Vertėja D. Bučiūtė: „Būdami Raidės vergais vargintume ir mulkintume skaitytoją, išduotume autorių“

DIANA BUČIŪTĖ Šv. Jeronimo premija buvo apdovanota 2010 m. už iškilius literatūros vertimus iš prancūzų ir graikų kalbų, už meilę lietuvių kalbai ir nuoširdžią pagalbą jauniesiems vertėjams. Su vertėja kalbėjomės apie lemtingus gyvenimo pasirinkimus, prabangą versti tai, kas artima ir įdomu, klasikinės filologijos įtaką gyvenime, vertėjo darbui reikšmingas žmogiškąsias savybes ir daugelį kitų temų. 

Pirmasis klausimas labai platus ir tiesmukas, bet vis dėlto smalsu. Kas Jus paskatino pasirinkti lietuvių filologijos studijas su klasikinės filologijos specializacija? Galbūt svarstėte ir kitus variantus? Ar apskritai kada nors vaikystėje skaitydama knygas galvojote, kad norėtumėte tapti vertėja? Ar vertėjos darbo pasirinkimas buvo be dvejonių?

Vidurinėje mokykloje man sekėsi ir lietuvių, ir anglų kalba, bet mieliausi mokytojai buvo matematikė ir fizikas, tad nedaug trūko, kad būčiau pasekusi jų pėdomis. Matydami, jog negaliu apsispręsti, tėvai patarė studijuoti lietuvių filologiją – gal kad jau ankstyvoje vaikystėje mėgau knygutes ir kurdavau eilėraštukus. 1973 m. įstojus į lituanistiką kartu su jaunaisiais literatais, pažįstamais iš „Moksleivio“ žurnalo, apėmė dar didesnės abejonės: literatūros mokslai atrodė skirti būsimiems rašytojams, o lietuvių kalbos disciplinos neviliojo.

Kai į auditoriją atėjo docentas Leonas Valkūnas agituoti pirmakursių rinktis klasikinę filologiją ir patikino, kad mokėdami lotynų ir senąją graikų kalbą visur būsime laukiami išskėstomis rankomis, griebiausi jo siūlymo kaip skęstantysis šiaudo. Šis dėstytojas buvo ir mano diplominio darbo, Cicerono traktato „Apie draugystę“ vertimo, vadovas, bet tada dar neturėjau nei ambicijų tapti vertėja, nei supratimo, kas yra meninis vertimas. 

Dabar jau suprantu, kad iš pašaknų esu humanitarė, ir jei reikėtų rinktis šiais laikais, matyt, vis tiek stočiau į kokią nors nepraktišką specialybę, taigi pasirinkimas iš esmės buvo teisingas. O kad klasikinės filologijos studijos – gera starto aikštelė skrydžiui į žvaigždes (per aspera ad astra), rodo įvairiose srityse vaisingai besidarbuojantys klasikai, kaip antai vertėjas ir leidybininkas Gediminas Pulokas, rašytojas ir geriausias redaktorių draugas Andrius Jakučiūnas, filosofas ir politikas Mantas Adomėnas ir kt.

Seniai atrastą S. Weil ėmiau versti, kai baigė galioti autorinės teisės ir „Katalikų pasaulio leidiniai“ prisiminė seną pokalbį. Didelei mano laimei, ši leidykla išleido ne tik dvi gražiai dailininko Romualdo Balinsko apipavidalintas manosios (be kabučių!) S. Weil knygas, bet ir jos biografiją, plakatą, rengė knygų pristatymus.

Kodėl baigusi klasikinės filologijos studijas pasukote į naujosios graikų, o vėliau į prancūzų kalbos vertimus? Ar galima spėti, kad mokytis naujosios graikų kalbos Jus paskatino pažintis su senąja graikų kalba? 

Kai baigiau studijas, išskėstomis rankomis manęs niekas nelaukė. Darbas Centriniame archyve, kur gavau paskyrimą, kaip būdavo anais laikais, ir Respublikinėje (dab. Martyno Mažvydo) bibliotekoje manęs netenkino, jaučiausi vis dar neradusi savo vietos. Tiesa, bibliotekoje buvo pravartu mokėti užsienio kalbų, be to, kasdien perversdavau krūvas knygų ir daug skaičiau, be kita ko, anglų kalba. Tuo metu net išsilaikiau anglų kalbos kandidatinį (dabar doktorantūros) egzaminą – egzaminuotojui Gražvydui Kirvaičiui užteko to, kad universitete man anglų kalbą dėstė legendinė Angelė Šurnaitė, – ir, suvesta su filosofu Romanu Plečkaičiu, ketinau gilintis į viduramžių logiką – ko tik žmogus iš desperacijos nesigriebia! Kur kas protingesnė mintis, kaip gyvenimas parodė, buvo lankyti bibliotekos organizuojamus prancūzų kalbos kursus. 

