2021 09 22

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

„Verčiau džiaukimės rasdami šviesią laiko tėkmės spalvą.“ Pokalbis su R. Karpiu apie operą „Rožės kavalierius“

Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Rafailas Karpis – Falcakis, Lina Dambrauskaitė – Sofi, Jelena Kordic – Oktavianas, Regina Šilinskaitė – Anina. Martyno Aleksos nuotrauka

2021 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ premjera. Prieš 110 metų parašytas kūrinys Lietuvoje atliekamas pirmą kartą, atvykus tarptautinei kūrėjų komandai.

Pokalbyje savo patirtimis ir įžvalgomis dalijasi operos solistas RAFAILAS KARPIS, įkūnijęs charizmatiškąjį Falcakį. 

Gerbiamas Rafailai, pasidalinkite – Richardo Strausso opera „Rožės kavalierius“ – koks tai kūrinys? 

„Rožės kavalierius“ pagal žanrą yra komiška opera, tačiau ji, žinoma, turi tiek daug įvairiausių filosofinių prasmių, kad vien šiuo žanru jos negalime apibrėžti. Dar prieš atsirandant galutiniam libreto variantui, pats Richardas Straussas muziką būsimam veikalui vadino Komödie für Musik („komedija muzikai“). Jis interpretuodamas variavo ir drauge komponavo skirtingus valsus. Kiekvienas iš pagrindinių keturių personažų turi savo leitmotyvus, spalvinga orkestruotė perteikia įvairias jausmines emocijas, charakterius ir nuotaikas.

„Rožės kavalieriaus“ libreto autorius – žymus Austrijos literatas Hugo von Hofmannsthalis. Koks, Jūsų manymu, draminis operos siužetas?  

„Rožės kavalierius“ buvo pirmas bendras kūrėjų darbas. Rašydamas libretą Hugo von Hofmannstahlis kai kuriuos personažus ir elementus pasiskolino iš jau esamų kūrinių, tačiau tai buvo tik priemonės naujam kūriniui gimti. „Rožės kavalierius“ atskleidė naują laiko sampratą ir amžiaus pajutimą, librete labai subtiliai vaizduojamas bandymas apčiuopti laiką, pajusti jo pulsavimą, suvokti trapumą.

Italų režisierius Damiano Michieletto LNOBT scenoje pristatė savo Richardo Strausso „Rožės kavalieriaus“ versiją. Kokia ji Jums?

Manau, kad ši kūrinio interpretacija nuo pagrindinės autorių minties nėra nė kiek nutolusi. Režisierius tiksliai ir įdomiai vaizduoja tai, kas parašyta partitūroje bei librete, kai kur pasinaudodamas interpretacijos laisve. Drauge su scenografais, kostiumų dailininkais, pasitelkęs tikslius simbolius ir aiškias užduotis solistams, mimanso artistams, režisierius žiūrovui suprantamai, darniai, labai jautriai ir muzikaliai perteikia visą kūrinio istoriją.

Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Rafailas Karpis – Falcakis, Regina Šilinskaitė – Anina, Aleksandras Sezemanas – Elfas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Rafailas Karpis – Falcakis, Albertas Pesendorferis – Baronas Ochsas, Regina Šilinskaitė – Anina. Martyno Alekso nuotrauka

Jūs įkūnijate Falcakį – kas ir koks jis?

Falcakis – tai italas intrigantas, atkakliai siūlantis savo paslaugas Maršalienei ir Baronui. Tokie „Rožės kavalieriaus“ personažai kaip visur savo paslaugas bandantys įpiršti įkyrūs italai (Dainininkas, Falcakis, Anina) perteikia to meto stereotipinį įvaizdį. Librete, ypač šiame pastatyme, Falcakis su Anina yra tiesiog neatskiriami. Šįsyk jie – tarsi Siamo dvyniai. Tačiau, nors juodu ir sulipę, viską daro identiškai, norėdami įsiteikti, bet likę vieni jie vienas kitam gatavi gerklę perkąsti. 

