2022 01 28

Lina Valantiejūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Vertėja A. Gudavičiūtė apie „Vakaro nejauką“: „Šiame romane viskas atvirkščiai, išvirkščiai“

„Baltų lankų“ nuotrauka

„Vakaro nejauką“ galėtume skaityti kaip tam tikrą alegoriją, galbūt mūsų – Vakarų – civilizacijos tradicinės gyvensenos nuosmukio, pragaišties alegoriją. Juk tradicinė šeima, bendras šeimos darbas žemės ūkyje, religinis auklėjimas daugelio vis dar laikomas visų vertybių ištakomis – imkime kad ir mūsų, lietuvių, „žemdirbiškąją“ literatūrą... O Rijneveldo romane viskas yra atvirkščiai, išvirkščiai“, – apie vieną naujausių savo darbų sako vertėja iš olandų kalbos AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ.

Pasikalbėti ir susirašyti apie metų pabaigoje „Baltų lankų“ išleistą, „International Booker Prize“ 2020 m. apdovanotą Mariekeʼės Lucaso Rijneveldo knygą „Vakaro nejauka“ sutarėme sausiui įpusėjus, romanui jau pasiekus pirmuosius skaitytojus. O pokalbis pasisuko apie vertimo procesą, apie knygoje be gailesčio sudaužomus laimingo olandiško gyvenimo stereotipus ir apie daugybę svarbių, bet nebūtinai iš karto pastebimų literatūrinių intertekstų.

Aušra, kai tarėmės susirašinėti ir kalbėtis apie Mariekeʼės Lucaso Rijneveldo knygą „Vakaro nejauka“, pamenu, tarstelėjai, kad „čia tai oho buvo vertimas“. Tad gal nuo to ir pradėkime: kodėl oho ir kaip pati apibūdintum – apie ką ši knyga ir kas tau joje svarbiausia? 

Jau nuo pat pirmųjų puslapių, kai ėmiausi skaityti knygą dar prieš kibdama ją versti, pajutau, kad tai bus rimtas darbas ir kad man į rankas pateko kūrinys, kuriame svarbu ne tik kas parašyta, bet ir kaip parašyta – ir dar kaip svarbu! Išsyk pajunti, kad tai – tiršta knyga, kurioje žodžiai ir sakiniai sudaro ne vieną reikšminį sluoksnį. Visame literatūriniame audinyje įpinti kodai jungiasi į reikšmių tinklą, todėl verčiant buvo svarbu tuos kodus pastebėti, jų nepamesti. Galime tai laikyti poetine proza, nes kalbama labai vaizdingai, čia pat vaizdus paverčiant pasakojimo jungiamąja grandimi, jo karkasu. 

Tai toks pirmas įspūdis, o skaitant ir verčiant iššūkių kilo ir dėl pasakojimo konteksto, poreikio į jį pasigilinti, nes knygos veiksmas vyksta Olandijos fermerių šeimoje, pieno ūkyje, tad pasitaikė daug ligi tol nežinotų su ūkio realijomis susijusių dalykų, kai tekdavo aiškintis, pavyzdžiui, karvių apsėklinimo tvarto ypatybes ar sūrių gamybos procesus, taip pat buvo nelengva ištverti knygos emocinį užtaisą – skausmo persmelktą gedulo ir nevilties būseną.

Manau, kad ši knyga svarbi kaip jauno autoriaus debiutinis romanas, kuriame, be autobiografinių motyvų ir poreikio išsisakyti romano forma, ryškus rašančiojo poetinis talentas ir gebėjimas apibendrinti, sukuriant gerokai toliau nuo bodleriško splino pažengusią slogučio būseną, sumaniai žaidžiant kontrastais bei skaitytojo lūkesčiais.

Vertėja Aušra Gudavičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Viena vertus, knyga, struktūriškai nuosekli, tradicinio linijinio pasakojimo formos, papasakota iš sunkų išgyvenimą patyrusios dešimtmetės mergaitės Jopės perspektyvos. Tačiau į akis iš karto krenta netipinis vaikystės ir vaiko pasaulio vaizdavimas. Čia pasaulis tamsus, skaudus, žeidžiantis, neteisingas ir nesuprantamas. O lyg ir esame įpratę, kad knygose pasaulis vaiko akimis labai dažnai savyje turi šviesos, savotiško naivumo, na, ar bent jau vilties. O čia vilties blyksniai jei ir užčiuopiami, tai jie itin reti. Kita vertus, tai, kaip mergaitė mato pasaulį, kaip fiksuoja, jungia, interpretuoja ir išgyvena jo detales, – be galo gilu ir sukrečiamai tikra. Kaip pati manai: gal čia dar vienas iš tų pavyzdžių, kai literatūroje ar kine vaikai išvaduojami nuo stereotipiškų vaidmenų ir sykiu parodoma, kad jie toli gražu nėra angelėliai, o jų mintys, fantazijos – tyros ir sušukuotos?

