2020 12 23

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Verslas po karantino: kaip gyvena verslininkas Nikodemas Szczyglowski

Oro uostas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

„Bernardinai.lt“ tęsia pokalbius su įvairių sričių verslininkais. Mums įdomu, kaip jie išgyvena karantiną bei kitus pandeminius sunkumus. Kalbamės su aviacijos plėtros projektų konsultantu Nikodemu Szczyglowski.

Papasakokite trumpai apie save ir savo verslą. Kodėl, Jūsų manymu, tai, ką darote, yra svarbu?

Vadovauju įmonei, kuri oro bendrovėms teikia  keleivių aptarnavimo paslaugas. Mūsų antrinė įmonė vykdė rinkodarą aviacijos srityje, bendradarbiaudama su oro bendrovėmis, regioniniais oro uostais ir turizmo plėtros bei skatinimo organizacijomis. Ši veikla buvo svarbi tuo, kad, viena vertus, padėdavo oro uostams ir oro bendrovėms plėtoti naujas kryptis, kita vertus, padėdavo oro bendrovėms rasti tinkamą būdą pasiūlyti savo produktą vartotojams – taip mes savo ruožtu skatinome žmonių mobilumą, judrumą, komunikatyvumą, t. y. savybes, kurios iki šiol buvo labai svarbios visai ekonomikos plėtrai, o dabar, pandemijos sąlygomis, jų vertė nusmuko, ko gero, labiausiai. 

Dar pirmojo karantino metu visi turėjome progą iš naujo įvertinti savo poreikius, norus ir pasirinkimus. Ne vienam iš mūsų ne tik sustojo veikla, bet ir dažniau pradėjome klausti: ar tikrai mums reikia vieno ar kito dalyko? Ar tikrai verta pirkti, įsigyti? Kaip jums sekėsi prisitaikyti prie kintančios situacijos, mažėjančių klientų poreikių, atsargesnio vartojimo? O gal mes taip smarkiai ir nepasikeitėme?

Situacija pasikeitė iš esmės ir labai staiga. Atsimenu, kai dar paskutinėmis vasario dienomis dalyvavau vienoje iš tarptautinių aviacijos plėtros konferencijų, dauguma dalyvių buvo nusiteikę gan optimistiškai – dėliodavo planus 2020 ir 2021 metams, vyravo nuomonė, kad krizę pajus tik tie industrijos segmentai, kurie yra orientuoti į Azijos rinkas, ypač tie, kurie dirba su Kinija. Deja, kalbant apie Europą, realybė parodė iš esmės priešingas tendencijas. Mūsų verslo situacija nuo pavasario iki dabar iš esmės kardinaliai nepasikeitė – mes vis dar daugiausia orientuojamės į tikslą, kaip išgyventi, kol bent jau paaiškės, kada galima tikėtis situacijos pagerėjimo. Esame įvestų apribojimų ir sprendimų įkaitai, kaip ir visa industrija. Vasarą buvo tam tikrų lūkesčių ir rinkos atsigavimo ženklų, tačiau jau rugsėjį tapo aišku, kad situacija vėl sparčiai blogėja. Nors dabar, palyginti su pavasariu, mes jau susiduriame ne tiek su visokiais apribojimais kaip su realiu didžiulių kelionių poreikio kritimu. Žmonės tiesiog beveik nustojo keliauti – dėl baimės susirgti, sumažėjusių arba prarastų pajamų, o daugiausia dėl to, kad nebėra poreikio keliauti, tai ypač jaučiama dabar. Dėl sumažėjusios paklausos nuosekliai mažėja ir pasiūla. 

Nikodemas Szczyglowski. Asmeninio archyvo nuotrauka

Prasidėjus karantinui, akivaizdžiai ir labai „kūniškai“ patyrėme savotišką stoką. Ne savo valia daug ko negalėjome daryti tiek asmeninėse, tiek profesinėse srityse. Viena vertus, tai yra patogumo, saugumo netektis. Kita vertus, nepatogios situacijos gali provokuoti mūsų kūrybiškumą. Ar Jums versle reikėjo ieškoti naujų būdų veikti, išsilaikyti? Kas labiausiai pasiteisino, padėjo?

Kalbant konkrečiai apie mūsų verslą, deja, negalėčiau pasigirti kažkokiais itin novatoriškais sprendimais dėl mūsų siūlomų paslaugų specifikos ir paprastos priežasties – esame B2B (Business to Business) segmento dalyviai, mūsų paslaugų spektras visiškai priklauso nuo oro bendrovių ir oro uostų inovatyvių arba konservatyvių sprendimų. Be abejo, turėjome imtis visų klasikinių priemonių siekdami išlaikyti verslą – sumažinti darbo vietų skaičių, mažinti išlaidas, naudotis siūloma valstybės parama ir pan.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kita vertus, kalbant apie mūsų oro uoste esantį keleivių aptarnavimo biurą, mes pastebėjome įdomią tendenciją – pastaruoju metu išaugo skaičius žmonių, besikreipiančių dėl bilietų įsigijimo ar keitimo, iki šiol įprastai jie tai darydavo per kelionių agentūras. Susiklosčius situacijai, kai daugelis agentūrų pristabdė veiklą arba dirba nuotoliniu būdu, šiai keleivių kategorijai oro uostas liko vienas iš nedaugelio pasirinkimų, kur jie gali atvykti ir susimokėti grynaisiais pinigais už bilietą. Pateiksiu taip pat gerą kolegų pavyzdį: įmonė, kuri teikia antžeminio aptarnavimo paslaugas oro uoste, dar pavasarį, per pirmąjį karantiną, pasiūlė dezinfekavimo paslaugas biurams mieste.

Karantinui sutrikdžius įprastą gyvenimą, verslas taip pat patyrė nemenką finansinį smūgį. Tiesa, buvo kuriama įvairių pagalbos priemonių. Bet ar to pakanka? Ar tos priemonės padėjo ir ar vis dar padeda verslui išlikti? O tiksliau, ar padeda verslininkams ir jų darbuotojams išgyventi oriai?

Tai labai platus klausimas. Reikėtų turbūt atskirai vertinti didelį verslą, vidutinį ir smulkųjį. Oro bendrovėms, kurios priskiriamos pirmajai kategorijai, šiuo momentu yra be galo sudėtinga finansiškai, nes jos neturi galimybės radikaliai ir greitai sumažinti savo kaštų taip, kad nors iš dalies kompensuotų prarastas pajamas – ypač turint omenyje, jog beveik visiškai dingo anksčiau jas gelbėjęs modelis, pagal kurį išlaidos buvo padengiamos iš pajamų, gautų iš ateities skrydžių pardavimų, nes dabar beveik niekas neperka bilietų į priekį – numatoma reali kelionės galimybės perspektyva yra ne tolesnė nei savaitė į priekį. Sudėtinga išgyventi ir didelėms kelionių agentūroms, kurios, be įsipareigojimų personalui, turi ir ilgalaikių įsipareigojimų klientams, pasirašiusiems sutartis, taip pat atidėtus mokėjimus ir pan. 

Oro uostas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Mažoms įmonėms yra paprasčiau – sumažina darbuotojų skaičių iki būtino minimumo, jei įmanoma – nuomos išlaidas ir pan. Taigi jų atveju paramos veiksnys iš tiesų gali būti lemiamas. Tuo tarpu kalbant apie oro bendroves arba kai kuriuos oro uostus – šie daugeliu atveju sunkiai gali išsiversti be atskirų jiems skirtų plataus masto valstybinės paramos ar pagalbos planų.

Karantinas iš dalies atidengė ir pačių verslininkų veidus. Yra bandančiųjų išgyventi darbuotojų ar kolegų sąskaita, tačiau yra nemažai ir tokių, kurie, rizikuodami negauti norimo pelno, ne tik palaikė savo darbuotojus, bet ir dalyvavo įvairiose pilietinėse iniciatyvose. Galima manyti, kad tai savotiška investicija, tačiau ji gali ir neatsipirkti. Kaip versle suderinti pelno siekį, žmogiškumą, pilietiškumą ar socialinę atsakomybę? Ar tai apsimoka?

Sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Kas „apsimoka“, o kas ne – turbūt kiekvienas turėtų atsakyti pats sau. Turbūt verta šiame kontekste prisiminti ir garsiai nuskambėjusią jau buvusio ministro pirmininko frazę apie „verslą, su kuriuo kažkas yra ne taip“ – kalbant apie dar tik planuojamą valstybės paramos planą pavasarį. Reikėtų, ko gero, aiškiai pabrėžti du dalykus: pirma, verslas, kuris sąžiningai veikė daugelį metų iki šiol, mokėdamas visus mokesčius, iš tikro galėjo atsidurti nepavydėtinoje situacijoje dabar ne dėl savo aplaidumo arba kažkokių padarytų esminių veiklos klaidų – ir kaltinti jį „nesąžiningumu“ dėl vienokių ar kitokių sprendimų, priimamų dabar, siekiant išlaikyti įmonę ir išvengti bankroto, ko gero, nėra iki galo pagrįsta ir etiška. Kita vertus, be abejonės, galima rasti ir kitų pavyzdžių, kurie šią „tezę“ pateisintų – tai yra turbūt normalu kiekvienoje verslo aplinkoje. Negalėčiau vertinti kitų veiklos sričių – ypač tų, kurios dabartinėmis sąlygomis gavo galimybę net padidinti pelningumą arba siūlomų paslaugų apimtį. Kalbėdami  apie savo sritį, mes šiuo momentu galime tik galvoti, kaip išgyventi iš anksčiau uždirbtų lėšų ir gautų pajamų.