Man tai šiek tiek primena šarlatanus iliuzionistus, kurie, puikiai surepetavę cirko pasirodymą, atrodo itin vieningi kaip komanda, tačiau kurdami pasirodymą vienas kitam yra itin reiklūs. Mano galva, šiame pastatyme Falcakis su Anina yra vienas personažas, o ne du atskiri. Labai džiaugiuosi, kad šį bendrą personažą kūrėme drauge su Regina Šilinskaite. Kurti personažą dviem – iššūkis ir didelis malonumas. Kartkartėmis prisimindavome vaidybos ir scenos judesio paskaitas, drauge kūrėme, ieškojome, klausėme ir, man atrodo, girdėjome. Labai ačiū Reginai!

Pasidalinkite, ko Falcakis reikalauja vokaline ir vaidybine prasme. 

Vokaline ir vaidybine prasme Falcakis bei Anina yra įsprausti į labai sudėtingą muzikinę greitakalbę ir platų vokalinį diapazoną, taip pat priversti dainuoti griaudžiant tirštam orkestrui. Vaidybinės užduotys – be galo tikslios, tad reikia precizikos, gero fizinio ir vokalinio pasirengimo.

Kaip minėjote, operoje „Rožės kavalierius“ svarbi laiko tėkmė. Kaip asmeniškai patiriate ir priimate tą nepaliaujamą bėgsmą, visa ko kaitą?

Laiko tėkmė yra natūrali, negalime jos sustabdyti ir nepriimti. Tai ne nuo mūsų priklauso. Manau, kad spektaklio finalas ir yra atsakymas – vis vien esame priversti prisitaikyti, tad verčiau džiaukimės rasdami šviesią laiko tėkmės spalvą.

„Rožės kavalieriaus“ scenografijos dailininkas Paolo Fantinis su asistentu Piero de Francesco ir šviesų dailininku Alessandro Carletti kuria įspūdingą scenografiją, kurioje trys esminiai simboliai: sniegas, balionai ir veidrodžiai. Kokių jums tai kelia asociacijų?

 Pirmi du simboliai (sniegas ir balionai) man simbolizuoja trapumą bei laikinumą, veidrodis – nuolatinę, nesustabdomą laiko tėkmę. Sniegas labiausiai asocijuojasi su vaikyste, namais, kuriuose užaugau, pilnu kiemu vaikų. Tai yra stipriausiai įsirėžusi sniego pajauta. 

Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Rafailas Karpis – Falcakis, Monika Pleškytė – Sofi, Jelena Kordic – Oktavianas, Regina Šilinskaitė – Anina. Martyno Aleksos nuotrauka

Balionais scenografijos dailininkas Paolo Fantinis perteikia įsimylėjimą, kai, rodos, pradingsta, sustoja laikas ir patiriama nesvarumo būsena. Kaip Jūs nusakytumėte įsimylėjimą ir pačią meilę? 

Įsimylėjimas išties tam tikra nesvarumo būsena, kuri laikui bėgant kaip balionas pakimba ore, natūralu, kad, kaip ir balionas, įvairių vėjų į skirtingas puses blaškoma. Meilė yra tai, kas tą balioną laiko ir saugo nuo vėjų bei spyglių (kartais rožės). 

Veidrodžių prasmė, kaip ir sniego – simbolizuoti laiko tėkmę. Ką Jums reiškia atspindys, galimybė regėti save? Galbūt mes – žmonės – daugiau atsispindime ne veidrodžiuose, o vieni kituose?   

Manau, kad reikia stengtis kiekviename naujame atvaizde, netgi tame, kuris liudija ko nors pabaigą, ieškoti ko nors naujo, nepakartojamo, ko dar nesi matęs, kad ir kaip sunku tai būtų. Atspindys perteikia tik materijos kokybę, brandą, nuolatinę kaitą laiko tėkmėje. Būtent drauge praleisto laiko tėkmė leidžia kitame žmoguje įžvelgti save.

Gerbiamas Rafailai, nusakykite savo rožės pajautą? Kam ją įteiktumėte premjerai įvykus?

Nuo mažens, nuo paauglystės man artima Antoine’o de Saint-Exupéry metaforiška Rožė. Po kiekvienos premjeros aš kaip Rožė, kartais kvepianti, o kartais nuvytusi su savo spygliais grįžtu namo pas savo Rožę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien