2022 01 19

Aušra Gudavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.
Režisierius Rimas Tuminas. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka

2022 01 19

Aušra Gudavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Venecijoje spektaklį kuriantis R. Tuminas: „Kiekvienas žmogus gimsta lyg su liaudies daina“

Sausio 20 d. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjui ir ilgamečiam meno vadovui, režisieriui, pedagogui, Lietuvos nacionalinės premijos ir daugelio kitų apdovanojimų laureatui RIMUI TUMINUI sukanka septyniasdešimt metų.

Pakalbinome režisierių, šiuo metu dirbantį Venecijoje, ir R. Tuminas pasidalijo mintimis apie teatro namus, ilgą kūrybinę kelionę ir lietuvišką vežimą, kuriame nematomas važiuoja, kad ir kokioje pasaulio šalyje kurtų…

Sausio 20 dieną minėsite 70-metį. Šiuo metu Venecijoje, Carlo Goldonio teatre, statote spektaklį pagal Henriko Ibseno dramą „Šmėklos“, kurio premjera numatyta vasario 3, 4, 5 dienomis. Lig šiol scenoje nebuvote interpretavęs Ibseno dramaturgijos. Kokių įspūdžių Jums kelia repeticijos seniausiame veikiančiame Venecijos teatre, 1622 m. įkurtame turtingos Vendraminų šeimos?

Sausio pradžioje, padedamas dukters Gabrielės (režisierės Gabrielės Tuminaitės – aut. past.), pradėjau repeticijas – dukart per dieną su pietų pertrauka. Scena nedidelė, bet salėje su daugybe balkonų telpa net 800 žiūrovų – neįtikėtina, nes viskas atrodo labai kompaktiška. Tai labai gražus, įspūdingas, venecijietiškai trapus teatro pastatas. Tačiau čia įsikūrusi „Teatro Stabile del Veneto“ įstaiga pastovios trupės neturi, tai ne repertuarinis teatras. Iš tokio modelio mums galbūt reikia semtis patirties, ir mūsų tai laukia – teatrai su nedidele administracija, nedidele pastatymų dalimi, į kuriuos garso, šviesos aparatūra atvežama, nuomojama pagal poreikį, spektakliams aktoriai surenkami iš visos Italijos… Tarp kviečiamų režisierių – ir amerikiečių eksperimentinio teatro kūrėjas, dramaturgas Robertas Wilsonas.

Gyvenu centre, visai arti teatro, prie nedidukės Carlo Goldonio aikštės. Einu pro Goldonio statulą, žvilgteliu į jį, o jis nekreipia į mane dėmesio – kaip stovėjo, taip ir stovi su lazdele, ironiškai besišypsodamas. Pjesė, kurią repetuoju, Henriko Ibseno „Šmėklos“ – ne mano svajonių medžiaga, nors Ibseno dramaturgija man kažkada imponavo, dabar pats jos vargu ar imčiausi, bet gavau tokį pasiūlymą. Pagrindinė aktorė keitėsi, tarp kandidačių buvo ir žymi italų kino bei teatro aktorė Claudia Cardinale, bet taip susiklostė, kad pagrindinį fru Helenos Alving vaidmenį atliks Andrea Jonasson, garsiojo italų operos ir teatro režisieriaus Giorgio Strehlerio našlė. O juk G. Strehlerio kūrybą puikiai pažįstu, jis – vienas iš mano jaunystės idealų. Toks susitikimas labai jaudinantis. 

Priėmiau šį pasiūlymą, nes repeticijos vyksta sausio mėnesį, o aš norėjau kur nors pabėgti, kad tuo jubiliejumi neapsunkinčiau kitų, nevarginčiau savęs… Jeigu kas ir domėsis ar manęs ieškos – visi jau įspėti. Repeticijos – tai geriausia, kas tomis dienomis galėjo man nutikti: dirbti viename gražiausių pasaulyje miestų ir teatrų, su įdomiais aktoriais. Tai geriausia, nors ir atsitiktinė, mano draugų Italijoje dovana. Po premjeros numatyta spektaklio kelionė per Italiją, vaidinant Padujoje, Romoje, kituose miestuose. Italija siūlo man ir dėstyti Meno akademijoje, kurti spektaklius – vilioja, kalbina… Žinoma, kalbame ir apie Vilniaus mažąjį teatrą, spektaklio „Trys seserys“ gastroles Italijoje.

Režisierius Rimas Tuminas Venecijoje. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka
Venecijos Carlo Goldonio teatras. Where-venice.com nuotrauka

Skaitant Gražinos Baikštytės knygą „Rimo Tumino sodas“, pirmiausia patraukia Jūsų puoselėta teatro kaip namų, tai yra repertuarinio teatro su stipriu aktorių ansambliu, ilgametės aktorių ugdymo(si) mokyklos idėja. Šiuo metu esate ir Vilniaus mažojo teatro, ir Jevgenijaus Vachtangovo teatro Maskvoje meno vadovas, be to, sukūrėte spektaklių Suomijoje, Islandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Italijoje, Graikijoje, Lenkijoje. Kokias dienas išgyvena ši Jūsų teatro-namų idėja?

Aš ir mano kartos kolegos, drauge studijavę režisūrą Peterburge, Maskvoje, kitokio teatro ir neįsivaizdavome, anais laikais tik girdėjome, kad kitoks teatras egzistuoja – kitokia organizacija, kiti darbo principai, kai nėra pastovios trupės, nėra pastovaus repertuaro. Tačiau mus pasiekdavo žinios ir verksmai, ir nuoskaudos, ir pavydas iš kitų šalių – Anglijos, Švedijos… Vakarų Europos teatralai tik svajojo apie tokį teatrą kaip namus, kuriame trupė dirba ir ieško, ir kuria kaip viena didelė šeima. Bet valstybių biudžetuose kultūros finansavimo eilutė – paskutinė, nors ir deklaruojama, kad kultūra, švietimas, mokslas yra labai svarbūs…

Viena deklaruojame, kita darome. Tai suprantam, jau įpratom. Taip buvo dešimtmečiais, šimtmečiais, tūkstantmečiais, niekas nesikeičia. Vis dėlto kultūra yra Dievo apraiška, kuri bet kokiomis sąlygomis randa būdų prasimušti, ir visi tai žino – ar finansuos, ar nefinansuos, bet rašytojai negali nerašyti, aktoriai negali nevaidinti, dainininkai negali nedainuoti, kūrėjai negali nekurti… Visa kultūra pasauliui pateikiama veltui arba labai pigiai. Man teko dirbti Anglijos teatruose, kuriems buvo skirtas biudžetas penkerius metus gyventi repertuarinio teatro sąlygomis. Jie buvo labai laimingi, bet baigėsi penkeri metai, ir – viskas. 

Sunku atsisveikinti su repertuarinio teatro idėja, palydėti šią teatrinę sistemą. Laikas išardė mus, išardė tuos namus, išnešiojo po rąstą. Aktoriai turi begalę darbų – jiems reikia filmuotis, dalyvauti įvairiuose projektuose… Tie namai vis dar mylimi, bet toks gyvenimas jau baigėsi, prasidės kitoks. 

Reikia pratintis prie tokios sistemos, kaip štai dabar Venecijoje. Bus didžiulė atranka, konkurencija, ir per keletą mėnesių, gal net pusantro, reikės sukurti spektaklį. Žinoma, kūrėjai šitaip bus disciplinuoti, nereikės prie jų taikytis ar įkalbinėti.

Ar sunku laikytis savo teatro koncepcijos ir sukurti aktorių ansamblį, perteikti jam savo spektaklio viziją, dirbant kaip kviestiniam režisieriui trumpą laiką? O gal kaip tik gaunate netikėtų kūrybinių impulsų?

Labai sunku. Dirbu tik pasitelkdamas patirtį. Namuose – repertuariniame teatre – tai vyksta unikaliai, nes ten teatras gimsta, formuojasi jo samprata, raida, ieškoma teatro esmės, paskirties… Tai ir aktorinė, ir režisūros mokykla. Šito neįmanoma sukurti trumpalaikiuose projektuose. Užplūdo labai daug jaunų režisierių, stato spektaklius ir aktoriai, nebemėgstantys mokytis – gauna diplomą, patiria sėkmę, tai jau laiko save žvaigždėmis – skubama išgarsėti bet kokia kaina, būti savitam, nepakartojamam… Nėra namų – nėra mokyklos, viskas sustoja. Teatras kuriamas pavieniui, dalimis… Nelinksmos perspektyvos. Bet turėjo įvykti tai, kas įvyko. 

Aš galbūt dar neįminiau tos teatro, „juodosios dėžutės“, paslapties – priartėjau prie tos tamsos, liko tik žingsnis iki avanscenos, ir jau atsidursiu ten, bet Dievas taip sutvarkė, kad menininkas nespėja tos paslapties išsakyti, nespėjus ištarti ji sustings lūpose… Tačiau džiaugiuosi, kad priartėjau – dabar galiu būti misionieriumi. Štai kam reikalingas pastovus teatras – tam, kad atsirastų naujos tėkmės, ne mados, o kultūriniai atsivėrimai, kurių pagrindas – ir teorija, ir praktika. Tai įgyvendinama tik nuolat dirbant teatre su pastovia trupe. Ateityje ir teatrų, ir režisierių mažės, tik salės liks. Režisieriai iš savo darbo išgyvens tik tie, kurie bus tikrai Dievo pašaukti.

Scenoje nereikia purvo – atseit, kuo daugiau purvo, tuo daugiau „teatro“, tai tikra nesąmonė. Tai turi praeiti. Jau turim nusiplauti tą purvą – šiandien pat nueiti į dušą arba į šaltą jūrą… nesvarbu, kad šalta, tai reikia padaryti kuo greičiau. Ir kuo greičiau – prie žmogaus. Vilniaus mažasis teatras gyvena šia dvasia, šis kelias į žmogų tolimas, bet garbingas.

Jūsų jubiliejaus išvakarėse pakviesčiau atsigręžti į praeitį kada buvo režisieriaus Rimo Tumino aukso amžius? Kurį savo kūrybinį etapą laikytumėte svarbiausiu, prasmingiausiu?

Gal apie 1990 metus – kai buvo tik įkurtas Vilniaus mažasis teatras. Vienas iš svarbiausių ženklų, pirmas žingsnis – spektaklis „Čia nebus mirties“ (premjera 1988 m. – aut. past.). Tame etape viskas susilieja – ir Lietuvos istoriniai įvykiai, Sąjūdis, Nepriklausomybės atkūrimas. Juk su Vilniaus mažuoju teatru pradėjome savo gyvenimą jau Nepriklausomoje Lietuvoje, tos Nepriklausomybės banga mus išmetė į krantą kaip Vilniaus mažąjį teatrą. Jis mažas – mes gimėm Lietuvos valstybinio akademinio teatro Mažojoje salėje. Kai kas bandė priekaištauti, kad pavadinimas kildinamas iš Maskvos mažojo teatro, kadangi aš studijavau Maskvoje… 

Juokinga, kai tai daroma ir šiandien – politikuojama, ieškoma kažkokių paslėptų priežasčių. O mes tiesiog repetavom Mažojoje salėje, trukdydami ramiai gyventi tuometinio Lietuvos akademinio teatro administracijai, mus vadino „mažiukais“ – ir mums patiko, nors jautėmės, žinoma, dideli, išdidūs, gražiai, oriai gyvenom. Buvom kviečiami į pasaulį, keliavom – ir išgyvenom! Iš festivalių, iš gastrolių, nes buvom nereiklūs. Žinoma, čia tas aukso amžius. 

Vilniaus mažajame teatre, kurio meno vadovas esate, rodomi ne tik Jūsų režisuoti spektakliai, tarp kurių ir legendiniai Michailo Lermontovo „Maskaradas“, Antono Čechovo „Trys seserys“, Nikolajaus Gogolio „Revizorius“, Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, „Mistras“, bet ir Gabrielės Tuminaitės, Kirilo Glušajevo, Gintarės Latvėnaitės, Uršulės Bartoševičiūtės, Tomio Janežičiaus bei kitų režisierių darbai. Kaip vertinate jaunesnių kartų režisierių kūrybą, šiuolaikinį teatrą?

Mėgstu stebėti jaunųjų kūrybines apraiškas, aš godus šių potyrių, ieškau meninių atsivėrimų – tegu neilgų, kelių sekundžių trukmės, bet jų randu. Dabar neįmanoma susikoncentruoti į tai, ką Čechovas sakė – rašykite tik tai, kas amžina ir gražu. Amžinosios temos, vertybės kuria didingą literatūrą ir dramaturgiją… Netektys ir mirtys, kaip mes tą mirtį atitolinam, kaip nenorim mirti, bet su ja nekovojam, tik norim atitolinti, prašom atidėti… nes dar ne viską padarėm, išmylėjom, pasakėm. Tai tos didingosios temos, o dabar gyvenimas mus sutrupino, suskaidė, ir mes per trumpą laiką sugebam sukurti tik nedidelius eskizus…

Gabrielė šiuos dalykus puikiai pavadino režisūriniais bandymais (Vilniaus mažojo teatro režisūrinių bandymų programa „Dramatest“ – aut. past.). Dabartiniai režisieriai skuba ir daro, kas įmanoma. Testuojamės, sergam, užsidarom, pasveikstam, kuriam… Bet tokie eskizai, bandymai sukuria atmosferą, jauseną, kad jaunieji kūrėjai nepasiduoda, ieško ir išbandymuose tampa žmonėmis. Tai tie, kurie eina į žmogų, iki žmogaus… Iki žmogaus labai tolimas kelias. Viskas gerai, viskas domina ir jaudina, jeigu tai apie žmogų. Dažnai matom naudojamų daug teatrinių priemonių, gausybę instaliacijos, ekranų, techninių galimybių, šviesos, garso – visa tai niekai. Visa tai iš bejėgystės, stengiantis paslėpti savo silpnybes, netikėjimą, nepasitikėjimą autoriumi, aktoriumi, savimi…

