2020 12 09

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Verslas po karantino. Kaip gyvena verslo konsultantai Lineta ir Donatas Ramonai

Lineta ir Donatas Ramonai. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Įvairūs sektoriai pandemijos ir jau antro karantino laikotarpį išgyvena ir panašiai, ir skirtingai. Su savitais sunkumais, pokyčiais, naujomis galimybėmis, būtinybe priimti reikalingus ir dažnai skausmingus sprendimus susidūrė ir verslininkai. Apie šį laikotarpį paklausėme žmonių, dirbančių įvairiose verslo organizacijose. Šių pasidalinimų ciklą pradeda verslo konsultantai Lineta ir Donatas Ramonai.

Papasakokite trumpai apie save ir savo verslą. Kodėl, Jūsų manymu, tai, ką darote, yra svarbu?

Konsultuojame organizacijas įvairiais vadybos klausimais – dėl strategijos, rinkodaros, pokyčių bei projektų valdymo. Dažniausiai ateiname į organizaciją ir liekame ten ilgai – gilinamės kartu su vadovais ir darbuotojais į organizacijos iššūkius ir ieškome būdų, kaip visiems tobulėti. Mūsų darbas labai prasmingas ir visai be rutinos. Kiekviena situacija yra labai unikali ir į kiekvieną reikia žvelgti vis kažkaip kitaip. Dėl šios priežasties su kiekvienu projektu ir mes patys paaugame. Mus nuoširdžiai džiugina  organizacijų noras tobulėti, tai, kad galime kurti su jomis ryšį, gilintis drauge į ateities perspektyvas ir augti kartu. 

Dar pirmojo karantino metu visi turėjome progą iš naujo įvertinti savo poreikius, norus ir pasirinkimus. Ne vienam iš mūsų ne tik sustojo veikla, bet ir dažniau pradėjome klausti: ar tikrai mums reikia vieno ar kito dalyko? Ar tikrai verta pirkti, įsigyti? Kaip jums sekėsi prisitaikyti prie kintančios situacijos, mažėjančių klientų poreikių, atsargesnio vartojimo? O gal mes taip smarkiai ir nepasikeitėme?

Pirmasis karantinas mūsų veiklas pakeitė iš esmės. Kiekvieną dieną keliaudavome pas klientus ir staiga to daryti visai nebegalėjome. Per savaitgalį turėjome pakeisti mąstymą ir prisitaikyti prie naujo formato. Mums buvo smagu, nes pokytis mums nesvetimas, ir adrenalino veikloje niekada netrūksta. Tikrai nebuvo taip, kad pokytis mus išgąsdino. Kėlė nerimą nežinojimas daugiau apie patį virusą ir rūpestis dėl mūsų tėvų sveikatos, o ne situacija rinkoje. Mums, konsultantams, – kuo daugiau iššūkių organizacijose, tuo įdomesni projektai. Keitėsi organizacijų klausimai, nuotaikos, mūsų vaidmenys organizacijose, konsultavimo formatas, klientų sektoriai, bet iš esmės mūsų pagrindinė misija nekito, o ir metus baigsime su tokiu pačiu finansiniu rezultatu kaip pernai. 

Mūsų prioritetai visgi šiek tiek kito, poreikiai efektyvinti darbą padidėjo. Kai pamatai, kad su artimaisiais namie galima sėkmingai dirbti tris mėnesius, pradeda formuotis įprotis tiesiog daugiau planuoti kokybiško laiko visiems drauge. Pietų gaminimas namie darbo dienos metu mums praktiškai buvo stebuklas, kurį pasibaigus pirmajam karantinui dažnai minėdavome. Pajautus, kad galima dirbti produktyviau, nes vien jau kiek laiko susitaupo, kai nereikia pas klientus vykti, norisi tai daryti ir karantinui pasibaigus. Tad mūsų siekiamybė, kurią suformavo karantinas, yra planuoti kryptingiau savo veiklas ir bandyti per trumpesnį laiką pasiekti tų pačių rezultatų. Tam daug kur reikėjo pasitelkti kūrybiškumą, bet kol kas sekasi. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Klientų poreikiai tikrai nemažėjo. Kai kuriais atvejais netgi didėjo, nes atsirado laiko gilintis į dalykus, kurių vis nepasiekdavo rankos. Taip pat šiek tiek keitėsi klientų sektoriai – daugiau dėmesio skyrėme ne pelno siekiančioms ir valstybinėms organizacijoms. Iš tiesų tas pat nutiko ir per 2008 metų krizę, kai sektoriai šiek tiek persigrupavo ir po kokių metų vėl viskas grįžo į vėžes. Labiausiai pasikeitė verslų klausimų pobūdis. Daugiausia dirbdami su ilgalaikėmis organizacijų strategijomis, turėjome  atsakyti į klausimus: ką daryti dabar? Mums reikėjo rasti būdą, kaip klientams tapti naudingiausiems būtent trumpojoje perspektyvoje. Tam reikėjo jėgų ir keisti požiūrį. 