O posūkis į vertimą įvyko netikėtai, ir kažin kaip būtų buvę, jei ne klasikinė filologija: „Vagos“ leidykla ieškojo redaktoriaus antikos kūrinių vertimams redaguoti, tas pats Leonas Valkūnas pasiūlė mane, taip 1982 m. atsidūriau „Vagoje“, tuo metu vienintelėje grožinės literatūros leidykloje. Visi verstinės literatūros redaktoriai anksčiau ar vėliau tapdavo vertėjais. Kai redakcijos vedėja Eugenija Stravinskienė pasiūlė man išversti vietnamiečių autorių iš rusų kalbos, pareiškiau, kad norėčiau versti graikišką knygą. Buvau pradėjusi savarankiškai mokytis naujosios graikų kalbos, kuri Lietuvoje anuomet nebuvo dėstoma, o susidomėjimą ja, aišku, paskatino senosios graikų kalbos studijos. Vedėjai sutikus, teko susirasti graikišką knygą, parsisiųsti originalą iš Maskvos bibliotekos, kur leidykla dažniausiai ir kreipdavosi dėl užsienio knygų, ir išversti ją, kiekvieną žodį tikrinant žodyne. 

Baigus leisti antikai skirtus „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos tomus, gaudavau redaguoti vertimų iš įvairių kalbų. Bendradarbis Pranas Bieliauskas, kurio vertimą iš prancūzų kalbos, regis, Claude’o Simono „Flandrijos kelią“, redagavau, vėliau pasiūlė redakcijos vedėjai duoti man versti prancūzų apysaką. „O iš kur ji moka prancūzų kalbą?“ – paklausė vedėja. „Nežinau iš kur, bet moka“, – atsakė Pranas. Gavau Pascalio Lainé „Nėrėją“, apdovanotą Goncourt’ų premija, ir dar vieną simpatišką apysaką. Taip tapau ir prancūzų literatūros vertėja. 

Viename interviu teko perskaityti mintį, esą kiekvienas nuolat dirbantis vertėjas susiranda savo autorius – tuos, su kuriais sieja sielų giminystė. Ar Jūs turite savuosius autorius? Ar atrandate naujų giminiškų sielų ir ar dažnai tenka dirbti su savo pasaulėvokai, kalbiniam pasauliui svetimų autorių tekstais?

Dirbant leidykloje buvo lengviau gauti vertimų, o kadangi vertimas nebuvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, galėjau sau leisti prabangą versti tik tai, kas man įdomu ir artima. Turbūt daugiau kaip pusė iš mano verstų kūrinių, ypač grožinės literatūros, mano pačios pasiūlyti ir iki šiol man brangūs. Leidyklų siūlomoms versti knygoms irgi buvau reikli, taigi iš visų verstųjų man svetimesni gal tik pora autorių. 

Aišku, su pažintinėmis knygelėmis vaikams ir solidesnėmis humanitarinės literatūros knygomis, kurių vieną kitą esu išvertusi, santykiai dažniausiai būna tik dalykiniai. O su grožinės literatūros tekstais vertėjas užmezga daug intymesnį ryšį. Bet apie sielų giminystę kalbėti keblu, nes kyla klausimas, ar tekstas turi sielą, o giminystė su mirusiais autoriais (tarp manųjų dauguma tokių) – dar įtartinesnis reikalas.

Kita vertus, patys autoriai, sprendžiant iš jų biografijų, dienoraščių, laiškų, toli gražu ne visada tokie įdomūs ar patrauklūs kaip jų kūriniai, bet gal jų subtilioji esmė ir atsiskleidžia per kūrinius. Po visų šių spekuliacijų trumpai pasakysiu, kad savo dvasia man, ko gero, artimiausi graikų poetas Jorgas Seferis, prancūzas François Mauriaças ir šveicaras Charles’is Ramuz, gimęs tą pačią dieną kaip aš, tik 77 metais anksčiau.

Šv. Jeronimo premija buvote įvertinta už iškilius literatūros vertimus iš prancūzų ir graikų kalbų, už meilę lietuvių kalbai ir nuoširdžią pagalbą jauniesiems vertėjams. Galbūt klausimas naivus, tačiau matant tokią vertingą Jūsų darbų panoramą norisi paklausti: o kurią savo išverstą knygą pati laikote svarbiausiu gyvenimo darbu? Ar linkstate labiausiai vertinti tuos darbus, kuriuos atlikti sudėtingiausia? 

