų ypatumus, panaudojus miestelio mokyklos muziejuje rinktą ir saugomą medžiagą, yra atlikti moksliniai tyrimai.

„Įdomu pastebėti ir tai, kad analizuotame krašte kai kurios pravardės yra tarsi paveldimos. Jos teikiamos ne tik pagal tėvų, bet ir pagal senelių veiklą, pravardes, pavardes. Taip pravardės perduodamos iš kartos į kartą, todėl galima teigti, kad jos gyvuoja ilgiau, negu gyvena pravardės turėtojas“, – rašo Ilona Mickienė ir Rita Baranauskienė tyrime „Veliuonos apylinkių gyventojų pravardės: onomasiologinė motyvacija“.

Į miestelio centrą veda seniausias Veliuonoje akmenimis grįstas Ražarnių kelias. Sutikta mergaitė papasakojo, kad dvarininkas Zaleskis šalikelėje pasodino rožių ir pavadino kelią „Rožarna drožka“, o tai išvertus iš lenkų kalbos reiškia „Rožių kelelis“. Veliuoniečiai pavadinimą supaprastino į jiems suprantamą kalbą. Sužinau ne tik Ražarnių kelio istoriją, bet ir tai, kad Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijoje, be mokymo programoje numatytų dalykų, papildomai dėstoma ir Veliuonos istorija.

Dešinėje kelio pusėje – Gedimino kapo kalnas. Spėjama, kad šioje vietoje, pirmą kartą priešui panaudojus šaunamąjį ginklą, žuvo kunigaikštis Gediminas. Spėjimas – tai ne faktas, bet veliuoniškiams ši istorinė detalė patiko – ant kalno Gediminui jie pastatė paminklą.

Kairėje pusėje – Pilies, arba Ramybės, kalnas, ant kurio Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas liepęs suręsti Junigedos pilį. Pilies seniai nebėra, bet nuo piliakalnio į Nemuną atsiveriantys vaizdai padeda pajusti praeities aurą – Vytauto valdymo laikais ši vieta buvo labai svarbi diplomatinėse derybose su Kryžiuočių ordinu. Dabar čia vykstantis kasmetinis festivalis „Veliuonos kadrilis“ suskamba kaip derybos su liaudies šokio ir muzikos kultūra.

Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka

Nuo Nemuno pasisukus į dešinę išnyra augmenijoje skendintis privatus namas. Vietos gyventojai mena laikus, kai ten buvusi mokykla, mokyklos bendrabutis, siuvykla ir galiausiai – tik apgriuvęs nenaudojamas pastatas. Dabartinis namo vaizdas – jį rekonstravusio ir jau anapilin išėjusio Johno Nilsono nuopelnas. Tuo metu Veliuonoje gyvenęs Danijos pilietis namo svetainę pavertė menininkų susitikimo vieta ir dosniai rėmė kultūrinį miestelio gyvenimą. Po J. Nilsono mirties parduodamo namo skelbimuose buvo sufleruojama galima jo paskirtis – senelių globos namai arba motelis, bet beveik 500 kvadratinių metrų statiniai tapo privačiu gyvenamuoju namu.

Dar dešiniau tolumoje išnyra Eriko Daugulio sukurtos senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo deivės Velionos skulptūra, primenanti miestelio pavadinimo kilmę (Veliona, velionis, velionė, vėlės, Veliuona), o už jos – nuo dvarininkų Zaleskių laikų išlikęs parkas su retais gelsvažiedžiais tulpmedžiais, pirmaisiais tokiais Lietuvoje. Iš jų pabertų sėklų dabar jau išaugintas tulpmedis ir VDU botanikos sode.

Veliuonos dvaro valdytojai dažnai keitėsi. Tarp jų – garsios istorinės pavardės: Žygimantas Augustas, Barbora Radvilaitė, Bona Sforza. Zaleskių valdymo laikotarpiu dvaras buvo priskiriamas prie stambiųjų dvarų. 1909 m. Veliuonos dvarą nupirko Vakseliai, jiems emigravus, po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įkurta vidurinė mokykla. Lietuvos nepriklausomybės metais dvaras buvo grąžintas jo paveldėtojai. Kanadoje gyvenanti Olga Vakselytė-Larson-Švarc leido dvare įkurti Veliuonos kraštotyros muziejų, tačiau, pasibaigus sutarčiai, jos atnaujinti nesutiko.