Taip, kai paminėjai angelėlius, išsyk prisiminiau tuos knygos epizodus, kuriuose Jopė tyrinėja angelėlius, nupieštus ant servetėlių, jų nuogumą arba nulaužia kalėdinio eglutės papuošalo angelėlio sparnus ir žiūri, ar šis paskris… Vaikai šiame romane vaizduojami kaip žvėriukai, kurie ne tik kad ne(be)tiki pasaka apie Kalėdų Senelį arba Dievą, bet regisi išvis su ja nesusiję, jai svetimi. Vaikų seksualumas byloja apie tam tikrą gyvūniškumą, o suaugusiųjų pasaulio „pasaka“ apie Dievą tą gyvūniškumą neigia, jo nepriima, ir tarp šiųdviejų pasaulių atsiranda gili praraja. Man labai gražus Jopės sapnas, kuriame ji tapatinasi ir su lape, ir su jos grobiu – pelėnu, taigi su gyvūnų pasauliu. 

Svarbu paminėti, kad rašydamas šį romaną Mariekeʼė Lucasas Rijneveldas tarsi kūrė dialogą su garsiu XX a. olandų rašytoju Janu Wolkersu (1925–2007; lietuviškai yra pasirodęs vienas garsiausių jo romanų „Turkiški saldumynai“, vertė Birutė Avižinienė), su kuriuo teigia jaučiantis bendrumą: Janas Wolkersas taip pat užaugo griežtoje reformatų šeimoje, vėliau nutolo nuo tikėjimo, bet ši tema nuolat atsikartodavo jo kūryboje, be to, šis kūrėjas (ne tik prozininkas, poetas, bet ir tapytojas, skulptorius) vaikystėje taip pat neteko brolio. Dažnos Wolkerso kūrybos temos – seksualumas, kūniškumas, mirtis. Neatsitiktinai Rijneveldas romano epigrafu pasirinko šio savo mėgstamo autoriaus eilėraščio „Netikras pavasaris“ posmą apie ribą tarp žiemos ir pavasario, mirties ir gyvybės.

Jau užsiminei, bet dar noriu perklausti ir apie patį tekstą – jis be galo gražus, literatūriškas, vaizdus, net vibruojantis ir drauge toks kontrastuojantis su tuo, kas rašoma ir aprašoma. Toji kaimo realybė tokia rupi, vaizduojami emociškai apleisti žmonės, o ir aplinka pateikiama be jokios romantikos, su daug nevilties, skausmo ir tamsos. Kaip tau, kaip vertėjai, sekėsi išbūti tą kontrastą, kas buvo sunkiausia ar įdomiausia?

Sunkiausia turbūt ir buvo atlaikyti tą įtampą keliantį teksto dvikryptiškumą: kalbos, vaizdų grožis (net ir tas rupus, kaip uodegom mojuojančios karvės ar spąsteliais sugauti kurmiai, mišrainių, duonos gaminių ir kepinių įvairovė ant šeimos stalo, sunkus tėvo delnas ant dukters viršugalvio) byloja apie įvairų, dosnų, visa ko gausų gyvenimą, o žmonių santykiuose žioji prarajos, galiausiai pasiglemžiančios Jopę.

Tas tamsos artėjimas kuriamas tarsi nepastebimai, subtiliai, dažniausiai per pasikartojantį ertmės, angos, atsiveriančios gelmės motyvą, bet vis labiau smelkiasi į skaitančiojo pasąmonę. Jausmas skaitant panašus į tą, jei kam yra tekę taip jaustis, kai pavasaris, gražu, visi džiaugiasi, visi švenčia gyvenimą, o tau kažkodėl, gal ir dėl labai rimtos priežasties, visai nelinksma, netgi dar sunkiau dėl to aplink klestinčio džiugesio. Tas kontrastas kankina, tai panašu į dievų nubausto Tantalo kančias: vaišės, gyvenimo pilnatvė, visa ko apstas ranka pasiekiamas (kaip kad kitas krantas „Vakaro nejaukoje“ – juk yra tiltas), bet kartu ir uždraustas, neleistinas, negalimas, neduotas. 

Visai neketinau pasiduoti šiai kankynei, nes Rijneveldas nesigaili skaitytojo, juolab kad neseniai prieš „Vakaro nejauką“ buvau išvertusi Etty Hillesum (1914–1943), talentingos Amsterdamo žydės literatės, laiškus iš Vesterborko lagerio „Mąstanti barako širdis“, kurių poveikis lygiai priešingas mūsų čia aptariamos knygos poveikiui: skurdi veiksmo aplinka ir ne itin turtingas žodynas, bet pasakotoja žodžiais veda skaitytoją laisvėn, už lagerio sienų, nors pati niekur iš jo negali pabėgti, netgi paskutinį atvirlaiškį išmeta pro traukinio langą – išorėn, duodama žmonėms žinią. O štai Rijneveldo knygos kryptis yra „į save“ – taip sako ir pagrindinė veikėja Jopė, svarstydama, kur labiausiai norėtų nukeliauti.

Tad nenorėdama taip beviltiškai kankintis drauge su pagrindine veikėja, dėmesį sutelkiau į įdomių veiksmo aplinkos detalių stebėjimą ir stengiausi jas perteikti taip pat vaizdingai ir įtraukiančiai, kaip ir originale, žavėjausi Rijneveldo žodingumu ir poetiniu pasaulio matymu, gebėjimu meistriškai jungti paskiras įvairių tikrovių dalis. Tiesą sakant, psichologinis šios knygos aspektas man pasirodė silpnoji jos grandis.

