2021 02 23

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Verslas pandemijos metu. Kaip gyvena verslininkas Raimondas Pužas?

Raimondas Pužas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Pandemija visus palietė skirtingai. Bernardinai.lt klausia Lietuvos verslininkų, kaip jie išgyvena šį laikotarpį ir kas palaiko jų viltį. Šį kartą pažintis su verslininku Raimondu Pužu.

Papasakokite trumpai apie save ir savo verslą. Kodėl, Jūsų manymu, tai, ką darote, yra svarbu?

Esu Raimondas Pužas, UAB FIXUS LT akcininkas ir naujojo prekės ženklo – www.pomidoriukas.lt, Itališki maisto produktai e-parduotuvės įkūrėjas. Fixus Lt veikla pradėta kaip fotografavimo ir filmavimo paslaugų sritis, fotografavimo paslauga buvo vystoma 13 metų iki karantino. Turime 2 kilnojamąsias fotostudijas, važiuodavome pas klientus ir suteikdavome fotografavimo paslaugas. Šiandien ši veiklos sritis yra visiškai sustojusi, dėl to ir gimė nauja idėja, ieškant naujų veiklų, e-parduotuvė www.pomidoriukas.lt. Tai yra nauja mūsų šeimos verslo dalis greta fotografijos. 

Dar pirmojo karantino metu visi turėjome progą iš naujo įvertinti savo poreikius, norus ir pasirinkimus. Ne vienam iš mūsų ne tik sustojo verslas, bet dažniau pradėjome klausti savęs –  ar tikrai mums reikia vieno ar kito dalyko? Ar tikrai verta pirkti, įsigyti? Kaip, jums sekėsi prisitaikyti prie kintančios situacijos, mažėjančių klientų poreikių, atsargesnio vartojimo? O gal mes taip smarkiai ir nepasikeitėme? 

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Žmogaus poreikiai, svajonės, tikslai, planai visuomet yra užprogramuoti, bet krikščioniui tokie sukrėtimai ar netikėtumai yra lengviau išgyvenami. Argi Dievas paliks savo vaikus likimo valiai? Ar tai nuo manęs (mūsų) priklauso? Pirmąjį karantiną klientų visiškai nebeturėjome ir pajamos krito iki nulio. Gyvenome iš sutaupytų lėšų ir tiesiog laukėme. Gegužės, birželio mėnesiais dar truputį dirbome, po to rugsėjį ir spalį iki lapkričio mėnesio antrosios karantino bangos. Gruodžio mėnesį turėjome vilties vėl dirbti, bet per kitus žmones sužinojome, kad be Velykų ir pavasario geriau neturėti vilčių ir iliuzijų. Suskaičiavome su žmona finansus ir pamatėme, kad tiek laiko išgyventi yra nerealu. Iškilo dilema – arba kažką kuriame nauja, arba bankrutuojame. Toks buvo klausimas mūsų šeimoje. Žinoma, poreikiai sumažėjo iki minimumo, investicijas teko pamiršti kuriam laikui. 

Prasidėjus karantinui, akivaizdžiai ir labai „kūniškai“ patyrėme savotišką stoką. Ne savo valia daug ko negalėjome daryti tiek asmeninėse, tiek profesinėse srityse. Viena vertus, tai yra patogumo, saugumo netektis. Kita vertus, nepatogios situacijos gali provokuoti mūsų kūrybiškumą. Ar Jums versle reikėjo ieškoti naujų būdų veikti, išsilaikyti? Kas labiausiai pasiteisino, padėjo?

Dėl saugumo. Mes tikrai jaučiamės saugūs, nes yra tai, kas mus stiprina, ir tikrai tuo net neabejojame. O profesinėje srityje, matyt, jau reikėjo kažko naujo. Tiesiog gyvenome patogiai ir nedrįsome žengti toliau ir kurti. Ši parduotuvėlė nauja, apie ją seniai buvo mąstoma ir galvojama, nes tam susiklostė palankios aplinkybės. Žmonos sesuo ištekėjo už italo, kurio tėtis yra maisto žinovas, anksčiau dirbęs virtuvės šefu, laimėjęs net 2 Mishelin žvaigždes. Žmonos sesers vyras taip pat išmano apie maistą ir žino, kas yra geri produktai. Jie pradžioje gyveno Lietuvoje ir mums padėdavo versle, bet prasidėjus karantinui abu išvyko gyventi ir dirbti į Italiją. Jis dirba toliau, kad išlaikytų šeimą, o jo žmona padeda mums ieškoti produktų. Taigi ši aplinkybė ir privertė mus veikti naujai. Kurti naują sritį ir bandyti išsilaikyti. Manau, kad Kūrėjas taip pat prie to prisideda, nes atsitiktinumų Jam nebūna. Leidžia nuo seno darbo pailsėti, o naują pradėti. O padedat mums tai jūs, klientai, kurie perkate iš mūsų. Tai dar tik pradžia. Lengva tikrai nėra.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą gyvenimą, verslas taip pat patyrė nemenką finansinį smūgį. Tiesa, buvo kuriama įvairių pagalbos priemonių. Bet ar to pakanka? Ar tos priemonės padėjo ir ar vis dar padeda verslui išlikti? O tiksliau, ar padeda verslininkams ir jų darbuotojams išgyventi oriai?

