2021 03 05

Iveta Kemerzūnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vertėja G. Gailiūtė-Bernotienė apie „Rūstybės kekes“: romane pateikta kapitalizmo kritika tikrai negailestinga

Leidyklos „Jotema“ nuotrauka

Prieš daugiau nei 80 metų pasaulį išvydo svarbiausias amerikiečių klasiko Johno Steinbecko gyvenimo kūrinys „Rūstybės kekės“. Kritika, skirta stambiesiems ūkininkams, kapitalizmui ir žmonių išnaudojimui, privertė suklusti ne tik Jungtines Amerikos Valstijas, bet ir visą pasaulį.

Nors iš pradžių romanas sukėlė daug nesutarimų tarp vietinių ūkininkų, jo egzemplioriai buvo deginami, o vėliau net uždraustas JAV ir Sovietų Sąjungoje, tačiau tai nesutrukdė jam įgyti pasaulinį pripažinimą. Romanas pelnė Pulitzerio ir Nacionalinę knygų („National Book Award“) premijas, o 1940 m. tapo bestseleriu – išspausdinta net 430 000 šios knygos kopijų!

Po kelerių metų prieštaringai vertinamas kūrinys pasiekė ir Lietuvą, tiesa, buvo kupiūruotas dėl tuometinės santvarkos. Šiandien leidykla „Jotema“ skaitytojams pristato naują romano „Rūstybės kekės“ vertimą, kurį parengė vertėja GABRIELĖ GAILIŪTĖ-BERNOTIENĖ. Ji sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie šį J. Steinbecko romaną, vertimo patirtimi ir atskleisti, kodėl rekomenduotų susipažinti su vienu garsiausių amerikiečių klasiko romanų.

Vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Rimos Juonytės nuotrauka

Ar galėtumėte trumpai apibūdinti Johno Steinbecko romano „Rūstybės kekės“ siužetą?

Tai yra pasakojimas apie vieną amerikiečių šeimą Didžiosios depresijos ir ekologinės katastrofos metu. Jie praranda savo namus, ūkį ir keliauja į Kaliforniją. Mano, kad ten visiems užteks darbo, todėl iškeliauja ieškoti laimės svetur.

Galbūt Džodų šeimos kelionę į Vakarus galėtume pavadinti amerikietiškos svajonės paieškomis? 

Iš dalies. Nors amerikietiška svajonė galbūt labiau siejasi su savarankiškumu, t. y. kad viską gali pasiekti pats. Manau, Steinbeckui labai svarbu parodyti, kad XX a. amerikiečiai yra kapitalo, bankų ir ekologinės sistemos aukos. 

Pirmasis „Rūstybės kekių“ vertimas Lietuvoje pasirodė 1947 m., o antrasis tik šiomis dienomis. Kaip manote, kodėl ilgą laiką niekas nesiėmė versti kūrinio?

Tai labiausiai priklauso nuo leidyklų. Svarbiau, kad būtų, kas išleistų, o išversti visada atsiras kam. Galbūt iš tiesų sunkiau pradėti leisti senesnius, klasikinius kūrinius. Leidybos verslas labiau remiasi naujausiais ir šiuolaikiniais autoriais. Be to, kai vienos ar kitos knygos vertimas jau yra, kurį laiką  naujo nereikia. Nerašyta taisyklė sako, kad naujas vertimas reikalingas maždaug kas penkiasdešimt metų, tad šiuo atveju labai neatsiliekame.

Aišku, kalbant apie sovietinius vertimus, dažnai pasitaiko ir cenzūros ar iškraipymų, šio romano pirmasis leidimas irgi buvo kupiūruotas. Kadangi „Rūstybės kekių“ apimtis yra labai didelė, o investicijos leidyklai tikriausiai irgi nemažos, manau, kad labiausiai šio romano pasirodymą lėmė išorinės aplinkybės.

Kas paskatino versti „Rūstybės kekes“? 

Man pasiūlė „Jotemos“ leidykla. Kiek žinau, mane rekomendavo Irena Balčiūnienė, labai patyrusi ir gerbiama vertėja. 

Esate patyrusi vertėja, tačiau ar susidūrėte su sunkumais versdama šį Steinbecko kūrinį?

Vertėjo darbe įprasta, kad dažnai prireikia išsiaiškinti, ko neišmanai, ir atrasti atsakymą, kaip visa tai aprašyti. Šiame romane ypač buvo sunku verčiant istorinius automobilių mechanikos terminus. Šiuolaikinėse mašinose netgi patys mechanizmai ar detalės gali būti visai kitokie, o tos senosios sąvokos lietuviškų atitikmenų gali ir visai neturėti. Taip pat kartu su knygos redaktore Rima Bertašavičiūte tarėmės dėl tiesioginės kalbos. Iš pradžių maniau, kad veikėjai romane kalba tarmiškai, vėliau supratau, kad tai šnekamoji kalba, paspalvinta fonetiškai, ir, žinoma, ji turi nuskambėti gyvai ir natūraliai. Versdama ieškojau senoviškesnių žodžių formų, be to, garsiai skaičiau tekstą, stengiausi išgirsti reikiamas intonacijas, netgi balsus, sudėlioti žodžių tvarką taip, kad viskas skambėtų kuo natūraliau. Tai sunku, bet mūsų darbe tokie sunkumai ir malonūs.

