Venancijus Ališas ir Petras Babickas. Brazilija – jų likimas

Marija Kaškonienė yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja.

Petras Babickas

„Nė prie vieno miesto neartėjau su tokiu ilgesiu, kaip prie šio Guanabaros perlo, kurį visų tautų autoriai veik vienbalsiai vadina vienu gražiausių pasaulio miestų!“ – savo knygoje apie Braziliją rašė Petras Babickas, į šią Pietų Amerikos šalį emigravęs 1946-aisiais. Prieš tai jis metus gyveno Romoje, Lietuvos pasiuntinybėje, globojamas ministro prie Šv. Sosto Stasio Girdvainio ir Stasio Lozoraičio šeimos.

Visgi atvykęs į Braziliją P. Babickas ten iškart šaknų neįleido, pasuko Kanadon. Ten sunkiai susirgo, patyrė kojų paralyžių, bet buvo sėkmingai išgydytas. P. Babickas svajojo įsikurti Amerikoje, kur gyveno brolis Kazimieras su šeima, tačiau likimo jam buvo lemta sugrįžti į Rio de Žaneirą ir pasilikti ten visą likusį gyvenimą.

1950 m. P. Babicką dirbti Lietuvos atstovybėje Rio de Žaneire sekretoriumi, kultūros ir spaudos atašė pakvietė Vokietijos ir Lietuvos teisininkas, diplomatas Frikas Meieris. Nors pareigos buvo svarbios ir daugelis P. Babicką laikė dvarininku, tačiau uždarbis buvo menkas, vos pakako išgyventi. Išdirbęs dešimt metų Lietuvos atstovybėje jis jokių turtų nesusikrovė, gyveno be elektros mažoje nuosavoje būdelėje. Laiške Vincentai Lozoraitienei diplomatas guodėsi: „Kas daryti, jei aš, išdirbęs Liet. Pasiunt. Rio 10 metų, šiandien gaunu mažiau „algos“ nei 1950 metais?“

Kai Brazilija, spaudžiama sovietų, uždarė Lietuvos pasiuntinybę, P. Babickas po 15 metų liko be darbo.

Teko atsisakyti ir svajonės Rio de Žaneire įkurti nuolatinį lietuviško meno ir kultūros muziejų, kuriame turėjo būti eksponuojamos jo Lietuvoje sukauptos, tačiau bėgant nuo sovietų valdžios paliktos meno vertybės. Ieškodamas išgyvenimo šaltinio, jis nutarė visą dėmesį skirti radijo žurnalistikai, kuria užsiėmė dar gyvendamas gimtojoje šalyje. P. Babickas buvo vienas pirmųjų Kauno radiofono pranešėjų, vaikų valandėlių organizatorius, sekė lietuvių liaudies pasakas, skaitė legendas ir padavimus, įvairių rašytojų kūrinių ištraukas, rengė Šaulių sąjungos pusvalandžius, o vokiečių okupacijos metais ėjo direktoriaus pareigas.

Rio de Žaneire P. Babickas nuo 1958-ųjų pradėjo vesti savaitinę radijo valandėlę „Atvirlaiškis. VOZ da Lituania“ („Lietuvos balsas“) portugalų kalba ir kalbėti apie savo tėvynę bei jos laisvės siekius. Laiške Broniui Kvikliui jis pasakojo: „Tos programos klausosi labai daug brazilų, ypač moksleivių, kuriems žinios apie Lietuvą reikalingos klasės darbams, Pasiuntinybei ofc. esant uždarytai, mūsų programa yra vienintelis jiems žinių apie Lietuvą šaltinis.“ Daugiau nei dvylika metų jis buvo savaitinės radijo valandėlės redaktorius, vedėjas ir net finansinis rėmėjas. Ši veikla jam teikė prasmę ir buvo vienintelė gija, siejusi su plačiuoju pasauliu.

Pasitraukimas iš Lietuvos visiškai pakeitė P. Babicko gyvenimą, pasaulėvoką, savimonę, tačiau jis visą gyvenimą neprarado optimizmo ir šventai tikėjo tėvynės išsilaisvinimu. Nieko malonesnio kaip darbas Lietuvai jam nebuvo. Jis organizavo literatūros vakarus, 1955 m. Rio de Žaneire, Dailės mokyklos salėje, surengė gana didelę lietuvių religinio meno parodą, sulaukusią didžiulio susidomėjimo.

P. Babickas ieškojo prenumeratorių, rinko lėšas savo knygų leidybai, ypač tų, kurios buvo skirtos populiarinti gimtosios šalies istoriją, kultūrą, gamtą. Jis parengė ir išleido publicistinių, grožinių knygų apie Lietuvą: „Lituano antigna“ (1947, ispaniškai), „O Baltico“ (1947) ir „Lituania Ilustrada“ (1951, 1954, portugališkai ), „Gražioji Lietuva“ (1958, lietuviškai, angliškai ir ispaniškai).

1948 m. Buenos Airėse pasirodė P. Babicko knyga „Lietuva bolševikų okupacijoj“, pasirašyta Jurgio Manto slapyvardžiu. Joje autorius faktografiškai su iliustracijomis aprašė rusų okupaciją, bolševizmo žiaurumą. Iš susitikimų su vietiniais ir tautiečiais, pokalbių, nuotykių, gyvenimo istorijų gimė jo knyga „Brazilija. Vaizdai, žmonės, nuotykiai“ (1951). Laiške S. Lozoraičiui autorius atviravo: „Ir nors knygoje aš nieko nemelavau, tačiau nepapasakojau nei 00000,1 apie Braziliją.“ Leonardui Andriekui rašė: „Drįstu siųsti Jums (paprastu paštu) tris knygos BRAZILIJA kopijas, vieną jų prašau perduoti „Aidų“ redaktoriui prof. Vaičiulaičiui, gal recenzuos, kitą – Tėvui (?), o trečią Jums, brangus Tėve, – dėkingumo ženklan.“

Nors knyga Amerikoje sulaukė didžiulio susidomėjimo, tačiau dėl per didelio pasitikėjimo žmonėmis P. Babickas liko apgautas. Viename laiške broliui Kaziui Babickui rašytojas skundėsi: „Su Brazilija (knyga) mane visi platintojai apgavo. Paskutinis smūgis iš Šidlausko Vilainio, NEMUNO knygyno, kuris neatsiliepė dėl atsiskaitymo daugiau kaip 100,00 dolerių net man pagrasinus teismu.“ Visgi jis rankų nenuleido, toliau rašė ir planavo išleisti antrąją knygos dalį.

Gavęs dovanų lėktuvo bilietą į Amazonę, visam mėnesiui skrido jai rinkti medžiagos – klajodamas su fotoaparatu po džiungles fiksavo ten gyvenančių indėnų buitį, gamtos vaizdus, tapė, rašė dienoraštį. Grįžęs laiške savo broliui Kaziui keliautojas džiaugėsi: „Įveikiau per 11.000 kilometrų. Jei būčiau jaunesnis ir kiek pinigų turėčiau, ten pasilikčiau gyventi – labai įdomus pasaulis.“ Antroji knygos dalis taip ir nepateko skaitytojams į rankas – pritrūko lėšų leidybai.

Gyvendamas Brazilijoje P. Babickas bandė reikštis ir kaip poetas – parengė poezijos rinkinį „Svetimoj padangėj“ (Buenos Airės, 1947), o po dešimties metų – „Dramblio kojos“ (Čikaga, 1957), kurioje surinkti ankstesniuose rinkiniuose publikuoti eilėraščiai, o naujų – vos vienas kitas.

Brazilijoje liko parengtas, tačiau taip ir neišleistas poezijos rinkinys „Dienos ir dainos“. Egzodo poezijoje P. Babickas temomis, įvaizdžiais sugrįždavo į tėvynę, siekė atkurti ryšį su tradicijomis, tautos istorija ir kultūra. Senatvėje jis nuo poezijos nutolo, o K. Bradūno paprašytas atsiųsti eilėraščių antologijai atsakė: „Jausdamasis labai pagerbtas Jūsų kvietimu dalyvauti antologijoje, noriu Jums pabrėžti, kad niekada savęs poetu nelaikiau… Tiesa, rašiau eilėraščius (kuriuos vadinau „temomis“, tikėdamas, kad skaitytojas įvykdys Adomo Mickevičiaus pageidavimą ir jas savo širdyje atbaigs) ir… jau 20 metų net jų neberašau; dėl skaitytojų stokos ir įsitikinimo, kurį pajuntame būdami prie 70 metų durų, kad „išnyksiu kaip dūmas išblaškomas vėjo“.“

