2020 12 30

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Verslas pandemijos metu. Kaip gyvena leidėjas ir draudėjas Sikstas Ridzevičius?

Sikstas Ridzevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Karantinas nesibaigia, o mes tęsiame pokalbius su įvairiais verslininkais apie tai, kaip jie išgyvena šį laikotarpį. Beje, pašnekovas nevadina savęs verslininku. Sikstas Ridzevičius sako, kad yra leidėjas ir draudėjas.

Papasakokite trumpai apie save ir savo verslą. Kodėl, Jūsų manymu, tai, ką darote, yra svarbu?

Pradžioje susitarkime dėl sąvokų. Kas yra verslas? Aš siūlyčiau atsisakyti sąvokos verslininkas, nes ji nieko nepasako. Esu leidėjas ir draudėjas. Tai reiškia, jog organizuoju kolegas siekti tikslų leidybos ir draudimo srityse. Leidybos rinkoje mes esame kompanija, kuri kuria vaikystės atradimų džiaugsmus. Laviname pirmuosius vaikų įgūdžius – atmintį, dėmesingumą, pastabumą. Įkvepiame fantazuoti ir svajoti. Kuriame ryšį tarp tėvų ir vaikų, kai jie kartu gali aptarti, ką mato mūsų knygelėje ar žurnale. Draudimą įsivaizduoju kaip solidarumo aktą. Visi susidedame pinigų, o jei ką nors ištiks nelaimė, jis gaus išmoką ir lengviau išgyvens nuostolius ar netektis.

Dar pirmojo karantino metu visi turėjome progą iš naujo įvertinti savo poreikius, norus ir pasirinkimus. Ne vienam iš mūsų ne tik sustojo veikla, bet ir dažniau pradėjome klausti: ar tikrai mums reikia vieno ar kito dalyko? Ar tikrai verta pirkti, įsigyti? Kaip jums sekėsi prisitaikyti prie kintančios situacijos, mažėjančių klientų poreikių, atsargesnio vartojimo? O gal mes taip smarkiai ir nepasikeitėme?

Pirmo karantino pradžioje sau ir kolegoms pasakiau: „Gyventi reikia taip, kad rytoj galėtum numirti, ir būti pasiruošus kasdien viską pradėti nuo nulio.“ Čia toks trumpas „antikrizinis“ receptas. Manau mums puikiai pavyko susitelkti kolektyve. Man, kaip vadovui, buvo netgi savotiškai lengviau, žmonės patys labiau motyvavosi. Kuo daugiau neapibrėžtumo, tuo svarbiau jausti kolegų palaikymą. Tai žmogiška. Kalbant apie vartojimą – tai jau trečia stipresnė visuotinė krizė. 1999 m. – Rusijos, 2009 m. – nekilnojamojo turto burbulas, o dar kiek būta vidinių įmonių augimo etapų… Pastresuoji, pastrateguoji – ir judi pirmyn. Juk vis tiek nėra tobulos situacijos: arba nėra kas perka, arba nėra kam dirbti.

Duy Pham nuotrauka. Unsplash.com

Svarbu santykiai, tikėjimas, pasitikėjimas, pagarba. Svarbu sveikata, kartais dėl to perki vaistų. Svarbu su Jumis pasidalinti mintimis, kartais dėl to perki kompiuterį. Daiktai ar jų turėjimo, ar neturėjimo dilemos savaime juk nieko nekeičia. Jie tik išsprendžia mūsų suvoktas arba neįsisąmonintas problemas. Jei krizė padaro sąmoningesnį, nes stabteli, nes pakeiti rutiną – tai sveikintina, gerai, kad vyksta pokyčiai. Svarbu išsiugdyti drąsą priimti pokyčius, o visa kita išsispręs.

Prasidėjus karantinui, akivaizdžiai ir labai „kūniškai“ patyrėme savotišką stoką. Ne savo valia daug ko negalėjome daryti tiek asmeninėse, tiek profesinėse srityse. Viena vertus, tai yra patogumo, saugumo netektis. Kita vertus, nepatogios situacijos gali provokuoti mūsų kūrybiškumą. Ar Jums versle reikėjo ieškoti naujų būdų veikti, išsilaikyti? Kas labiausiai pasiteisino, padėjo?