Veliuonos centrą aprėpiu panoraminiu žvilgsniu – atsistoju aikštės viduryje ir sukuosi ratu apie savo ašį: bažnyčia, žemyn vedantis Neringos takas, saulės laikrodis, Vytauto gatvė, Veliuonos herbu puoštas seniūnijos pastatas, Vytauto paminklas, kultūros centras, maisto bei ūkinių prekių parduotuvė, motelis, senoji klebonija.

Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta Vytauto Didžiojo nurodymu. Paveldosaugininkai teigia, kad šis gotikos bruožų turintis renesansinis statinys savo architektūra, paveikslais ir skulptūromis yra turtingiausias Jurbarko rajone. XIX a. šioje bažnyčioje per vienus metus įvykdavo po 30 jungtuvių, kurių papročius „Svotbinėje rėdoje“ vaizdžiai aprašė Veliuonoje tarnavęs kunigas Antanas Juška. 

Veliuonos bažnyčia atvira įvairiems kultūros renginiams. Praėjusių metų rugsėjį čia buvo paminėtos Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto 500-osios gimimo metinės, spalį įvyko pirmosios respublikinės Antano ir Jono Juškų užrašytų dainų varžytuvės, o vestuvės vyksta taip, kaip ir kitur – papročių jau niekas nesilaiko.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas Šarūnas Leskauskas skaičiuoja, kad dabar Veliuonos bažnyčioje per metus būna iki dešimties jungtuvių, nes tuokiasi tik tie, kurie tikrai pasiryžta žengti rimtą žingsnį.

„Jeigu nori tuoktis bažnyčioje, tai turi nubėgti atstumą su kliūtimis kaip lengvojoje atletikoje“, – juokiasi klebonas pasakodamas, kad būsimi jaunavedžiai turi išklausyti dvylikos paskaitų kursą, ir tas pasiruošimas santuokai trunka pusę metų. Atkartoti jungtuves pagal A. Juškos aprašytus papročius klebonas Š. Leskauskas nesiryžtų.

„Jeigu tokiais šiurkščiais žodžiais, tokiais kreipiniais tuokčiau, tai išvarytų mane iš bažnyčios“, – jaučiu klebono šypseną ir raginimą atidžiai perskaityti savo pirmtakus pralenkusį visą vestuvinių papročių aprašymą. 

Nepajudinamas paminklas kunigaikščiui Vytautui Veliuonoje pastatytas 1930 metais, minint 500-ąsias jo mirties metines.

„Sujudo sukruto visa tauta. Neatsiliko ir veliuoniečiai. Ir kaipgi atsiliks – juk Veliuona nuo seno susijusi su Vytautu. Ir ne vien dėl to, kad jo tėvas ir senelis ją gynė nuo priešo – paties Vytauto pėdos čia giliai įspaustos. Tad nedelsiant buvo nuspręsta – pastatyti Veliuonoje paminklą Vytautui!“ – rašė kalbininkas, pedagogas, televizijos žurnalistas Albinas Masaitis.

Skulptorius Vincas Grybas, iš pradžių atsisakęs kurti paminklą, vėliau vis dėlto padarė jo eskizą ir nulipdė gipsinę galvą. Kitus darbus atliko dailininkas Algirdas Šimkūnas. Paminklo niekas nejudino net Sovietų Sąjungos laikais ir niekas nebandė jo pakeisti to laikmečio stabais. „Tikriausiai pabijojo Vytauto rūstybės“, – samprotauja vietiniai gyventojai.

Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka

Visai šalia Vytauto paminklo kitoje gatvės pusėje ant piliakalnio šlaito išlikęs namas, kuriame kažkada gyveno žydų šeima. Dar XVIII a. Veliuonos valsčiuje apsigyvenę žydai vertėsi amatais ir smulkia prekyba, Nemunu plukdė krovinius, organizavo turgų, įsteigė savo mokyklą. Žydų bendruomenės gyvenimas vyko Veliuonoje iškilusioje sinagogoje. 1945 metais užėjus vokiečiams čia buvo suvaryti į ginkluoto būrio sąrašą patekę žmonės ir kitą dieną sušaudyti.

