Vertėja A. Krilavičienė: „Suomių literatūroje nestinga ir istorinių romanų, ir meistriškos eseistikos, ir juodojo humoro ekvilibristikos“

„Sunkiausia, – sako patirties nestokojanti Aida, – versti tokias knygas, kurių stilius lengvas ir iš pirmo žvilgsnio paprastas. Svetimos kalbos lengvumą perteikti lietuviškai tikrai nelengva.“

Suomių rašytojas Mika Waltaris išgarsėjo sukūręs istorinį romaną „Sinuhė egiptietis“, o jūs profesionalios vertėjos darbą pradėjote šį nemažos apimties kūrinį pristatydama Lietuvos skaitytojams. Pirmąją vertimo publikaciją leidykla „Tyto alba“ išleido 1997-aisiais, per dvidešimt ketverius metus pasirodė daugiau kaip penkiasdešimt jūsų išverstų suomių rašytojų knygų. Kokius išskirtumėte esminius suomių literatūros bruožus, savitumus, skirtumus nuo lietuviškosios? 

Šiek tiek atitrūkau nuo lietuvių literatūros ir negaliu pasakyti, kad pažįstu nūdienos prozą. Labai trūksta laiko ją skaityti, o kad visai nenutolčiau, vis pavartau poeziją – jaunųjų taip pat. Ir neretai apima pasididžiavimo jausmas, kad mūsų poezija tebėra stipri. Šiuolaikinės suomių literatūros bruožus apibrėžti sudėtinga: autorių gausu, suomiai ne tik daug skaito, bet ir intensyviai kuria. Nemažai jaunų žmonių rašo labai brandžiai: nestinga ir tikrų istorinių romanų, ir meistriškos eseistikos, ir juodojo humoro ekvilibristikos. Jaunieji suomių kūrėjai sumaniai susieja dabartį su netolima istorija, pavyzdžiui, pokario metais, atranda paralelių ir bendrumų su šiandiena.

Kaip vieną svarbiausių bruožų, būdingų tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos suomių rašytojams, galėčiau paminėti subtilų smulkmeniškumą, kruopštų, atsakingą pasirengimą darbui. Istoriniuose, o ir kituose romanuose faktinių netikslumų pasitaiko labai retai. Nors esu girdėjusi vieną suomių autorę juokaujant, kad ji bijo vertėjų, nes šie paprastai parodo visas jos klaidas.

Ar dažnai patiriate malonumą pasiūlyti leidyklai pačios pastebėtą įdomų autorių ir sulaukiate pritarimo? Kaip apskritai formuojama kitakalbės, apsiribojant kad ir jums gerai pažįstamos suomių, literatūros leidyba? 

Kartais pati pasiūlau, bet pastaruoju metu nedažnai. Suomijos autorių teisių agentūros dabar dirba labai aktyviai, siūlo savo rašytojų kūrinius Lietuvos leidykloms. Iš knygų, kurias atrinkčiau, uždarbis tikriausiai nebūtų didelis. Bet nepasakyčiau, kad mūsų leidėjai iš agentūrų pasiūlymų renkasi vien lėkštus suomių autorių kūrinius. Tai džiugina. Taigi šiuo metu suomių literatūros leidybos formavimas yra dvišalis.

Stebite, daugiau arba mažiau žinote apie grįžtamąjį ryšį, apie tai, kurie lietuvių rašytojai įdomūs šiai Šiaurės Europos valstybei? Ar vienõs iš laimingiausių (kad ir kokie mįslingi būtų tokių indeksų nustatymo būdai…) pasaulio šalių gyventojai smalsūs, linkę kuo daugiau sužinoti apie Lietuvą?  

Žinau, kad lietuvių poezija vertinama gerai. Žinau, kad visus sukrėtė Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (suomiškas pavadinimas – „Dalios knyga“), taip pat Rūtos Šepetys, – jei ją galima priskirti prie lietuvių autorių, – „Tarp pilkų debesų“. Išėjo ir labai gražių Lietuvos rašytojų knygelių vaikams. Kai kas dar ir šiandien tebeprisimena Romualdą Granauską – jau seniai išleistą ir, man atrodo, į suomių kalbą išverstą iš rusų. Bet lietuviškos literatūros suomių skaitytojams pristatoma tikrai per mažai.

Tikriausiai kiekvienam vertėjui tenka spręsti kultūrinių skirtumų rebusus, paplušėti ieškant kalbos atitikmenų, retsykiais galbūt pavyksta surasti tik panašumų… Kokie buvo netikėčiausi sunkumai ir kieno kūrybą leidosi atrakinama anaiptol ne iš karto?

Sunkiausia versti tokias knygas, kurių stilius lengvas ir iš pirmo žvilgsnio paprastas, pavyzdžiui, Ranyos Paasonen romanas „Saulės padėtis“, Tommio Kinnuneno „Šviesa tavo akyse“. Svetimos kalbos lengvumą perteikti lietuviškai tikrai nelengva. Bet apskritai, jei kūrinį perskaitai ir supranti, tai jis turbūt atrakinamas, tik vieną autorių reikia redaguoti daugiau, kitą mažiau. Kartais išsekina visai kiti dalykai, tarkim, teksto apimtis, ir labai sunku įveikti paskutinius skyrius. Man taip atsitiko verčiant M. Waltario „Mikaelį Sultono tarną“. Originalą sudarė daugiau kaip tūkstantis puslapių, ir, likus paskutiniam šimtui, užstrigau, nebegalėjau dirbti, apėmė jausmas, kad ta knyga niekada nesibaigs.

Kaip elgiatės susidūrusi su keblumais: pajuntate ieškotojos, tyrinėtojos azartą, jeigu reikės, sakote, kalnus nuversiu? Kreipiatės į autorių ir prašote pakomentuoti? Paliekate tuščią pastraipą, ramiai tęsiate, ką pradėjusi, nes žinote – ilgainiui paaiškės?

Visada atrodo, kad galėsiu daug. Laimė, metams bėgant, iliuzijų vis mažiau. Labai smagu kokį nors faktą nuodugniau patyrinėti, jei nespaudžia laikas. Kai kas nors verčiamoje knygoje neaišku ir jokie turimi šaltiniai negelbsti, kreipiuosi ir į autorių. O klausimų būna įvairių. Vienas dažniausių ir paprasčiausiai išsiaiškinamų – veikėjas jis ar ji, nes suomių kalboje nėra giminės kategorijos. Neperpratus kokios nors sunkiai išverčiamos vietos, labai sunku judėti toliau, bet keblumus paprastai palieku pabaigai, neretai viskas išsisprendžia bedirbant.

Kokią naujieną žadate skaitytojams ir kada? O kad pašnekesys nesibaigtų formaliai nuobodokai, papasakokite, kur vertėjo kuo tikslesnio autoriaus teksto perteikimo ieškojimų ribos, nerizikuojant tapti bendraautoriu, ir kiek bei kokiais atvejais leistinos kūrybiškos improvizacijos? Jeigu taip nutinka. 

Neseniai leidyklai išsiunčiau Tommio Kinnuneno romano „Nesakė, kad gailisi“ vertimą. Jame pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su vokiečių armija į šiaurę iškeliavusių penkių moterų – prostitutės, medicinos seselės, skalbėjos ir kt. – kelionę pėsčiomis iš Norvegijos namo, kur jų niekas nelaukia. Buvo įdomu sužinoti, kad autorius pats nuvažiavo į Suomijos šiaurę, pats ėjo ilgus atstumus, kad galėtų suprasti, kaip jautėsi jo romano veikėjos. „Parėjusių“ moterų, kurios užvis labiausiai bijojo pakliūti į sovietų nagus, iš tiesų buvo, tik jų jau nebelikę tarp gyvųjų, tad rašytojui teko ir istorinę medžiagą studijuoti, ir su tyrinėtojais bendrauti.

Manau, kad vertėjas negali visai atsyti nuo autoriaus ir norom nenorom tampa šiokiu tokiu bendraautoriu. Ryškesnės improvizacijos – dėl suprantamų priežasčių – leistinos verčiant vaikų literatūrą.

Trumpai

Mielai dar ir dar kartą skaitau… kartais – Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ ir pasigėriu Aldonos Merkytės vertimu. Taip pat Alfonsą Nyką-Niliūną, Henriką Nagį;

žvelgiu į (dailė)… patinka daug kas, pavyzdžiui, simbolistas Hugo Simbergas;

klausausi… įvairios muzikos – nelygu nuotaika;

leidžiu laisvalaikį… skaitydama;

ko jau nemėgstu, tai… patyčių.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.