Premijų formuluotės – komisijų galvos skausmas, nereikia jų sureikšminti. Jokio vieno vertimo negalėčiau išskirti. Svarbiausias ir sunkiausias neretai atrodo tas, prie kurio dirbi. Daugelis mano vertimų – kuklūs, nedidelės apimties kūriniai, bet man jie svarbūs, kad ir Marcelio Schwobo „Monelės knyga“ ar André Maurois „Meilės klimatas“. Gal labiausiai didžiuojuosi išvertusi J.-K. Huysmanso romaną „Atvirkščiai“, F. Mauriaço kūrinių, Michelio Tournier „Kasparą, Melchiorą ir Baltazarą“, Dominique Bona „Romainą Gary“, dvi Simone’os Weil knygas ir jos biografiją, o apie graikus šnekėsimės vėliau. 

Ar dar yra likę neišsipildžiusių Jūsų, kaip vertėjos, svajonių dėl knygų, kurias norėtumėte išversti? Ar jas nėra vis sunkiau realizuoti, kai leidyklos vengia kūrinių, kurių komercine sėkme abejoja? Ar yra tekę nusivilti, kai išleista ypač gera knyga nesulaukė deramo dėmesio, nes galbūt pasirodė ne pačiu tinkamiausiu laiku?

Kai pasijutau vertėja, visa galva panirau į prancūzų ir graikų literatūrą, daugiausia XIX ir XX a. klasiką, juk universitete užsienio literatūros nedaug tebuvau ragavusi. Tų autorių, kurie mane sudomindavo, ypač neverstų ar mažai verstų, stengdavausi perskaityti viską, ką galėjau gauti (originalus ar vertimus į kitas kalbas), ir atsirinkti, mano akimis, geriausias knygas. Taip galvoje susidarė svajonių sąrašėlis, ir vos ne visus savo planus, kurie ištvėrė laiko išbandymą, po truputį stebuklingai pavyko įgyvendinti, kad ir per daugelį metų. Tarkim, leisti R. Gary biografiją įkalbinėjau leidyklą artėjant 2014-iesiems, rašytojo gimimo šimtmečiui, o išėjo ji tik 2020 m. 

Seniai atrastą S. Weil ėmiau versti, kai baigė galioti autorinės teisės ir „Katalikų pasaulio leidiniai“ prisiminė seną pokalbį. Didelei mano laimei, ši leidykla išleido ne tik dvi gražiai dailininko Romualdo Balinsko apipavidalintas manosios (be kabučių!) S. Weil knygas, bet ir jos biografiją, plakatą, rengė knygų pristatymus. O paskui dar ryžosi leisti F. Mauriaço „Anų laikų jaunuolį“, irgi mano kadaise nusižiūrėtą ir nepamirštamą. 

Taigi geranoriškų leidėjų dėka dauguma svajonių išsipildė, apie porą knygų iš senojo sąrašėlio dar galvoju, o naujo nebesudarinėju – juk visas svajones bet kurią akimirką gali sutraiškyti su vėjeliu lekiantis paspirtukas.

„Neapsimokančias“ leisti knygas gelbsti Kultūros tarybos ir užsienio fondų parama. Aišku, nekomercinės knygos užsiguli knygynuose, bet svarbiausia, kad jų būtų bibliotekose. Ne kiekvienam vertėjui patogu reklamuoti savo verstą knygą, ne kiekvienas pakenčia viešumą, tad vertimų sklaida vis dėlto galėtų labiau rūpintis leidėjai. Na, o mane visada džiugina net menkiausias atgarsis spaudoje ar žinia, kad kas nors skaito mano vertimą.

Vertėjo darbas išties reikalingas ir prasmingas: jei daugybė talentingų mano kolegų netriūstų kaip darbščiosios bitelės, man, aistringai skaitytojai, nebūtų prieinama tokia aukštosios literatūros įvairovė, neatsivertų tiek naujų, nepažįstamų, užburiančių pasaulių.

Jūsų išverstas S. Mirivilio romanas „Gyvenimas kape“ buvo pirma knyga Lietuvoje, išversta iš naujosios graikų kalbos. 1998 m. Lietuvių PEN centro premija – Metų vertėjo krėslo titulu – buvote įvertinta už N. Kazandzakio romano „Kapitonas Michalis“ vertimą. Ką Jums reiškia būti šių autorių tekstų, naująja graikų kalba parašytų knygų vertimų pirmtake ir kuo šie tekstai, Jūsų manymu, svarbūs Lietuvos, pasaulio skaitytojui?