Buvusiuose žydų bendruomenės maldos namuose įsikūręs modernus Veliuonos kultūros centras išgyvena iššūkių laikotarpį – Veliuona šiais metais paskelbta mažąja Lietuvos kultūros sostine. Karantino metu kultūros centras savo veiklos nenutraukė, edukacines programas su istoriniais personažais perkėlė į virtualią erdvę.

Ne karantino metu šeštadieniais senovinis fotografo kiemelis vėl kvies nusifotografuoti, įsigyti reprodukcinių fotografo Antano Mickaus atvirukų ir išgirsti autentiškų istorijų. 

„Mickaus fotografija „Keliaujantis muzikantas su savo šunimis“ padėjo atrasti ten pavaizduoto muzikanto Juozo Ulbos žmoną. Mūsų sukurtas Ulbienės personažas supažindina miestelio gyventojus ir svečius su senoviniais muzikos instrumentais ir net gali pamokyti jais groti“, – pasakoja kultūros centro direktorė Violeta Grabauskienė ir tikisi, kad ši veikla netrukus galės tęstis.

Kitas edukacinis projektas – cianotipijos pamokos. „Cianotipija, arba mėlynieji antspaudai, atsirado iki fotografijos. Dviejų elementų ryškalais padengiamas storesnis akvarelinio popieriaus lapas, ant jo išdėlioti reljefiniai daiktai padedami saulėtoje vietoje ar po lempa, po 10–15 min. popierius nuplaunamas ir išryškėja atšviesti antspaudai“, – aiškina Panelės Mokytojos personažą sukūrusi Jolanta Lukenskaitė.

Kultūros namų vadovė dalinasi svajonėmis įkurti mažą Ulbienės krautuvėlę, kurioje būtų galima įsigyti ne tik reprodukcinių atvirukų, bet ir „Veliuonos muilinyčioje“ gaminamų muilų, šilko dirbinių, vietinių menininkų autorinių darbų.

„Ką tik nusipirkau Veliuonoje užaugusios Dovilės Junigedos knygą „Kalnų durys“. Knyga skirta vaikams, bet aš irgi noriu sužinoti Veliuonos tunelių istorijas“, – prisipažįsta V. Grabauskienė. Ji viliasi, kad kada nors Veliuonoje atsiras ir mažas knygynėlis, o iniciatyvūs verslininkai įkurs veliuonietiškų sausainių kepyklėlę, kur bus galima pasivaišinti įvairių rūšių kava ir arbata: „Per miestelio šventes pas mus veikia maisto vagonėliai, bet prisivilioti verslininkų nuolatinei veiklai kol kas nepavyksta.“ Tikra tiesa. Veliuonoje nėra vietos, kur turistai galėtų pavalgyti ar išgerti kavos, nėra suvenyrų parduotuvėlių.

Veliuonoje gyvenanti Loreta Jonikienė sutiko aprodyti nuo centro nutolusią miestelio dalį. Laikomės atstumo, dėvim kaukes. Gatvėje žmonių nedaug, vieni kitus pažįsta, vieni su kitais sveikinasi.

„Čia gyvena rašytojai Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė-Aleksa, ten – tekstilininkė Izabela Antinienė-Nilson, už kampo netoli kapinių gyveno ir kūrė grafikas Juozas Žukas, tas negyvenamas medinukas – buvęs jau mirusio dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno namas, toliau, ties keliuku kairėje, buvo fotografo Antano Mickaus fotoateljė. Dar turim puikų žalvario meistrą Rimantą Ordiną, bet jis gyvena už miestelio“, – vardina Loreta, nepamiršdama paminėti šviesaus atminimo audėjos Pranciškos Ramonienės, juodosios keramikos meistrės Angelės Orlovskytės, muziejininko ir rašytojo Stasio Liutvinavičius. 

„Liutvinavičius buvo vaikščiojanti Veliuonos enciklopedija, niekas nepažįsta Veliuonos taip, kaip pažinojo jis. Labai gaila, kad jo netekome“, – pasakoja moteris ir atveda mane iki miestelio kapinių.

Veliuonos kapinėse dvarininkai Zaleskiai pastatė koplyčią, kurioje buvo palaidotas Mykolas Zaleskis ir jo žmona Kristina. Pirmojo pasaulinio karo skeveldrų apgriautos koplyčios niekas neremontavo, o po Antrojo – aukso vagys išplėšė rūsio duris ir išjudino mirusiųjų palaikus. Nuo tada veliuoniškiai matė tik sandarintą įėjimą ir laiko nuosprendį – koplyčia iro be vilties gauti valstybės paramą atkurti griuvėsius. Prieš kelerius metus, po Jurbarko rajono savivaldybės skelbimo apie viešą koplyčios pardavimą aukcione, atsiradęs naujasis savininkas Zaleskių koplyčią atstatė ir sutvarkė. Tikimasi, kad miestelio kapines puošiantis ir nuo Nemuno kelio gerai matomas statinys išlaikys savo paskirtį ir taps dar vienu Veliuoną lankančių turistų traukos objektu.

Daivos Masaitytės nuotrauka
Daivos Masaitytės nuotrauka

Už poros kilometrų į rytus nuo Veliuonos esančiuose Klangiuose iki šiol išlikusi rašytojo Petro Cvirkos memorialinė sodyba, o šiais metais išleista veliuoniškio Gasparo Aleksos knyga „Baik cirkus, Cvirka!“. Romano autorius sako, kad idėja papasakoti apie prieštaringai vertinamą talentingą rašytoją kilo tada, kai, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, prasidėjo kalbos apie P. Cvirkos išdavystes, pasklido gandai apie jo mirtį.

Apie poetą, dramaturgą ir prozininką G. Aleksą pasakoja Vida Girininkienė: „Ko gero, negalėjo neturėti įtakos ir giminystė su rašytoju Petru Cvirka. Gasparo tėvo senelis ir P. Cvirkos senelis iš motinos pusės – broliai. Gasparas nuo pat mažens skaitė P. Cvirkos knygas su jo autografais, kuriuos saugojo giminaičiai.“

G. Aleksos žmona, poetė ir prozininkė V. Šoblinskaitė-Aleksa nuo 2016 m. Veliuonoje organizuoja jau 45 metus skaičiuojantį Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos renginį „Veliuonos novelė“. Kiekvieną rudenį į novelę susirenka ne tik veliuoniškiai, bet ir žmonės iš aplinkinių miestų bei miestelių.

„Novelė kinta, nes kinta pati publika, bet stengiamės, kad žmonės galėtų apžiūrėti Veliuoną, ypač tie, kurie niekada nėra čia buvę. Aplankome Klangius, Veliuonos bibliotekoje įsteigtą Šarūno Šimulyno kampelį. Kai kas pirmą kartą išgirsta šitą pavardę, nors tai tikrai garsus ir Veliuoną garsinęs žmogus. Kai buvo Lietuvos šimtmetis, pasirinkome temą „Lietuva – kaimynų ir bičiulių apsupty“ ir kvietėme prozininkus, kurie buvo vertę iš kartvelų, ukrainiečių, baltarusių, rusų, lenkų kalbų. Kiekvienas svečias yra trumpai pristatomas, vyksta skaitymai“, – apie „Veliuonos novelę“ pasakoja V. Šoblinskaitė-Aleksa. Ji džiaugiasi, kad renginį įgyvendinti padeda ne tik Jurbarko savivaldybė, Veliuonos kultūros centras, bet ir Klangių memorialinės sodybos prižiūrėtoja  P. Cvirkos dukterėčia Kristina Ragaliauskienė.

Diena Veliuonoje baigėsi. Žiūriu, kaip piešdama piliakalniuose šešėlius leidžiasi Nemuno spalvos pasisėmusi saulė, ir prisimenu mokslų daktarės Filomenos Kavoliutės žodžius: „Žemutinio miestelio namai glaudžiasi šlaito papėdėje, tarytum bijodami, kad pakilęs Nemunas nenusineštų su savimi, o aukštutinės dalies pastatai upės pusėje lyg kregždžių lizdai pakibę ant šlaito briaunos. Čia gyvenantys žmonės gulasi ir keliasi žvelgdami į Nemuną. Nuo šlaito atsiverianti erdvė daro įspūdį: ji suteikia žmogui lengvumo pojūtį, pakylėja jo sielą ir duoda jai paukščio sparnus.“