P. Babickas bendradarbiavo periodinėje spaudoje už Atlanto: „Aiduose“, „Drauge“, rašė Australijos lietuvių savaitraščiui „Mūsų pastogė“, Bostono lietuvių enciklopedijai parengė straipsnių apie portugalų ir brazilų literatūras, išvertė iš portugalų į lietuvių kalbą prozininkės, poetės, žurnalistės Rachelos Portellos-Audenis, ištekėjusios už lietuvio inžinieriaus Kazio Audenio, eilėraščius. Parengė ir dar vieną knygą apie Pietų Ameriką „Trys pasauliai“, kuri liko rankraštyje ir nežinia kur pradingo.

Jaunystėje degęs darbais, idėjomis, labai daug keliavęs, senatvėje P. Babickas nurimo, galynėjosi su sunkiomis ligomis, mažai galėjo vaikščioti. Gyveno jis labai skurdžiai apleistame namelyje toli nuo Rio de Žaneiro centro, iki pat mirties nepriėmė Brazilijos pilietybės, todėl negavo šalies pensijos. Į tėvynę grįžti žadėjo tada, kai „Lietuvos sienas saugos Lietuvos kareiviai ir Lietuvos muitinė“. P. Babicko sudėtinga žemiška kelionė baigėsi 1991 m. rugpjūčio 27 d., jis buvo palaidotas Rio de Žaneiro miesto „Catumbi“ kapinėse, lietuvių katalikų laidojimo vietoje „Mosoles“. 2006 m. birželio 9 d. urna su rašytojo palaikais buvo perlaidota Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Aleksandras Arminas-Venancijus Ališas

Prelatas Aleksandras Arminas į Braziliją imigravo devyneriais metais anksčiau nei P. Babickas. Kodėl jis 1937 m. kovą iš Lietuvos pakėlė sparnus į šią Pietų Amerikos šalį, yra įvairių nuomonių. Viena jų – nusivylimas kurija, kuri nesiuntė jo aukštesnėms studijoms. Kita – Aleksandras norėjo daugiau pasaulio pamatyti. Bet greičiausiai pagrindinis akstinas buvo noras padėti sielovadoje toli į Pietų Ameriką nuklydusiems lietuviams.

Atvykęs į San Paulą, A. Arminas apsigyveno vokiečių pranciškonų vienuolyne. Drauge su prelatu Pijumi Ragažinsku jis vykdavo į lietuvių provincijas, kartais net ištisą mėnesį važiuodavo traukiniais ir autobusais, jodavo arkliais. Be pastoracinio darbo, užmezgė ryšius su brazilų rašytojais ir jų draugijomis. Buvo artimai susidraugavęs su žymiu poetu Guilherme de Alemida ir pats rašė poeziją. Daugiausia nakčia, kai pasaulis aprimdavo.

1942 m. iš Lietuvos atvykus porai lietuvių kunigų, nemokančių portugalų kalbos, A. Arminas išsikėlė dirbti į Joanapolį, apie 120 kilometrų nuo didžiausio šalies miesto. Nors nutrūko jo tiesioginis darbas lietuvių sielovadoje, tačiau nuo tautiečių jis neužsidarė, nuolat dalyvaudavo minėjimuose, šventėse. Po dešimties metų jį vyskupas perkėlė arčiau San Paulo, į Pirakaijos miestą, kur didžiulė bažnyčia laukė Dievo įkvėptos menininko rankos. Čia prelatas, pasikvietęs dailininką, dekoratorių Antaną Navicką, įvykdė savo širdy ilgai glūdėjusią svajonę – per dvejus metus bažnyčią pavertė nuostabia žėrinčia Dievo šventove. Vėliau jam buvo pasiūlyta viena iš penkiolikos naujų parapijų San Paulo apylinkėse. A. Arminas pasirinko Maua miestelį, kurio parapija tada dar bažnyčios neturėjo. Buvo tik koplyčia, kurioje sekmadieniais vykdavo pamaldos.

Šioje parapijoje jis dirbo negailėdamas savęs. Per kelerius metus ant aukštos kalvos išdygo graži ir erdvi parapijos bažnyčia, o šalia jos – trijų aukštų, iš lauko akmenų klebonija. Netoli bažnyčios pastatė ir mokyklą, skirtą per trejus metus paruošti medicinos seseris darbui ligoninėse.

Gyvenant Brazilijoje atsiskleidė ir Aleksandro visuomeniniai bei organizaciniai sugebėjimai, dėl našaus pastoracinio darbo, sėkmingos katalikiškos veiklos jis buvo aukštai vertinamas bažnytinės vyresnybės ir aukštų valdžios pareigūnų. San Paulo mieste prelatas taip pat buvo subūręs lietuvių jaunimą į „Vyčių“ draugiją, kuri išaugo į stiprią organizaciją, turėjusią net tris chorus ir vaidintojų būrelį.

Nors pastoracinis darbas Pietų Amerikoje buvo A. Armino pagrindinė veikla, tačiau jo asmenybė šviesiausiai išryškėjo kaip poeto Venancijaus Ališo. Jis buvo gana uždaras žmogus, tačiau savo lyrikoje prabildavo visu širdies atvirumu. Rašinėti bandė dar mokydamasis Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje niekada nestigo lavinančiųjų plunksną. Tuo metu „Ateityje“ su trumpais, gražiais beletristikos gabalėliais pradėjo rodytis bendraklasis Antanas Vaičiulaitis. Tarp draugų vieną kitą savo eilėraštį paskaitydavo Kazys Matjošaitis, Petras Karuža, Pijus Matukaitis, Aleksandras Tarasovas. Žavėjosi A. Arminas Maironio, A. Baranausko, A. Strazdo, K. Donelaičio, V. Mykolaičio-Putino kūryba, kuri vėliau nežymiais niuansais suaidėjo jo poezijoje.

Periodinėje spaudoje dažniau pradėjo rodytis būdamas vikaru Keturvalakiuose. Pasirinko slapyvardį Ališas, kurį pats sugalvojo iš pirmųjų žodžių „Aleksandras iš Ožkabalių“ raidžių, o Venancijų – pagal savo antrąjį vardą. Jo eilėraščiai buvo publikuoti dviejuose 1933 m. „Židinio“ numeriuose. Bendradarbiavimo su šiuo žurnalu jis nenutraukė ir gyvendamas Brazilijoje, jo lyrika publikuota net penkiuose „Židinio“ numeriuose 1938 m. Tik atvykęs Brazilijon, jis porą metų redagavo „Šviesą“, o paskui, perėjęs dirbti pastoracinį darbą į braziliškas parapijas, nuolatos rašė straipsnius portugalų kalba apie Lietuvą į didžiuosius šalies dienraščius.

Tremtis Brazilijoje – egzotiškame krašte – davė V. Ališui nemaža temų, tačiau, kaip rašė rašytoja Karolė Pažėraitė dienraštyje „Draugas“ (1957 m. sausio 5 d.), „milžinas palmių paunksmėje, grožėdamasis ugnimis ant žalių kelmų, paukščių, numetančių ant šakų dailią plunksną, kurio balso klausosi mirta kaitros tyloje ir kuris „ligi ryto blyškios valandos kerės žvėris palaidus“ („Paukščio daina“), grožėdamasis kristalo kriokliais atogrąžų gamtoje, jaučiasi tik laikinai čia apsistojęs. Pasigrožėjęs svetima gamta, jis vėl dainuoja ilgesio dainą Lietuvai“.

Lietuvių literatūroje Venancijus Ališas užima savitą vietą tarp klasikinio simbolizmo ir egzotinės poezijos. 1938-aisiais dar Lietuvoje, nors autorius jau buvo pasitraukęs į Braziliją, pasirodė pirmoji jo lyrikos knyga „Sao Bento varpai“. Z. Šimkus „Ateityje“ (1939 m. sausio mėnesio Nr. 6) apie V. Ališo debiutinę knygą rašė, kad, nors ir toli gyvendamas, jis prisitaikė prie naujosios lyrikos reikalavimų.

Atskirose frazėse Z. Šimkus įžvelgė kai kurių lietuvių poetų įtaką – sakinių konstrukcija jam priminė Jonas Kossu-Aleksandravičiaus, o skambėjimas ir nuotaika – Bernardo Brazdžionio. Anot jo, „sielojimosi pilkos, kasdieniškos Lietuvos vargais, kaip Ant. Miškinio lyrikoj, V. Ališo kūryboj nėra.

Per daug toli jis gyvena. Sao Bento varpams gaudžiant, atsiminimai, „kaip karštas sūkurys“, neša „per alpias atogrąžų naktis“ į paliktą tėviškę, į tuos „užžėlusius takus“. Antanas Vaičiulaitis, pažinojęs V. Ališą asmeniškai, teigė, kad „jau pasirodžius V. Ališo pirmajai knygai Kaune, kritikai atkreipė dėmesį į dvi pagrindines jo lyrikos temas – tai tėviškės ilgesys ir egzotinių kraštų balsai bei spalvos tolimoj perspektyvoj. Taip pat jam būdingas palinkimas į simbolius ir klasikinio skaidrumo forma“.

V. Ališas savitu poeto pasauliu ir išraiška tvirtai atsiskleidė poezijos knygose „Pietų kryžius“ (1948) ir „Cascata Cristalina“ (1953), kuris išverstus iš portugalų kalbos reiškia šniokščiantį ir trykštantį kristalinį krioklį. K. Bradūnas, aptardamas „Cascaca Cristalina“ rinkinį, teigė, kad „V. Ališas savo eilėraščių forma ir temų traktavimu yra klasikinės lietuvių poezijos šalininkas, jis puoselėja išlaikytą ritmiką, griežtai vienodą pėdų skaičių eilutėje, o pro klasikinę rimtį suskamba jo muzikalus ir aiškus žodis, liedamas ilgesį, virpėdamas prisiminimais, plyšdamas skausmu ar alpdamas kančia“. Recenzuodamas šią knygą B. Brazdžionis poetui linkėjo dar ne vieną „šviesų kristalą pavogti iš žvaigždžių“.

Tačiau išleidęs „Cascata Cristalina“ rinkinį V. Ališas nuo poezijos ėmė tolti, pradėjo dvejoti savo, kaip poeto, gebėjimais. 1972 m. laiške K. Bradūnui jis rašė: „Tu, Kaziuk, manęs prašai poezijos. Kas šiandien beskaito ją – tą mano senovišką? Dabar reikia rašyti taip, kad nebūtų nei rimo, nei ritmo, nei poezijos lašo, anot Maironio. Visas iliuzijas man išsklaidė „Cascata Cristalina“, už kurią padavė balsą vos trys iš 150 konfratrų. Vadinasi – įkišk skripką į maišą ir eik kitan kaiman…“

Spaudai parengta eilėraščių knygelė „Saulės Kalvarijos“ taip ir liko neišleista. Tik prabėgus devyneriems metams po V. Ališo mirties, poetas K. Bradūnas drauge su eilėraščiais iš kitų knygų sudarė ir išleido jo poezijos rinkinį „Anapus marių“ (1984). Kaip ir pirmojoje knygoje, pagrindiniai V. Ališo lyrikos šaltiniai pasiliko tie patys: tėviškės ilgesys, egzotiški Pietų Amerikos gamtos vaizdai, filosofinė religinė refleksija, polinkis į simbolius ir klasikinio skaidrumo forma.

Venancijus Ališas mirė 1975 m. po sunkios ligos. Maua miestelyje buvo paskelbtas oficialus gedulas, nes dešimtys tūkstančių žmonių norėjo palydėti jo palaikus į amžinąją poilsio vietą.

V. Ališo gyvenimą galima apibūdinti poeto Pauliaus Jurkaus žodžiais: „Poetas eina ir kenčia, nes žemėje per daug skausmo, o meilės maža, per daug šiurkštumo ir maža šilumos, nors ir degina atogrąžų saulė. Yra troškimai, kurie sudūžta ir palieka krūtinėje neužgydomas žaizdas. Tada jis pajaučia Dievo esimą ir čia, rodos jo pavargusios burės susiglaudžia mažam poilsiui.“

Susiję:

Irena Petraitienė

9 min

Mykolas Elvyras Andriolis. Iš saulėtosios Italijos – į 1863-iųjų sukilimo verpetą

Santa Lingevičiūtė

6 min

Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys – nuo valstiečio vaiko iki europiečio

Marija Kaškonienė

8 min

„Mano širdis išmėtyta“. Vladui Šlaitui – 100

Valė Gutauskaitė

5 min

Lietuvos patrioto, ateitininko Vladislovo Telksnio gyvenimo kelias: nuo Runionių kaimo iki Kauno (I)