Nors vertėjos kelią entuziastingai pradėjau nuo graikų klasiko knygos ir netrukus užsimojau versti garsiausią graikų rašytoją, užmojai baigėsi tuo, kad „Kapitono Michalio“ leidyba įstrigo dešimčiai metų, graikiškas knygas įpiršti leidykloms buvo sunku ir t. t. Trumpai tariant, šioje srityje nedaug ką nuveikiau, bet atkūrus Nepriklausomybę atsivėrė sienos, Vilniaus universitete imta dėstyti naująją graikų kalbą, radosi kitų vertėjų, ir štai – graikų kalbos dėstytojos ir vertėjos Kristinos Svarevičiūtės iniciatyva Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2021-uosius paskelbė graikų literatūros metais. Vėl gavau progą grįžti prie to, nuo ko pradėjau.

Tiesa, jau 2018 m., taip pat Kristinos pastangomis, išėjo keturių graikų poetų rinkinys „Dovana sidabro eilėraštis“, keturių vertėjų darbas, o 2020 m. mano verstas Antonio Samarakio romanas „Klaida“ – irgi amžinoji klasika. Graikų literatūros metus vainikuoti turėtų graikų apsakymų knyga ir LLVS internetinio almanacho „Hieronymus“ graikiškas numeris. Tikiuosi, kad turtinga naujoji graikų literatūra ateityje sulauks didesnio leidėjų dėmesio, o jaunieji vertėjai, šiemet išbandę jėgas, neapleis šio veiklos baro. 

Ar vertėjas yra ir kūrėjas, bendraautoris, be kurio rašytojas neperžengs savo krašto ribų? Kaip išlaikyti pusiausvyrą ir išsaugoti tiek autoriaus Raidę, tiek Dvasią? Ar visada tai įmanoma?

Kiek vertėjas yra kūrėjas, priklauso nuo to, kiek jam iš prigimties kūrybingumo duota. O kartu jis turi būti autoriaus tarnas. Vadinasi, vertėjui reikia ir kūrybinės drąsos, ir nuolankumo, kuklumo – neprimesti autoriui savo fantazijų, paisyti jo intencijų, stiliaus. Atkurti autoriaus Dvasią, kūrinio daromą įspūdį, jo nuotaiką galima tik gerai suprantant ir jaučiant kūrinį. Tačiau kiekvienas vertimas yra daugiau ar mažiau interpretacija, todėl būdami Raidės vergais vargintume ir mulkintume skaitytoją, išduotume autorių. 

Kaip atsirenkate knygas, kurias norite versti? Koks yra vertėjo santykis su skaitytoju ir ar galima sakyti, kad vertėjas, atrinkdamas, pristatydamas tam tikras knygas, savitai formuoja ir skaitytojų skonį?

Knygas renkuosi remdamasi savo skoniu, menine ir išliekamąja kūrinio verte. Bijodama būti per daug subjektyvi, skaitau literatūros istorijas, kritikų atsiliepimus, žiūriu, kiek autorius verstas į kitas kalbas. Kartais – ir kieno verstas, pavyzdžiui, S. Weil į lenkų kalbą yra vertęs Czesławas Miłoszas. Bet knyga turi mane pačią žavėti ir… nebūti per didelė, kad dirbti prie jos nenusibostų.

Į antrą klausimą negalėčiau atsakyti. Visų pirma tarp vertėjo ir skaitytojo įsiterpia leidykla, ir dauguma leidžiamų knygų atspindi ne vertėjų, o leidyklų prioritetus. Aišku, toje jūroje yra šiek bei tiek knygų, kurios nebūtų pasirodžiusios lietuviškai be vertėjų pastangų, bet ar kas skaičiavo, kokią dalį jos sudaro, ar tyrė, kiek jos yra paveikios? Esu tikra tik tuo, kad nereikia gadinti skaitytojo skonio siūlant žemiausio lygio produkciją, vulgarybes ir banalybes ir kad tokios produkcijos „paklausą“ iš dalies formuoja pačios leidyklos, nesiteikdamos kilstelėti kartelės aukščiau. Tą patį pasakyčiau ir apie kai kurias kitas kultūros sritis, ypač apie lietuvišką televiziją ar lietuvišką kiną.

Koks Jūsų darbo ritmas? Dažnai girdime tokius stereotipus kaip „dienos, kai viskas slysta iš rankų“, „įkvėpimo trūkumas“. Ar tai yra tiesa? Verčiate vedama įkvėpimo ar griežtos disciplinos?

Iš rankų man chroniškai slysta tik dužūs daiktai ir indai su skysčiais, o prie vertimo nuo pat ankstyvo ryto sėdu su įkvėpimu ar bent jau ryžtingai. Draugai stebėdavosi, kaip apskritai įmanoma dirbti namie, bet aš ir redaguoju namie jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus, ir pati to norėjau. Paskaičiuoju, kiek puslapių per dieną turiu suredaguoti ar išversti, ir, regis, nė karto nesu neatidavusi darbo pavėluotai. Vakarais ir juolab naktimis, taip pat sekmadieniais nedirbu.

Viename interviu minėjote, kad „Vagos“ leidykloje išėjote redagavimo ir vertimo mokyklą, kurios pagrindą sudarė pagarba knygai, profesionalumas, atsakingas požiūris į darbą, geranoriška pagalba jaunesniems kolegoms. Šv. Jeronimo premija Jums taip pat skirta ir už jaunųjų kolegų palaikymą. Ar „Vagos“ mokyklos matais remiatės ir dabar? Kodėl, Jūsų manymu, svarbu padėti jauniesiems vertėjams? Ar pati, būdama jauna vertėja, jautėte tokį palaikymą?

„Vaga“ ir daugybė jos šviesių asmenybių ugdė mane kaip redaktorę, kaip vertėją, kaip žmogų. Jūsų išvardintais „Vagos“ mokyklos principais, aišku, remiuosi ir dabar. Iš bendradarbių ir kolegų esu gavusi ir tebegaunu daug nesavanaudiškos pagalbos, tad progai pasitaikius – redaguodama, konsultuodama, per LLVS organizuojamus seminarus – savo ruožtu stengiuosi padėti jauniesiems vertėjams, kuriuos, jeigu jie gabūs, kartais tereikia užvesti ant kelio. 

Kas Jums yra vertėjo pavyzdys, Jūsų kaip vertėjos mokytojas? Ar apskritai tokį turite ir ar jis vertėjui reikalingas? Nuo ko reikėtų pradėti norinčiam tapti grožinės literatūros vertėju?

Didžiausia mano mokytoja buvo redaktorė ir vertėja Aldona Baliulienė, kuri mane, jauną redaktorę, globojo „Vagoje“, o vėliau yra redagavusi ne vieną mano vertimą ir begalę kartų pagelbėjusi patarimais. Autoritetais laikyčiau ir nemažą būrį kitų nuostabių „Vagos“ redaktorių, tarp jų tuos, kurių atėjusi į leidyklą jau neradau, kaip antai Rožė Jankevičiūtė, Palmira Čebelienė, Irena Balčiūnienė, Vytautas Petrauskas, Valdas Petrauskas, – su jais mane supažindino jų pasigėrėtinai išverstos knygos. 

Grožinės literatūros vertėjui pirmiausia ir reikėtų mokytis iš gerų vertimų, iš redaktoriaus pastabų, o jaunam žmogui, norinčiam versti, patarčiau kreiptis į leidyklas ir paprašyti bandomojo vertimo. Yra buvę ir tokių atvejų, kai vertėjas karjerą pradėjo pateikęs leidyklai mėgstamo autoriaus knygą, kurią išvertė tiesiog iš užsidegimo.

Ar dažnai nutinka taip, kad perskaičius kolegos darbą ir žinant, koks yra originalas, apima nusivylimas? Ar vertėjas tikrai gali sugadinti net labai gerą knygą?

Su apgailestavimu turiu atsakyti į šį klausimą teigiamai. Gerą knygą blogas vertėjas neabejotinai sugadina, o labai gerą – dar labiau. Redaktorius ne visada gali išgelbėti padėtį, be to, ir gerų redaktorių ne tiek jau daug, ypač mokančių užsienio kalbas. 

Kaip Jūs suprantate vertėjo misiją?

Kai 2004 m. susikūrė Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, kai vertėjai išlindo iš savo urvelių, susipažino, išėjo viešumon, gal net pasijuto esą jėga, buvau pakylėta ir su užsidegimu būčiau kalbėjusi apie vertėjo misiją ir pašaukimą. Dabar nebesu linkusi vartoti tokių skambių ir nuvalkiotų žodžių. Bet vertėjo darbas išties reikalingas ir prasmingas: jei daugybė talentingų mano kolegų netriūstų kaip darbščiosios bitelės, man, aistringai skaitytojai, nebūtų prieinama tokia aukštosios literatūros įvairovė, neatsivertų tiek naujų, nepažįstamų, užburiančių pasaulių.