Tikrai nepakanka, o tos priemonės yra daugiau butaforinės, kad kai kas galėtų užsidėti sau pliusą ir gražiai pasifotografuoti žiniasklaidai. Realybė yra kitokia. Realiai aš, kaip darbdavys, būčiau suinteresuotas atleisti darbuotojus, o jie patys savo ruožtu kreiptųsi į darbo užimtumo tarnybą. Tačiau mane laiko krikščioniškosios vertybės ir pagarba mūsų darbuotojams. Jei sunku mums, tai išgyvename visi kartu, jei jie džiaugiasi, tai ir mes džiaugiamės. Mes esame kaip šeima. Bet grįžkime prie realybės. Ji tokia, kad yra atidėti mokesčiai SODRAI ir VMI, darbuotojai yra prastovose. Praeina 4 mėnesiai. Supraskime, už šiuos mėnesius įmonei, kad ir kiek prastovose būtų, už juos reikės viską sumokėti. Tai reiškia, kad valstybė šiuo metu mums atideda skolas, kurias reikės sumokėti. Kaip seksis po karantino įsilieti į darbą, aš nežinau. Darbuotojai gauna dalį atlyginimo iš valstybės biudžeto. Nes mes turėjome jau tai po pirmos bangos, už praleistą laikotarpį teko už viską susimokėti, kai spėjome viską grąžinti, iš karto užklupo antroji banga. Taip, valstybė davė mums beprocentę paskolą, kad galėtume atsiskaityti su tiekėjais. Pasinaudojome ja. Tačiau ateis dienos, kai ją reikės grąžinti. Gauname subsidijas ir taip laviruojame. Ačiū ir už tiek, bet reikės viską, gal dar ir daugiau grąžinti, tokia yra realybė. Italijoje, pavyzdžiui, situacija dar sunkesnė.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Karantinas iš dalies atidengė ir pačių verslininkų veidus. Yra bandančiųjų išgyventi darbuotojų ar kolegų sąskaita, tačiau yra nemažai ir tokių, kurie, rizikuodami negauti norimo pelno, ne tik palaikė savo darbuotojus, bet ir dalyvavo įvairiose pilietinėse iniciatyvose. Galima manyti, kad tai savotiška investicija, tačiau ji gali ir neatsipirkti. Kaip versle suderinti pelno siekį, žmogiškumą, pilietiškumą ar socialinę atsakomybę? Ar tai apsimoka?

Taip. Atidengė veidą ne tik verslininkų, bet ir tų žmonių, kurie supo iki tol. Kol tau sekasi ir esi sėkmingas, draugų daug, o kai ištinka koks suklupimas ar nesėkmė, kai kurie kažkur dingsta, bet tai yra labai normalu. Tikrai džiaugiuosi tuo. Mes, kiek galime, iš paskutiniųjų laikome darbuotojus ir neturime nei turėjome minties apie taupymą kitų sąskaita. Palaikome savo darbuotojus ir iki šios dienos tikrai nenusigręžiame nuo jų, nes jie yra Dievo kūriniai, Jo atvaizdas, turintys jausmus, emocijas. Kitaip elgtis tiesiog negalima. Jei skauda jiems, skauda ir man. O pilietinės, socialinės iniciatyvos man buvo tikras išbandymas. Ir iki šiol kiek galiu, tiek dar palaikau. Neminėsiu, kiek ir kam esu padėjęs, prisidėjęs. Nenoriu trimituoti gatvėse, aikštėse. Tebūna tai tarp Dievo ir mūsų visų. Taip, manau, bus teisingiausia. Laikas tikrai sunkus šiandien, apie pelningumą negali būti net kalbos, ši diena yra išgyvenimo diena įmonei ir savotiškas egzaminas ne tik mums.

O padėti kitiems man yra pati geriausia investicija, nes turtas ne šioje žemėje, o Tėvo namuose. Palaimingiau yra duoti, o ne imti. Sėju sėklą šiuo metu, kur reikia, nežinau, kuri sudygs, užaugs ir neš vaisių, ar šimteriopai, penkiasdešimteriopai, o gal tik vieną, o gal jokio. Tai ir yra gyvenimas ir atsiperkamumas. 

Ir pabaigai norėčiau pasidalinti Martino Lutherio mintimis: [pirmiausia] aš paprašysiu Dievo pagalbos, kad maloningai mus apsaugotų. Tuomet aš smilkysiu patalpas, kad išvalytų orą, dalinsiuosi medicinos priemonėmis ir pats jas priimsiu. Vengsiu vietų ir žmonių susibūrimų, kur man nėra būtina būti tam, kad nesusiterščiau ir neužkrėsčiau kitų, ir kad dėl savo lengvabūdiškumo nesukelčiau mirčių. O jei Dievas norės mane pasiimti, visur mane Jis atras, bet aš būsiu padaręs viską, kas nuo manęs priklauso, kad netapčiau kaltas dėl savo paties ar kitų žmonių mirties. O jei mano artimui manęs prireiktų, tuomet aš nebandysiu tokių vietų ar žmonių vengti, bet tai darysiu laisva valia. Štai toks yra dievobaimingas tikėjimas, nes jis nedemonstruoja nei kvailos drąsos, nei bando Dievo maloningumą…“

Ir jei yra paradimų, ateis ir atradimai. Jei bus atradimai, bus ir visa kita. Štai toks mano šiandienis gyvenimas.