„Vengrijos kultūros labui“, arba Kur baigiasi su savimi besiribojanti šalis

Iš esmės čia nieko nuostabaus ir stebinančio nėra, Vengrija jau seniai ir nuosekliai vykdo „istorinės atminties“ politiką ir daro tai daug sėkmingiau nei kitos Vidurio Europos šalys (įskaitant ir Lenkiją), todėl visur, kur yra galimybė rasti vengriškus istorinius akcentus ir juos priminti, – taip ir daroma.

Tarkime, tokiame Lenkijos ir Ukrainos pasienyje esančiame Peremislio mieste. Jame Austrijos–Vengrijos imperijos laikais buvo didelė karinė įgula, kurios nemažą dalį sudarė ir vengrai – daugelis jų žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą 1914–1915 metais, kai rusai vykdė Peremislio fortų apgultį. Šiame mieste irgi rasime atminimo lentų, skirtų vengrams, bet ne kitų tautybių žmonėms (išskyrus nebent lenkų ir ukrainiečių), nors jų irgi ten būta – fortų įgulą sudarė beveik visų dualistinės monarchijos tautybių atstovai.

Iškalbingas pavyzdys yra ir Krokuvos Vavelio pilis – Lenkijos karalių rezidencija ir karūnavimo vieta. Tiksliau, pilies katedra, kurios kriptose yra karalių sarkofagai. Prie Vengrijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukros Jadvygos, kurios santuoka su Jogaila sudarė pagrindą Lietuvos ir Lenkijos unijai, sarkofago visada galima pamatyti gėlių puokščių, perrištų vengriškų nacionalinių spalvų juostelėmis.

Vainikų su užrašais „nuo vengrų tautos“ taip pat galima išvysti ir prie Transilvanijos kunigaikščio Stepono Batoro, 1576 m. išrinkto Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kapo. Vengrijos valdantieji visada parodo išskirtinį dėmesį vengrų tautybės istorinėms asmenybėms, kad ir kur jie būtų, nepriklausomai nuo kitų šalių konteksto.

Turbūt nereikėtų nė pridurti, kad būtų sunku aptikti lietuviškų vainikų, tarkime, prie Vavelio katedroje esančio Jogailos sarkofago – ko gero, vienintelio iš viduramžių Lietuvos valdovų išlikusio kapo.

Tačiau grįžtant prie atminimo lentos Bracka gatvėje, eidamas toliau gatve galvojau apie tai, kiek iš tų „vengrų studentų“, kurie XV ir XVI amžiuje studijavo Krokuvoje „vengrų kultūros labui“, iš tiesų buvo kilę ne iš etninių vengrų, o iš kitų istorinės Vengrijos karalystės žemių. Tarkime, iš visai netoli esančios Slovakijos, kurią vengrai vadina Felvidék? Kiek iš šių studentų nebuvo etniniai vengrai, o galbūt net ir nekalbėjo vengriškai?

Újvidék, Erdély, Muravidék, Máramaros, Körösvidék, Kárpátalja, Bánság ir Horvátország – tai Vengrijos karalystei priklausiusių žemių pavadinimai, kurie jau daugiau kaip šimtą metų priklauso kitoms valstybėms ir vadinasi Vojvodina, Transilvanija, Prekmurje, Maramurešas, Krišana, Užkarpatė, Banatas ir Kroatija.

Šio ciklo tekstuose mes apžvelgėme tas buvusios Vengrijos karalystės žemes, kurios labiausiai padeda suprasti Vengrijos politiką savo mažumos atžvilgiu, bet, norint užbaigti kelionę aplink „besiribojančią pačią su savimi“ Vengriją, būtina uždėti paskutinius akcentus šioje istorijoje.

Újvidék, kitaip – Serbijos Vojvodina. Tai Šiaurės Serbijos provincija, kuri SFJR laikais turėjo autonomiją Serbijos sudėtyje (panašų statusą kaip Kosovas), kurią panaikino Slobodanas Miloševićius (tuo pačiu metu kaip ir Kosovui). Pagrindinis miestas – Novi Sadas. Provincija pasižymi gan didele čia gyvenančių tautų įvairove. Taip atsitiko dėl to, kad Vojvodinos teritorija buvo Austrijos–Vengrijos monarchijos paribys – pietinis Šventojo Stepono karūnos žemių pasienis, besiribojantis su kitame Dunojaus krante esančiu Smederevo Sandžaku (kitaip dar vadinamu Belgrado Pašaliku), kuris priklausė Osmanų imperijai (po 1830 m. – autonominei Serbijos karalystei).