Iškalbingas paskutinis romano epizodas, kuriame Jopė lyg kokį daiktą „padeda save“ tarp kalėdinių pyragų… Ši Rijneveldo sukurta alegorija šiurpi, apokaliptiška – gyvybė kaip viena iš vertybių užšaldoma ir pamirštama iki kitos tradicinės šventės.

Esi užsiminusi, kad siūlai šią knygą skaityti ne tiesiogiai, o visų pirma kaip metaforą. Kodėl? Ir kokią visgi metaforą turi omeny?

Manau, kad realistinis ir psichologinis perskaitymas neduos nieko nauja vidutinio amžiaus ar vyresniam skaitytojui, nebent tik patvirtins seną tiesą, kad patys sau paliekami vaikai gali pridaryti nesąmonių. Nesakau, kad nesvarbu pasikartoti šią tiesą, bet nemanau, kad tokia – didaktinė – šios knygos vertė.

Man pasirodė, kad kaip Rijneveldas pateikia Biblijos ištraukas tarsi alegorijas, paraboles, taip ir „Vakaro nejauką“ galėtume skaityti kaip tam tikrą alegoriją, galbūt mūsų – Vakarų – civilizacijos tradicinės gyvensenos nuosmukio, pragaišties alegoriją. Juk tradicinė šeima, bendras šeimos darbas žemės ūkyje, religinis auklėjimas daugelio vis dar laikomas visų vertybių ištakomis – imkime kad ir mūsų, lietuvių „žemdirbiškąją“ literatūrą…

Rijneveldo romane viskas yra atvirkščiai, išvirkščiai. Iškalbingas paskutinis romano epizodas, kuriame Jopė lyg kokį daiktą „padeda save“ tarp kalėdinių pyragų… Ši Rijneveldo sukurta alegorija šiurpi, apokaliptiška – gyvybė kaip viena iš vertybių užšaldoma ir pamirštama iki kitos tradicinės šventės. Gyvybė – lygiai toks pat formalumas, kaip ir kalėdiniai pyragai ar neskrendantys angelėliai. Užšaldyta gyvybė verčia galvoti ir dar toliau, bet čia jau interpretacijos, galbūt pačiam autoriui net nedarant aliuzijos į šiuolaikines gyvybės reprodukavimo technologijas.

Jau palietei religijos temą, galėtume gvildenti dar ir gyvūnų klausimą, autobiografiškumo motyvus ir daug kitų aspektų, tačiau gal yra kas nors, kas, tavo akimis, skaitant ir analizuojant knygą tarsi pražiūrima, nepastebima, bet svarbu?

Man šioje knygoje įdomu, kaip Rijneveldas be jokio gailesčio, su tam tikru jaunatvišku nuožmumu vieną po kito įveikia olandų kultūros stereotipus – tai, kuo olandai įprastai didžiuojasi. Pavyzdžiui, lenktynės pačiūžomis ant ledo, olandų šnekumas, tiesmukumas, visa ko atviras sakymas, pienininkystė, sūrių gamyba – visa tai knygoje apgaubta ta pačia vakaro nejaukos skraiste, persmelkta to paties minėto slogučio, tad manau, kad ir patiems olandams ši knyga turėtų būti netikėta. 

Kitas aspektas – pati XXI amžiaus pradžia, to meto populiarioji kultūra ir vaikų žaidimai – pokemonai, plastikiniai skridinėliai su animacinių filmų personažais, to meto kompiuteriniai žaidimai, mokyklinis gyvenimas, gamtosauginės iniciatyvos – visa tai sudaro bent kiek šviesesnį knygos klodą ir galbūt palies panašios kartos skaitytojus kaip atpažįstama vaikystės nostalgija.

Feisbuke trumpai pristatydama knygą rekomendavai ją (cituoju) „tik gyvenimo negandų bei gandų užgrūdintiems ir turintiems pakankamą vidinės šviesos bei jaukumo rezervą“. Kaip pati įsivaizduoji šios knygos skaitytoją ir kodėl? 

Manau, knygos skaitytojas turėtų būti gana stiprus ir išmintingas, kad nepasiduotų tam knygoje užkoduotam mirties instinktui. Rijneveldo romano antrasis epigrafas – flamandų poeto Mauriceʼo Gilliamso, lyginamo su Rilke, Rimbaud ir Baudelaireʼu, ištarmė „Nerimas suteikia vaizduotei sparnus“ – kreipia mintis į šios knygos perskaitymą romantizmo ir natūralizmo įtakos kontekste. Šleikštulys, pasibjaurėjimas ir mirtis čia veikia ir kaip semantinės, ir kaip stilistinės priemonės, o lyg koks virusas besidauginantis nerimas tampa knygos veiksmo varikliu. 

Man būtų įdomu išgirsti šią knygą su malonumu perskaičiusių žmonių įspūdžius, bet nemanau, kad tokių bus daug.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien