2021 01 15

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Verslas pandemijos metu. Kaip gyvena verslininkė, dizaino vadybininkė Eglė Opeikienė?

Eglė Opeikienė. Karlo Ramiojo nuotrauka

Bernardinai.lt tęsia pažintis su įvairių sričių verslininkais ir teiraujasi jų, kap sekasi išgyventi jau antrą karantiną.

Papasakokite trumpai apie save ir savo verslą. Kodėl, Jūsų manymu, tai, ką darote, yra svarbu?

Daugiau nei aštuonerius metus MARCH dizaino studijoje kuriame dovanas sau ir kitiems. Gal tai labiausiai ir džiugina, kad gali paskatinti žmogų nusišypsoti, pamačius mūsų netikėtą, estetišką, kartu praktišką daiktą. Kuriame ir parduodame patobulintus drabužius, dėvimus aksesuarus, kitus neįprastus daiktus, turinčius ir išskirtinę išvaizdą, ir papildomą funkciją. Visada malonu į pasaulį išleisti kokybiškus, akį ir širdį džiuginančius produktus.

Tačiau visų svarbiausia, kad visa tai mes darome su meile ir šypsena veide.

Dar pirmojo karantino metu visi turėjome progą iš naujo įvertinti savo poreikius, norus ir pasirinkimus. Ne vienam iš mūsų ne tik sustojo veikla, bet ir dažniau pradėjome klausti: ar tikrai mums reikia vieno ar kito dalyko? Ar tikrai verta pirkti, įsigyti? Kaip jums sekėsi prisitaikyti prie kintančios situacijos, mažėjančių klientų poreikių, atsargesnio vartojimo? O gal mes taip smarkiai ir nepasikeitėme?

Per tokį trumpą laiką iš esmės pakeisti seniai nusistovėjusius įpročius yra neįmanoma. Pavadinčiau tai poilsio stotele įsibėgėjusiame maratone. Tai puikus metas pasvarstyti, ar verta bėgti maratoną, tačiau paties bėgimo proceso neatsisakysime. Taip pat yra ir su vartojimu, noru įsigyti, pirkti. Mūsų visų vartojimo įpročius dagiau formuoja didesnės žmonių pajamos bei išsilavinimas nei karantinas.

Tačiau manau, kad didesnis ir greitesnis pokytis įvyko mūsų veikloje. Priverstinis karantininis sustojimas pastūmėjo pergalvoti, ar tai, ką mes veikiame, turi bent kokią prasmę. Mūsų įmonėje įvyko didžiulis atliekamų darbų optimizavimas – įprastomis aplinkybėmis tai, matyt, būtų užtrukę metus, o tam tikri procesai gal ir niekada nepasistūmėję. Pasirodė, kad buvome rimtai įsisukę „darbas dėl darbo“ rate. 

Tas pats pokytis vyko bei tebevyksta ir žmonių galvose. Tikiu, kad daugelis mūsų susimąstė, kaip praleidžia dieną ir ką jos metu nuveikia, ar dirba mėgstamą darbą, kuris teikia džiaugsmo, ar vedamas saugumo instinkto bando „ištverti“ darbo valandas. Žinoma, kad pelus nuo grūdų nelengva atskirti, bet tai tikrai pirmas žingsnis į teigiamus pokyčius.

Prasidėjus karantinui, akivaizdžiai ir labai „kūniškai“ patyrėme savotišką stoką. Ne savo valia daug ko negalėjome daryti tiek asmeninėse, tiek profesinėse srityse. Viena vertus, tai yra patogumo, saugumo netektis. Kita vertus, nepatogios situacijos gali provokuoti mūsų kūrybiškumą. Ar Jums versle reikėjo ieškoti naujų būdų veikti, išsilaikyti? Kas labiausiai pasiteisino, padėjo?

Ko nors stoka, susilaikymas sąlygoja mūsų apsivalymą. Tai tarsi švaraus lapo paruošimas naujam kūriniui. Taip, tai turi kainą – ypač nukenčia mūsų įprastinis komfortas, nusistovėję įpročiai. Bet kaip po to esame apdovanoti! Tik pasibaigus „blogajam“ periodui pamatai, kad didžiausi teigiami pokyčiai, nuvedę mus kaip asmenybes šviesmečiais į priekį, nutiko būtent sunkiuoju laikotarpiu.

Unsplash.com nuotrauka

Visiškai sutinku, kad būtent nepriteklius ir patiriami sunkumai itin koreliuoja su kūrybiškumu visose srityse. Esame iš principo labai inertiškos būtybės, todėl daugumai iš mūsų vertinti procesus kitu aspektu yra labai sunku. Tokios situacijos suveikia kaip katalizatoriai ir pagreitina pokyčius, kuriems mes visi daugiau ar mažiau esame linkę priešintis.

Mūsų verslas pirmojo karantino metu išvis sustojo – mūsų klientai visame pasaulyje užsidarė, nebeliko nė vienos šalies, į kurią galėtume siųsti savo gaminius. Mums padėjo drąsūs ir greiti sprendimai staigiai optimizuoti išlaidas ir išsilaikyti, kol situacija pasaulyje pasikeis.

Pakeisti veiklos pobūdį taip greitai neįmanoma ir ne visada reikia. Šiuo metu labai džiaugiamės, kad nemėtėme kelio dėl takelio ir likome ištikimi tam, ką darome ir kuo tikime.

Karantinui sutrikdžius įprastą gyvenimą, verslas taip pat patyrė nemenką finansinį smūgį. Tiesa, buvo kuriama įvairių pagalbos priemonių. Bet ar to pakanka? Ar tos priemonės padėjo ir ar vis dar padeda verslui išlikti? O tiksliau, ar padeda verslininkams ir jų darbuotojams išgyventi oriai?

Tikra tiesa, finansinis smūgis buvo tikrai pribloškiantis. Pagalbos priemonės buvo laiku ir labai būtinos – bent mūsų įmonei tai tikrai padėjo išsilaikyti ir nebankrutuoti. Pirmą kartą akivaizdžiai pamačiau, kad tiek metų sąžiningai mokėti mokesčiai mums atsipirko – įmonėms grąžintas sumokėtas praeitų metų GPM buvo mums išties labai rimta pagalba sunkiu metu. Dar svarbiau yra pasitikėjimas valstybe, kad sunkmečiu ji nepalieka verslo „kažkaip“ išplaukti pačiam.

Užauginti žinomą prekės ženklą užtrunka metų metus, bet jam bankrutuoti užtenka kelių mėnesių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinas iš dalies atidengė ir pačių verslininkų veidus. Yra bandančiųjų išgyventi darbuotojų ar kolegų sąskaita, tačiau yra nemažai ir tokių, kurie, rizikuodami negauti norimo pelno, ne tik palaikė savo darbuotojus, bet ir dalyvavo įvairiose pilietinėse iniciatyvose. Galima manyti, kad tai savotiška investicija, tačiau ji gali ir neatsipirkti. Kaip versle suderinti pelno siekį, žmogiškumą, pilietiškumą ar socialinę atsakomybę? Ar tai apsimoka?

Visos geros iniciatyvos apsimoka, tik nebūtinai tai matoma iš pirmo žvilgsnio ir yra įvertinama. Nereikia laukti atlygio už gerus darbus. Tai yra investicija be laukiamos įprastinės grąžos. Nereikia pamiršti ir gerumo pirminės iniciacijos – ar tai daroma iš noro pasirodyti ir „užsidirbti“ socialinių pliusų, ar tai daroma iš įsitikinimo ir noro padėti kitiems, net jei geri darbai taip ir lieka archyvuose.

Manau, kad verslo kultūra yra verslininkų žmogiškumo ir asmenybės brandos atspindys.

Unsplash.com nuotrauka

Iš principo verslo demonizavimas turi ilgas šimtametes tradicijas. Nebe pirmas amžius, kai verslininkas vaizduojamas kaip piktavalis, kitus žmones išnaudojantis personažas, bet kokiomis priemonėmis siekiantis pelno. Tačiau tai ne visada yra tiesa. Nereikia pamiršti, kad verslo savininkas prisiima tiek sėkmės, tiek ir nesėkmės atsakomybę. Jis kaip laivo kapitonas – laivą palieka paskutinis, kai gelbėjimo valčių bei liemenių jau nebelikę. Dažniausiai pagalbos jam nelabai yra iš kur laukti, tenka kapstytis pačiam. Ši dalis visada nutylima, rampų šviesomis apšviečiant tik sėkme paženklintus verslo laikotarpius.

Aš siūlyčiau nebrėžti griežtų ribų tarp gėrio ir blogio, neskubėti teisti žmonių, nes tiesa dažnai slypi kažkur anapus ir mums nebūtinai yra matoma.