Tai buvo retai apgyvendintas kraštas, o vietomis Tisos upė plačiai išsiliedavo į laukines pievas, kurių dauguma buvo pelkėtos. Todėl Vienos imperatoriškosios vyriausybės sprendimu iš kitų monarchijos sričių čia buvo atkelta nemažai kolonistų, mokančių dirbti žemę – daug vokiečių, taip pat slovakų, čekų ir rusinų. Ši kolonizacija tęsėsi iki pat XIX a. pabaigos. Vėliau čia atvyko ir ukrainiečiai, ir lenkai iš Galicijos, taip pat apsigyveno rumunai iš netoliese esančio Banato. Be vengrų ir serbų – dviejų didžiausių Vojvodinos tautų – šiame krašte iki Antrojo pasaulinio karo greta gyveno ir kelių kitų tautų atstovai.

Per Antrąjį pasaulinį karą kraštą užėmė Vengrijos kariuomenė ir grąžino jam vengrų administraciją. Vengrai vykdė atvirai diskriminacinę politiką kitų tautų atstovų atžvilgiu, būta ir etninių valymų – daugiausia tai palietė vietos rusinų bendruomenę. Apie tai man išsamiai pasakojo Kucuros kaime gyvenantis rusinų rašytojas Nikola Šanta, kuris detaliai aprašė šiuos tragiškus Antrojo pasaulinio karo įvykius savo romane „Panonska neman“ (liet. „Panonijos pabaisa“). Vengrai tuomet pasirinko rusinus kaip „silpniausią grandį“ – jų tikslas buvo eliminuoti iš viešojo gyvenimo, jų nuomone, „silpniausią“ etninę bendruomenę: dalį – fiziškai, o dalį – nutautinant.

Belgradas palaiko gan draugiškus santykius su Budapeštu, dėl to iš Viktoro Orbáno lūpų negirdėti priekaištų Serbijos valdžiai dėl vengrų mažumos Vojvodinoje.

Po karo vengrai Vojvodinoje vėl tapo mažuma. Šiandien vengrai yra antra pagal dydį autonominės Vojvodinos provincijos etninė grupė. 2002 m. surašymo duomenimis, Vojvodinoje gyvena apie 290 tūkst. vengrų, tai sudaro 14,28 proc. visų gyventojų. Dauguma jų yra Romos katalikai. Vengrų kalba yra viena iš šešių oficialių kalbų Vojvodinoje. Daugiausia vengrų gyvena Vojvodinos šiaurėje, didžiausias miestas yra Subotica (vengr. Szabadka) – jame vengrų yra net 38 proc.

Vojvodinos vengrai yra labai aktyvūs politiškai, krašte veikia net keturios politinės vengrų partijos, kurių atstovai yra daugelyje vietos savivaldybių, Vojvodinos vengrų sąjunga (SVM) taip pat dalyvauja autonominės Vojvodinos provincijos valdyme. 2007 m. parlamento rinkimuose SVM laimėjo tris mandatus Serbijos Respublikos nacionalinėje asamblėjoje. Po 2008 m. rinkimų akcija Vengrijos koalicija, kurią sudaro Vojvodinos vengrų sąjunga, Vojvodinos vengrų demokratinė partija ir Vojvodinos vengrų demokratinė bendruomenė, Serbijos asamblėjoje gavo keturis mandatus.

Belgradas palaiko gan draugiškus santykius su Budapeštu, dėl to iš Viktoro Orbáno lūpų negirdėti priekaištų Serbijos valdžiai dėl vengrų mažumos Vojvodinoje – priešingai, nei tai dažnai vyksta Rumunijos, Slovakijos ir ypač Ukrainos atžvilgiu.

Serbijos vadovo Aleksandaro Vučićiaus ir Vengrijos premjero ryšį būtų galima pavadinti netgi bičiulyste – jie dažnai susitinka ir pabrėžia esantys bendraminčiai. Vengrija taip pat yra vienas iš didžiausių investuotojų regione, neseniai abiejų šalių vadovai iškilmingai atidarė naują geležinkelio liniją, jungiančią Belgradą ir Budapeštą (per Vojvodiną) ir netgi ta proga kartu pasivažinėjo traukiniu iš Serbijos sostinės į Novi Sadą. Beje, šis projektas buvo vykdomas kartu su Rusijos ir Kinijos geležinkeliais ir iš dalies finansuojamas „Gazpromo“ bei Kinijos investicinio fondo lėšomis.