Tai pastanga paslėpti mumyse gyvenančias šmėklas: baimės, nepasitikėjimo, melo, kurios mumis naudojasi. Nėra kovotojų su tomis šmėklomis. Mažai kas kovoja, o pasiduoda ir gyvena, susigyvena su šmėklomis. Kas sugebės atsitverti nuo šitų apgaulių, netikėjimo, būti žmogumi, ieškoti žmogaus, klausti – kodėl jis nelaimingas šiandien? Ką jam skauda? Kaip jam padėti? Mene nereikia galvoti apie save, sakyti „mano kūryba“… Arba norėti išreikšti save… Dieve, kas gi tavęs prašė? Būk geras, nereikšk savęs, bet išreikšk kitą, kito skausmą. Kaip mums surasti savo ligas, kaip nuo jų gydytis ir kaip pasakyti: žmogau, tu labai mylimas, neteisk savęs, tu mums labai reikalingas.

Šios idėjos turėtų būti gyvos, neduoti ramybės, kelti į viršų – link saulės, link šviesos… Scenoje nereikia purvo – atseit, kuo daugiau purvo, tuo daugiau „teatro“, tai tikra nesąmonė. Tai turi praeiti. Jau turim nusiplauti tą purvą – šiandien pat nueiti į dušą arba į šaltą jūrą… nesvarbu, kad šalta, tai reikia padaryti kuo greičiau. Ir kuo greičiau – prie žmogaus. Vilniaus mažasis teatras gyvena šia dvasia, šis kelias į žmogų tolimas, bet garbingas.

Rež. Rimo Tumino spektaklio „Maskaradas“ pagal Michailą Lermontovą scena (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 1997 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Maskaradas“ pagal Michailą Lermontovą scena (Maskvos valstybinis akademinis Jevgenijaus Vachtangovo teatras, 2010 m.). Olgos Kuziakinos / Vakhtangov.ru nuotrauka
Poeto Valdemaro Kukulo ir rež. Rimo Tumino spektaklio „Čia nebus mirties“ (premjera 1988 m.) scena. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka
Poeto Valdemaro Kukulo ir rež. Rimo Tumino spektaklio „Čia nebus mirties“ (premjera 1988 m.) scena. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal Grigorijų Kanovičių scena (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 1994 m.). Aktoriai Vytautas Grigolis, Gediminas Girdvainis, Sigitas Račkys. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Madagaskaras“ pagal Marių Ivaškevičių scena (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2004 m.). Aktorės Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Madagaskaras“ pagal Marių Ivaškevičių scena (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2004 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Režisierius Rimas Tuminas 1978 m. repetuoja debiutinį spektaklį „Viduržiemis“ pagal Jordaną Radičkovą Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka
Režisierius Rimas Tuminas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Balandžio mėnesį Vilniaus mažajame teatre spektaklį pagal Aleksandro Vampilovo pjesę „Ančių medžioklė“ kurs Jurijus Butusovas, Jūsų vadovaujamo Vachtangovo teatro vyriausiasis režisierius. Kodėl Jums atrodo svarbu supažindinti lietuvių teatro bendruomenę bei žiūrovus su šiuo menininku?

Prieš porą metų pakviečiau Jurijų Butusovą ir tuo sudrebinau teatrą. Butusovas Peterburge išgyveno dideles problemas. Pastaraisiais metais man tenka ištiesti ranką, žinant, kad su žmogumi neteisingai pasielgta. Noriu šį žmogų išsaugoti. Neseniai Vachtangovo teatre ir Jurijus Liubimovas gyvenimo pabaigoje sukūrė vieną iš geriausių spektaklių, Anatolijų Vasiljevą pasikviečiau.

Jurijus Butusovas – vienas iš talentingiausių Rusijos režisierių, jo metodas – neįprastas. Jis suteikia savarankiškumo, bet ir reikalauja, kad aktorius kiekvieną dieną būtų geros formos, kūrybingas, pasitempęs, disciplinuotas. Tai bus įdomi patirtis Vilniaus mažojo teatro aktoriams, ir tikiu, kad gims įdomus spektaklis. Butusovas pasakoja istoriją, apgaubdamas ją dramatiškomis pasaulio nuojautomis – konkrečiai neaktualizuodamas, nenurodydamas, bet dangus jo spektakliuose dažnai griūna. Jis myli tą dangų, ilgisi grožio, meilės, gyvenimas viską sugriauna, bet šis režisierius kaskart viską atstatinėja ir tiki, kad žmogus išliks žmogumi.

Apžvelgiant Jūsų kūrybinę biografiją, krinta į akis tai, kad kai kuriuos kūrinius esate statęs teatre ne po vieną ar net ne po du kartus – ir „Dėdę Vanią“, ir „Maskaradą“, ir „Tris seseris“, ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“, be to, spektaklius pagal kai kuriuos kūrinius esate sukūręs ir Vilniaus mažajame, ir Vachtangovo teatruose netgi su tuo pačiu kūrėjų branduoliu – scenografu Adomu Jacovskiu ir kompozitoriumi Faustu Latėnu. Kai kurios temos Jums visą gyvenimą neduoda ramybės, kad vis prie jų sugrįžtate? Kodėl jas vis norisi kartoti?

Atsakysiu paprastai: ne tik aš, bet ir kiekvienas žmogus gimsta lyg su kokia liaudies daina, kuri jį visą gyvenimą lydi – nuostabi, graži, kurią gali kartoti ir kartoti kaip nuostabiausią temą. Tokie yra ir Čechovo, Shakespeare’o, Goldonio kūriniai… Juos gali kartoti ir kartoti, dainuoti ir dainuoti. Režisieriai paprastai stato tą patį spektaklį visą gyvenimą. Aš dabar kartočiau ir „Tris seseris“ – nežinau, kurioj šaly… Ne perstatyčiau Vilniaus mažajame teatre – ten šis spektaklis turi būti toks, koks dabar yra, bet aš jau turėčiau ir kitą istoriją. Arba „Revizorių“ – taip pat norėčiau pastatyti dar kartą, ši istorija taip pat man vis prašosi būti įkūnyta, atverta. Tų siužetų, dramaturginių situacijų, santykių schemų nėra daug, pasaulinėje dramaturgijoje jų – dvidešimt šešios. Kas sukurs dvidešimt septintą, to laukia Nobelio premija (juokiasi). Genialių dramaturgijos pavyzdžių taip pat nedaug. 

„Maskaradas“, kurį 2010 m. pastačiau Vachtangovo teatre, yra sukurtas pagal lietuviškojo „Maskarado“ (premjera – 1997 m. – aut. past.) struktūrą, kuri yra universali, tvirta, mano nuomone, teisinga autoriaus atžvilgiu. Kai su lietuviškuoju „Maskaradu“ dalyvavome gastrolėse Maskvoje – „Auksinės kaukės“ festivalyje – ir gavome pagrindinį prizą, tuometinis Vachtangovo teatro meno vadovas Michailas Uljanovas kvietė mus su „Maskaradu“ atvykti gastrolių dukart per sezoną – pavasarį ir rudenį, kad spektaklį galėtų pamatyti ir plačioji publika, ne tik kritikai bei teatralai. Dėl tuometinių finansinių sunkumų šio sumanymo nepavyko įgyvendinti. Bet Uljanovo norą aš įgyvendinau kitaip – negalėdamas atvežti, nusprendžiau pastatyti šį spektaklį, kai pradėjau dirbti Maskvoje. 

„Maskarado“ pastatymas Vachtangovo teatre yra simbolinis aktas, kurį paaiškina tokia istorija. 1941 m., karo išvakarėse, buvo suvaidintas premjerinis spektaklis – Lermontovo „Maskaradas“, bet po mėnesio Maskvoje nukrito pirmoji bomba ir sugriovė teatrą, sunaikindama ir „Maskaradą“. Vokiečiai buvo klaidingai informuoti, kad tame pastate įsikūręs sovietų generalinis štabas. Žuvo darbuotojų. Nuo tada iki 2010-ųjų „Maskaradas“ šiame teatre nebebuvo atkurtas. Štai iš kur Uljanovo ir mano paties noras grąžinti „Maskaradą“ ir Aramo Chačaturiano valso skambesį tarp šio istorinio teatro sienų…

Chačaturiano valsas buvo gimęs iš meilės, nes kompozitorius buvo įsimylėjęs jauną Vachtangovo teatro aktorę Niną, kuriai ir paskyrė šį valsą. Tad simboliška, kad Chačaturiano kūrinys spektaklyje nuskamba tik retsykiais, nedrąsiai, ne visas, o valsas iš Giacomo Puccinio operos „Turandot“ skamba nuolat. Tai nuostabi romantinė istorija: tokie sutapimai, sąskambiai, dėl kurių kūriniai kartais patys prašosi būti atkartojami, iš naujo prikelti gyvenimui.