Prasidėjus karantinui, akivaizdžiai ir labai „kūniškai“ patyrėme savotišką stoką. Ne savo valia daug ko negalėjome daryti tiek asmeninėse, tiek profesinėse srityse. Viena vertus, tai yra patogumo, saugumo netektis. Kita vertus, nepatogios situacijos gali provokuoti mūsų kūrybiškumą. Ar Jums versle reikėjo ieškoti naujų būdų veikti, išsilaikyti? Kas labiausiai pasiteisino, padėjo?

Mums reikėjo atsisakyti greičio ir lėkimo. Dienotvarkės tikrai būdavo nesibaigiančios. Ar tai buvo sunku? Taip, sustoti ir judėti lėčiau reikėjo mokytis. Tačiau tai turėjo ir privalumų – į kiekvieną klientą pavykdavo žiūrėti labiau individualizuotai ir skirti daugiau laiko refleksijai bei diskusijai. Nuotolinis bendravimo formatas mums nebuvo naujas, tačiau tiek daug laiko praleisti prie ekrano ir visai neturėti žmoniškojo kontakto mums buvo didelis pokytis. Supratome, kad ekrane atiduodame daugiau energijos, nei kad stovėdami auditorijoje gyvai. Reikėjo išmokti tą energiją saugoti arba jos kažkur papildomai gauti. 

japonė moteris dėvinti kaukę
EPA nuotrauka

Šiuo laikotarpiu buvome ir šalia organizacijų, kurioms buvo tikrai nelengva. Jų užsispyrimas ieškoti sprendimų ir nuolatinis ėjimas į priekį atrodo kartais neįmanomose situacijose skatino ir mūsų kūrybiškumą. Nemažai laiko praleisdavome tiesiog bendraudami su klientais asmeniškai (ne konsultacinių sesijų metu) ir kurdami naujus sprendimus. Gal ir skambės savanaudiškai, bet darbas su vadovais, kurių iššūkiai būdavo labai dideli, dažnai mums primindavo, kad esame palaiminti dėl tiek daug dalykų, jog į šią situaciją turime žiūrėti su dėkingumu ir padėti kitiems. 

Per antrąjį karantiną sustoti yra jau sunkiau, nes pirmojo metu tikrai įgyvendinome nemažai idėjų ir turime naujų verslo planų. Priverstinai sustoti ir įvertinti savo veiklas buvo naudinga, manome, kad kitais metais dirbsime dar kryptingiau. 

Karantinas iš dalies atidengė ir pačių verslininkų veidus. Yra bandančiųjų išgyventi darbuotojų ar kolegų sąskaita, tačiau yra nemažai ir tokių, kurie, rizikuodami negauti norimo pelno, ne tik palaikė savo darbuotojus, bet ir dalyvavo įvairiose pilietinėse iniciatyvose. Galima manyti, kad tai savotiška investicija, tačiau ji gali ir neatsipirkti. Kaip versle suderinti pelno siekį, žmogiškumą, pilietiškumą ar socialinę atsakomybę? Ar tai apsimoka?

Pamatėme tikrai nemažai įvairiausių veidų. Tokio pokyčio kontekste tai visiškai normalu – visi judėjome per pokyčio stadijas skirtingais greičiais. Šiame milžiniškame pokytyje vadovai turėjo priimti sprendimus ir kartais labai sunkius, pavyzdžiui, ką rinktis – organizacijos išlikimą ar darbuotojų darbo vietas. 

Karantinas Visagine. Vilnius, 2020-03-24 (Irmantas Gelunas/Fotobankas).

Kalbant apie verslą, nereikėtų priešpriešinti visų šių sąvokų ir nemąstyti kategorijomis – arba pilietiškumas, arba pelnas. Būti versle ir siekti pelno yra labai žmoniška, pilietiška ir socialiai atsakinga. Visi šie dalykai puikiai dera kartu ir nereikia jų bandyti kažkaip dirbtinai atskirti. Verslas dažnai demonizuojamas, tačiau būtent verslo dėka galime didinti visuomenės gerovę, inovuoti ir gyventi prasmingiau. Per šią prizmę reikėtų vertinti ir vadovų priimamus sprendimus pandemijos laikotarpiu. Jeigu vadovui iškyla dilema – išgelbėti visą organizaciją, kuri ateityje prisidėtų prie visuomenės gerovės, ar atsisveikinti su keliais darbuotojais, ko gero, reiktų rinktis pirmąjį variantą. Atsisveikinti su darbuotojais nėra nepilietiška ar socialiai neatsakinga. Galbūt ilgalaikėje perspektyvoje tai netgi labiau atsakingas ir tvarus sprendimas? Esmė yra ta, kaip su darbuotojais atsisveikinama. Jeigu tai daroma atvirai, oriai ir rūpestingai, darbuotojai patys puikiai supranta situaciją ir žino, kad kito kelio nėra. Ir mums teko dalyvauti darbuotojų mainų situacijose, kai žinai, kad viena organizacija nebegali išlaikyti darbuotojų, o kita neranda patikimų. Tik bendradarbiaujat, išlaikant solidarumo principą buvo galima veikti šioje ypatingoje situacijoje veiksmingai – neatsiriboti nuo kitų sunkumų, klausti, kaip galime vieni kitiems padėti, ir visi drauge tai įveikti. Versle apsimoka darna tarp socialinių, aplinkos ir pelno tikslų.