Esantis vos per šimtą kilometrų į šiaurę nuo Belgrado Novi Sado miestas yra labai svarbus serbų istorijai ir kultūrai. Būtent čia XIX a. pradėjo veikti pirmosios serbų gimnazijos, leidyklos, dramos teatras ir švietimo organizacija Matica Srpska. Šiuo metu mieste veikia didžiausias šalyje nacionalinis dramos teatras – Srpsko Narodno Pozorište.

Vos penkios minutės pėsčiomis nuo serbų teatro veikia ir vengrų dramos teatras – Újvidéki Színház. Kai kalbėjau su jo vadovu Valentinu Venczeliu, paklausiau ir apie vengrų teatro veiklą mieste tarpukariu ir monarchijos laikais. Teatro direktoriaus atsakymas mane nustebino.

„Šiame mieste iki pat monarchijos pabaigos nebuvo nuolatinio vengrų teatro“, – atsakė V. Venczelis. Pamatęs mano nustebusį žvilgsnį, patikslino: „Vengriškas teatras čia atsirado tik socialistinės Jugoslavijos laikais – 1973 m. Taip, Budapeštas dažnai kalba apie didžiąją vengrų kultūrą ir jos sklaidą po visas buvusias Šv. Stepono karūnos žemes, bet realybė daug kur buvo kiek kitokia.“

Muravidék. Kitaip tariant – Slovėnijos Prekmurje. Tai, ko gero, mažiausiai žinoma iš Vengrijos po 1920 m. Trianono sutarties „prarastųjų žemių“. Taip pat ir viena mažiausių. Netgi tokioje mažoje šalyje kaip Slovėnija (jos teritorija tai daugmaž trečdalis Lietuvos) Prekmurje yra mažiausias regionas, esantis tarp Muros upės Rytų Slovėnijoje ir Rábos upės slėnio Vengrijos vakaruose. Regionas išlaikė tam tikrus specifinius kalbinius, kultūrinius ir religinius bruožus, kurie jį skiria nuo kitų tradicinių Slovėnijos regionų.

Jo plotas viso labo 938 km², o gyventojų – kiek daugiau nei 78 tūkstančiai. Tai vienintelis Slovėnijos regionas, kurio gyventojai turėjo kiek kitokios istorinės patirties nei likusieji slovėnai – nes, skirtingai nuo kitų slovėnų žemių, iki pat 1920-ųjų priklausė Vengrijai, o ne Austrijai. Tai iki šiol pastebima krašto architektūroje, folklore, tradicinėje virtuvėje ir pan.

V. Orbánas dažnai lankėsi Slovėnijoje, Slovėnijos ministrą pirmininką vadino savo geriausiu bičiuliu.

Pirmasis Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės gyventojų surašymas 1921 m. paliudijo, kad iš viso šiame krašte tuomet gyveno 92 295 gyventojai, įskaitant 74 199 slovėnus ir 14 065 vengrus. Nuo to laiko vengriškai kalbančiųjų skaičius lėtai, bet nuolat mažėjo. Vokiškai kalbanti bendruomenė, kuri anksčiau buvo susitelkusi trijuose kaimuose prie Austrijos sienos ir Murska Sobotoje, po Antrojo pasaulinio karo buvo ištremta arba asimiliuota.

Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pradžios vengrų kalba tradicinėse vengrų tautinės mažumos gyvenamosiose vietovėse turi oficialų statusą. Trys regiono savivaldybės yra dvikalbės – Lendava (vengr. Lendva), Hodošas (vengr. Hodos) ir Dobrovnikas (vengr. Dobronak), o dvi – Šalovci ir Moravske Toplice – dvikalbės iš dalies. Dviejose savivaldybėse – Hodošo ir Dobrovniko – vengrų tautybės gyventojai sudaro daugumą.

Nuo 1991-ųjų nepriklausomoje Slovėnijos Respublikoje vengrai yra viena iš dviejų oficialiai pripažintų istorinių mažumų (kita – italų mažuma pajūrio regionuose). Tai reiškia, kad šių etninių bendruomenių atstovai turi teisę vartoti savo kalbą įstatymo numatytais atvejais, teisę į švietimą savo kalba, dvikalbystę savivaldybėse ir pan. Slovėnijos vengrai ir italai netgi gali turėti asmens tapatybės korteles ir pasus dviem kalbomis – slovėnų ir vengrų arba slovėnų ir italų atitinkamai.