Po pirmojo diplominio spektaklio – Jordano Radičkovo „Viduržiemis“ Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre – didžiausia mano svajonė buvo pastatyti šiame teatre „Dėdę Vanią“. Juk tam ir stojau į GITISą – kad suprasčiau, kaip statyti Čechovą! Bet tais laikais jaunus režisierius sodindavo prie pasakų arba rusų ar „broliškų“ respublikų šiuolaikinės dramaturgijos. Tokiomis sąlygomis buvo sužlugdyti daugelis mano jaunų kolegų, po studijų išsisklaidžiusių po visą tuometinę Sovietų Sąjungą. Bet tarp mano pastatytų nebuvo nė vieno konjunktūrinio spektaklio – nei politinio, nei ideologinio, nors buvo siūloma, primetama, net reikalaujama. Kažkaip išvengdavau, kaip ir pasiūlymų stoti į partiją. Tada, tik po studijų, man neleido statyti „Dėdės Vanios“, tačiau 1982 m. sukūriau diplominį spektaklį su savo studentais Arvydu Dapšiu, Andriumi Žebrausku, Inga Burneikaite, kitais – radau tada atgaivą. Vachtangovo teatre tai vienas iš pirmųjų mano sukurtų spektaklių – šitaip 2009 m. pagaliau įgyvendinau seną svajonę.

Kuo toliau ėjau į žmogų, tuo didesnę laisvę jaučiau. Tad ir ta laisvė, ir aplinkybės, ir liga, ir savotiška emigracija, gyvenimas tarp Lietuvos ir Rusijos bei viso kito pasaulio nulėmė, kad įveikiau save, ir tik džiaugiuosi, kad spėjau tą signalą pasiųsti apie teatrą, kurį įsivaizduoju, kurio atsisakiau…

Žvelgiant į Vachtangovo teatre pastatyto spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (pagal Grigorijaus Kanovičiaus tekstus, premjera 2014 m.) nuotraukas išties galima atpažinti mizanscenas, tą, Jūsų žodžiais tariant, tvirtą spektaklio struktūrą, ir keista matyti rusų aktorius vietoj mums taip gerai pažįstamų Gedimino Girdvainio, Vytauto Grigolio, Vytauto Šapranausko, Sigito Račkio veidų…

Po Vytauto Grigolio mirties mes, gyvieji šio spektaklio kūrėjai, keletą kartų buvome susirinkę, mėginome tartis, ieškoti, kas galėtų pakeisti Grigolį lietuviškame spektaklyje. Pasėdėdavome, patylėdavome ir nieko nenuspręsdavome. Tai buvo didžiulė netektis. Ir spektaklis liko iki galo neišvaidintas, bet Lietuvoje atgaivinti šio spektaklio buvo nebeįmanoma, nes Grigolio vaidmuo visiems buvo pernelyg įsiminęs. Antrą kartą jį buvo galima pastatyti tik kitur. Vytauto Šapranausko mirtis tik sustiprino tą mano jausmą. Nenorėjau leisti, kad ir patį spektaklį ištiktų mirtis. Aš apibūdinau atrinktiems labai talentingiems rusų aktoriams tas personažų savybes, kurias buvo atradę lietuvių aktoriai.

Mane labai guodė, kad tai spektaklis apie Lietuvą; personažai sako: koks gražus Vilnius, vien tik dėl to buvo verta gimti! Spektaklyje vyksta personažų kelionė per Raseinius, Kauną. Kai Niujorke, Bostone, Toronte vaidinome šį spektaklį, koks jaudulys mane apimdavo, žiūrint į tūkstantinę salę, kai spektaklyje būdavo minimas Kaunas, Vilnius, Raseiniai – juk tai apie mano žemę. Paprašiau, kad programėlėje būtų atvaizduotas to meto Rusijos imperijos žemėlapis ir jame pažymėta Lietuva, kad amerikiečiai galėtų suprasti, kur ji. Jaučiausi išdidus ir laimingas, Amerikoje girdėdamas, kaip mano spektaklio personažai važiuoja Lietuvos žeme – tame spektaklio vežime ir aš nematomas sėdėjau. 

Be Grigorijaus Kanovičiaus, Jūsų kūrybinėje kelionėje buvo bendradarbiavimo su Mariumi Ivaškevičiumi etapas: sukūrėte spektaklius „Madagaskaras“, „Mistras“ pagal šio dramaturgo pjeses. Ar lietuviška medžiaga dar Jus domina, o gal ateityje domins?

Kalbėjome su Ivaškevičiumi, planavome ir planuojam bendrus darbus. Negalėjau imti kai kurių jo pjesių, nes tai – ne mano medžiaga, ne mano tema, ir jis tai puikiai suprato, o aš negalėjau uzurpuoti jo dramaturgijos. Bet tai, kas pastatyta Vilniaus mažajame teatre, yra geriausia iš Ivaškevičiaus dramaturgijos. Jis kaip dramaturgas gimė Mažajame teatre! Planavome, kad bus pjesė apie Klaipėdos sukilimą, ši idėja tebėra gyva. Jo pjesės niekur taip gerai nenuskambės kaip Vilniaus mažajame teatre. 

Ivaškevičiaus sukurta pjesė „Rusiškas romanas“ apie Levą Tolstojų, pastatyta Mindaugo Karbauskio Maskvoje ir Oskaro Koršunovo Vilniuje, susisieja su Jūsų neseniai pastatytu spektakliu – Tolstojaus „Karas ir taika“.

Šįsyk pastačiau ne Ivaškevičių, o Tolstojų, ir tuo didžiuojuosi. Grynai biografiniai tekstai apie istorines asmenybes nelabai mane vilioja. Žinoma, „Madagaskaro“ Kazimieras Pakštas – taip pat istorinė asmenybė, bet pjesėje šis personažas sukurtas, jo charakteris išgalvotas. Remiamasi ir Salomėja Nėrimi kaip istorine asmenybe („Madagaskaro“ Salė), bet pjesėje tai – savarankiški personažai, tik aliuzija į tuos istorinius asmenis. Be to, pjesės „Rusiškas romanas“ Ivaškevičius man ir nerodė. Užtat aš, keršydamas Ivaškevičiui, pastačiau patį Tolstojų (juokiasi).

Rež. Rimo Tumino spektaklio „Karas ir taika“ pagal Levą Tolstojų scena (Maskvos valstybinis akademinis Jevgenijaus Vachtangovo teatras, 2021 m.). J. Vachtangovo teatro archyvo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Karas ir taika“ pagal Levą Tolstojų repeticijų Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre akimirka 2021 m. J. Vachtangovo teatro archyvo nuotrauka

Ar Jūsų sukurtą spektaklį „Karas ir taika“, kurio premjera įvyko pernai lapkritį, galima laikyti visų Jūsų anksčiau statytų spektaklių pagal rusų klasikos kūrinius, jų temų kvintesencija, apibendrintu bandymu įminti rusišką sielą?

Nesakyčiau, kad tai rusiškos temos. Ir Tolstojaus nelaikau vien rusų autoriumi, tai – pasaulinė literatūra, išeinanti iš nacijos rėmų. Kaip ir Čechovas, kaip visi genijai. Aš niekada nesirėmiau rusišku mentalitetu, to gyvenimo pažinimu, man nėra svarbu, kad veiksmas vyksta būtent Rusijoje… ne, jis vyksta pasauliniame teatre! Galbūt tai kvintesencija, bet ne rusiškųjų temų, o pasaulio literatūros, dramaturgijos aukso fondo – aš turiu omenyje ir „Karaliaus Edipo“ patirtį Graikijoje, bendrame Rusijos ir Graikijos projekte, kai spektaklis buvo vaidinamas Epidauro teatre, Atėnuose… Viskas į tai suėjo. Bet svarbiausia, kad aš šiame spektaklyje („Karas ir taika“ – aut. past.) įveikiau save – tokį, kuris bijojo žengti drąsesnį, ryžtingesnį žingsnį, kai linkdavau naudotis tais teatro instrumentais, kurie man pažįstami. 

Buvau nelabai drąsus, pernelyg atsargus. Kaip tie graikų poetai vis nuleisdavau bures. Galų gale ir mano gyvenimo aplinkybės, mano sveikata, mano likimas man pernelyg aiškus, tad aš nustojau abejoti, neleisdamas, kad baimės, abejonių, nepasitikėjimo šmėklos arba užuovėjos paieška sudraskytų tas bures. Kuo toliau ėjau į žmogų, tuo didesnę laisvę jaučiau. Tad ir ta laisvė, ir aplinkybės, ir liga, ir savotiška emigracija, gyvenimas tarp Lietuvos ir Rusijos bei viso kito pasaulio nulėmė, kad įveikiau save, ir tik džiaugiuosi, kad spėjau tą signalą pasiųsti apie teatrą, kurį įsivaizduoju, kurio atsisakiau… Neignoravau jo, nenubraukiau, tik nuėjau toliau… su visa našta, su visa gyvenimo patirtimi einu keliu, tik išmėtau iš kišenių kai kuriuos akmenis, dokumentus, monetas, kurios tik sveria, o yra nuvertėjusios. Nusimetu seną švarką, po to ir marškinius, pasijuntu einantis laisvas ir nuogas, man šilta ir gera. 