Kai vietoj kolektyvo susibėgimo susirinkimų kambaryje „susitinki“ zoom konferencijoje, iš pradžių tikrai sudėtinga kalbėti į savo asmeninio kompiuterio monitorių. Ir tikrai skiri laiko šūkaudamas: „Ar jūs mane girdite?“ Mes, žmonės, pripratę prie „neverbalikos“ – kolegos žvilgsnio, šypsenos, pritariamo linktelėjimo, kai to netenki, sumažėja emocijų, bet padaugėja dalykiškumo. Pirmas „zoominis“ susirinkimas truko 3–4 valandas. Vėliau išmokome tą patį susiorganizuoti per 45 minutes. Įsivedėme tam tikrą discipliną, skirdavome laiko ne tik dalykiškai bendrauti, bet ir aptarti asmenines būsenas. Žmonės drąsiai dalinosi, kas jiems sunku dirbant iš namų, o kas kaip tik gerai sekasi. Skirtingos kiekvieno situacijos – tiek sveikata, tiek mažamečių vaikų skaičius. Viskas įgijo didesnę reikšmę. Labiausiai padeda atvirumas ir vienas kito palaikymas. Dar stengiausi, kad turėtume labai aiškų planą savaitei į priekį, bes visi suvokėme, jog ilgesni periodai niekaip neprognozuotini ir nereikia jiems skirti laiko bei dėmesio.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą gyvenimą, verslas taip pat patyrė nemenką finansinį smūgį. Tiesa, buvo kuriama įvairių pagalbos priemonių. Bet ar to pakanka? Ar tos priemonės padėjo ir ar vis dar padeda verslui išlikti? O tiksliau, ar padeda verslininkams ir jų darbuotojams išgyventi oriai?

Ačiū valstybei ir Vyriausybei. Priemonių buvo. Mums pakako. Nesutvarkėme tik subsidijų už patalpų nuomą, teko nusiderėti iš nuomotojo. Dabar vėl įstaigoje vienas žmogus turi 30 kvadratinių metrų. Verslas, mano nuomone, turi prisitaikyti ir atitikti situaciją. Negerai, jeigu verslininkas laukia, kol pasikeis situacija ir viskas bus gerai, kaip buvę. Kolegos iš užsienio mums jau karantino pradžioje pasakė, kad nelauktume, kol grįš viskas į tai, kaip buvo. Dabar tokia tikrovė ir taip dirbame. Aišku, kad kaip visuomenė ir bendruomenė turime padėti išsaugoti tam tikras veiklas ir erdves. Juk kino teatro salės lengvai į ligoninę neperdarysi. Gyvenime turėjau du verslus, kurie baigėsi bankrotais, tai normalu tos nesėkmės. Čia gi kaip gamtoje, situaciją keičiasi, o tu prisitaikai. Tas oraus gyvenimo suvokimas labai individualus. Jei užsidarytų šitos veiklos, atsirastų naujų.

Anna Dziubinska /Unsplash.com

Karantinas iš dalies atidengė ir pačių verslininkų veidus. Yra bandančiųjų išgyventi darbuotojų ar kolegų sąskaita, tačiau yra nemažai ir tokių, kurie, rizikuodami negauti norimo pelno, ne tik palaikė savo darbuotojus, bet ir dalyvavo įvairiose pilietinėse iniciatyvose. Galima manyti, kad tai savotiška investicija, tačiau ji gali ir neatsipirkti. Kaip versle suderinti pelno siekį, žmogiškumą, pilietiškumą ar socialinę atsakomybę? Ar tai apsimoka?

To veido per daug niekur ir nesistengiu slėpti. Kažkuo girtis irgi nesinorėtų. Kiekvienas gyvename su asmenine sąžine ir kenčiame už savo nuodėmes. Gyvename laisvoje šalyje, jei elgiesi neteisingai, tai gali patirti „momentinę“ sėkmę, bet susigriauni ilgalaikę reputaciją ir prarandi pasitikėjimą. Nei sau, nei kitiems negaliu pasiūlyti nieko daugiau, tik asmeninę sąžinę.