Iki šių metų pavasario, Slovėniją valdant SDS koalicinei vyriausybei, kuriai vadovavo charizmatiškas, bet daugelio kontroversiškai vertinamas politikas Janezas Janša, Liublianos santykiai su Budapeštu buvo labai šilti. V. Orbánas dažnai lankėsi Slovėnijoje, Slovėnijos ministrą pirmininką vadino savo geriausiu bičiuliu, o Slovėnijos žiniasklaida skelbė apie įtartinus ryšius tarp SDS ir Fidesz, kaltino netgi, kad SDS ir Janšos rinkimų kampanija buvo finansuojama iš Budapešto.

Per visas savo keliones „aplink Vengriją“ pagalvojau, kad paradoksalu, bet būtent čia, ko gero, yra labiausiai netinkama vieta apmąstymams apie „Didžiąją Vengriją“.

J. Janša irgi mėgdavo pabrėžti, kad su Viktoru juos sieja „bendros vertybės“. Viename iš savo tipinių viešų pasisakymų J. Janša ragino sukurti „vieningą frontą“ kovai su „kultūriniu marksizmu“, kuris esą „užvaldo žiniasklaidą, universitetus, kultūros institucijas, politines partijas ir vartoja tas pačias formuluotes, kaip ir komunistų manifeste: sunaikinti privačią nuosavybę, šeimą, vertybes ir tradicijas“.

Vengrijos ministras pirmininkas savo kolegai iš Slovėnijos atsilygindavo ne mažiau šiltais pareiškimais. Pavyzdžiui, 2020 m. vykusioje online konferencijoje „Europa be cenzūros“ V. Orbánas Slovėnijos ministrą pirmininką ir Serbijos prezidentą pavadino „puikiais patriotais“ ir pagerbė juos kaip „ypatingą laisvės kovotojų klubą“. Be to, Vengrijos ministras pirmininkas apie J. Janšą kalbėjo vien superlatyvais: „Vengrijoje bičiulį Janezą laikome drąsiausiu kovotoju su komunizmu visoje Europos politikoje. Janezas visada kovoja, niekada nepasiduoda ir visada sugrįžta.“

SDS ir J. Janšai pralaimėjus pavasario rinkimus ir Liublianoje susikūrus naujajai žaliųjų ir centro vyriausybei, Budapešto ir Liublianos santykiai kiek atvėso. Tačiau Muravidék iki šiol iš esmės nekelia jokių aistrų Budapešto politikoje, kaip ir dažnam Vengrijos gyventojui šis pavadinimas nepažadina jokių emocijų ir netgi ypatingų asociacijų (skirtingai nuo Rumunijos ar Slovakijos ar Ukrainos Užkarpatės „vengriškųjų“ miestų).

Kadaise Budapešte kalbėjausi su pažįstamais vengrais ir paminėjau Muravidék – niekas iš jų net nežinojo, kur tai yra. Susiradau „didžiosios Vengrijos“ žemėlapį internete ir parodžiau. „Koks ten didžiausias miestas?“ – paklausė vengrai. Murska Sobota, vengriškai Muraszombat. Jie tik pagūžčiojo pečiais.

Prisiminiau šią istoriją, kai paskutinį sykį keliavau per Prekmurję kartu su bičiuliu iš Lietuvos 2021 m. rudenį. Išvykome rytą traukiniu iš Budapešto Deli stoties ir po kokių keturių valandų pasiekėme pasienį, kur Hodošo stotyje Slovėnijos pusėje reikėjo išlipti iš traukinio (panašiai, kaip netrukus bus siūloma keliauti geležinkeliu tarp Lietuvos ir Lenkijos su persėdimu Mockavoje) ir persėsti į Slovėnijos geležinkelio traukinį. Juo po gero pusvalandžio pasiekėme Murską Sobotą, iš kur toliau keliavome į Mariborą.

Per visas savo keliones „aplink Vengriją“ pagalvojau, kad paradoksalu, bet būtent čia, ko gero, yra labiausiai netinkama vieta apmąstymams apie „Didžiąją Vengriją“, būtent tarp šių Prekmurjės kalvų, lėtai tarp jų tekančios Muros upės, tarp turtingų kaimų, kurie taip neprimena Vengrijos apšiurusios provincijos, šioje idealiai sutvarkytoje erdvėje, kurioje – kaip kadaise parašė lenkų rašytojas ir Vidurio Europos reportažo meistras Andrzejus Stasiukas – „nėra nieko neužbaigto, nieko, primenančio Rytų Europai būdingą netvarką“.

Labiau netinkama vieta galėtų būti nebent Kroatijos uostamiestis Rijeka, kadaise vadintas Fiume ir laikytas didžiosios Vengrijos langu į pasaulį, nors jame, ko gero, beveik niekas niekada nekalbėjo vengriškai. Bet tai jau būtų visai kita, atskira ir ne mažiau įdomi istorija.