Ar yra vilties, kad šis spektaklis būtų atvežtas į Lietuvą?

Gaila, kad Lietuva neturi festivalio „Auksinė kaukė“, kaip turi estai, latviai. Tose šalyse yra stiprios teatro sąjungos. Lietuvos teatro sąjungai stinga suinteresuotumo, noro užmegzti ryšius, finansų. Žinoma, gaila, kai geriausi spektakliai apeinami. Vachtangovo teatro prodiuserė Greta Cholina kartkartėmis sugeba atvežti mano spektaklius, rizikuodama, nes tai labai brangus sumanymas. Mano baimė tik viena: jeigu ir atvežtų, o apie tai kalbame, ir nebūtų paramos iš šalies (gal iš komercinių struktūrų, Tolstojaus mylėtojų?..), tai, be abejo, išlaidos būtų padengtos lėšomis, surinktomis už bilietus, o kas galėtų tai įpirkti? Labai norėčiau, kad šį spektaklį pamatytų mūsų mokytojai, plačioji publika. Nesmagu, atrodo, kad aš užkeliu kainas, bet juk ne aš nustatinėju kainas, o vadinamoji rinka. 

Rež. Rimo Tumino spektaklio „Belaukiant Godo“ pagal Samuelį Beckettą scena (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2002 m.). Aktoriai Andrius Žebrauskas, Mindaugas Capas, Arvydas Dapšys. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Vilniaus mažajame teatre Jūsų sukurtam spektakliui Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ – dvidešimt metų (premjera įvyko 2002 m.). Apie ką jis kalba šiandien?

Kiekviena karta vis savaip perskaito šią absurdo dramaturgijos klasiką, kurioje galima atrasti daugybę istorijų. Tai vienas iš geriausių mano spektaklių. Be to, absurdas yra tikroji realybė, jis tikresnis už pačią realybę. Šią absurdo teatro patirtį naudoju ir kituose spektakliuose, jau nuo pat kūrinio analizės. 

Laukiam Godo… jis mus išgelbės. Jei ne kas kitas, tai Godo – būtinai. Reikia tikėt, kad gyvenimas – nežuvęs, kad yra vilties… Kad Godo mus myli, prisimena. Tas pat ir politinėj atmosferoj: dominuoja kokios nors politinės srovės, ekranuose, visur kitur politikai užtemdo bet kokią kultūrą, kultūrinius įvykius, kultūros raidą, norėdami būti matomi, norėdami režisuoti… ir mus nustumia, nutolina… Tad tas skambesys vis atsinaujina, sustiprėja: Godo apie mus žino, kad mes tokie mažiukai esam, laukiam… Mus juk vaikystėje irgi mokė, kad Leninas apie kiekvieną žino ir, jeigu seksi jo mokymu, tai tau padės. Tas pats ir mūsų laikais, bet kurioje ideologijoje. Valdžia apie mus žino, mumis rūpinasi, tik truputį palaukit… ji dabar užsiėmusi, bet padės, palengvins mūsų gyvenimą. Galime pagalvoti ir apie Dievą, kuris mus myli, kai laukiam prasiveriant dangaus. 

Labai didžiuojuosi aktoriais Arvydu Dapšiu, Andriumi Žebrausku, Mindaugu Capu, esu jiems dėkingas, kad iki šiol vaidina šį spektaklį, nes jis nepasens, neužsiklos dulkių sluoksniu. Tie aktoriai, kurie nori siekti aktorinio meistriškumo, privalo vaidinti „Belaukiant Godo“. Absurdo dramaturgija – tai gera realizmo mokykla. Visada, kai aktorius pajunta, kad kartojasi, vaidina „štampais“, tai absurdo dramaturgija išgrynina, išvalo, nukreipia jo pastangas į kūrybą, aktoriai tampa kūrėjais. Mano aktoriai tai supranta. Tai aukščiausio meistriškumo pamokos. 

Kada galime tikėtis naujos Jūsų premjeros Lietuvoje, Vilniaus mažajame teatre?

Jau žadu, jau reikia, ir turiu didelę priežastį, rimtą motyvaciją, suvokdamas, kokį noriu pasiųsti signalą. Vasaros pradžioje tikiuosi jau konkrečiau pradėti darbą: skaitymą, teksto analizę, tad jau šį sezoną. 

Ačiū už pokalbį ir palankaus kūrybinio vėjo Venecijoje!