Ar prieš verčiant šį romaną skaitėte pirmąjį „Rūstybės kekių“ vertimą? 

Neskaičiau. Nors buvau apie tai pagalvojusi, bet pasitariau su patyrusiais vertėjais, ir jie patarė geriau neturėti jokio santykio.

Knygoje pasakojama apie JAV valstiečių gyvenimą Didžiosios depresijos metu, nelygybę, vargstančiuosius ir turtinguosius. Kaip manote, ką artimo joje gali atrasti šiuolaikinis skaitytojas?

Manau, kad literatūra neprivalo būti tik apie tam tikras aktualijas. Knygas galima skaityti, kai jos neturi nieko bendro su mūsų epocha, ir tai nėra trūkumas. Kalbant apie Steinbecką, matosi, kad jis aiškiai palaiko vargšus ir gana negailestingai kritikuoja stambųjį kapitalą. Skaitant romaną ne vieną kartą atrodė, kad niekas taip ir nepasikeitė. Viešojoje erdvėje išlikusi stambiojo kapitalo kritika, panašių kritiškų nuostatų apie bankus buvo girdėti, pavyzdžiui, jeigu prisimintume 2008 m. krizę. Panašiai turbūt yra ir kalbant apie dideles korporacijas. Steinbeckas gražiai aprašė tą kapitalizmo pabaisą, kai atrodo, kad nėra vieno žmogaus, kuris priima galutinį sprendimą, ši mašina tarsi savaime sukasi. 

Šiandien Europą ir iš dalies Ameriką yra ištikusi pabėgėlių arba migrantų krizė, o Steinbeckas keliose vietose vartoja žodį „migrantai“ kalbėdamas apie žmones, kurie keliauja iš vienos vietos į kitą šalies viduje. Jis atskleidžia aplinkinių kritišką požiūrį į ekonominius migrantus – dažniausiai svetimose šalyse laikomus nepageidaujamais. Toks priešiškumas juk tikrai nepalengvina geresnio ir oresnio gyvenimo paieškų.

Kuo šis Steinebecko romanas galėtų būti aktualus Lietuvos skaitytojams?

Vienoje iš knygos vinječių vaizduojama, kaip atvažiuoja traktoriai, aria žemę ir griauna ūkius. Tai labai primena XX a. lietuvių literatūrą, kokį nors „Gyvenimą po klevu“. Steinbecko romane pasakojama, kaip pasikeičia žemės ūkis, kultūra, santykis su žeme. Atrodo, kad tokios scenos galėtų būti parašytos ir kurio nors mūsų autoriaus – Apučio, Granausko. Dažnai kalbama, kad lietuvių literatūra yra nuo žagrės, tarsi su panieka, bet kartais neįvertiname, jog XX a. viduryje suvarymas į kolūkius, kaimų naikinimas, žmonių kraustymas iš jų sodybų buvo labai traumuojantis ir reikšmingas įvykis, kurį reikėjo išgyventi taip pat ir literatūriškai, apmąstyti.

Tam tikri istoriniai procesai, žmonių išgyvenimai panašūs ir JAV kultūroje, nors juos lemiančios jėgos skirtingos, sovietų valdžia, žinoma, ne tas pats, kas kapitalizmo dinamika.

„Rūstybės kekės“ šiandien laikomos XX a. klasika, tačiau po knygos pasirodymo buvo galima išgirsti prieštaringų nuomonių. Nuo sveikinimų autoriui parašius svarbiausią gyvenimo kūrinį iki kandžių pasisakymų ir prieštaravimų Steinbecko idėjoms. Kaip juos vertinate?

Sutinku, kad romane pateikta kapitalizmo kritika tikrai negailestinga, be jokių išlygų. Kita vertus, vaizduojama Džodų šeima ekonominius sunkumus patiria pirmiausia ne dėl savo kaltės, taigi, kai ta kritika išsakoma iš jų požiūrio taško, su ja negali nesutikti, ji visiškai pagrįsta. Jeigu diskutuotume apie ekonomiką ir politiką, turėtume rūpintis žiūrėti subtiliai, apsvarstyti klausimą įvairiais rakursais, bet literatūros kūriniui tai netaikytina, jo paskirtis kitokia. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Minėjote, kad daug dirbate su šiuolaikine literatūra. Ar amerikiečių klasiko kūrinys šia prasme išsiskiria iš kitų verstų kūrinių?

Taip, man yra didžiulė garbė versti Nobelio premijos laureatą, tikrą klasiką ir jau daug dešimtmečių mylimą knygą. Man tai kur kas didesnė atsakomybė, negu versti vienadienį romaną. 

Pabaigoje būtų įdomu sužinoti, kodėl „Rūstybės kekes“ rekomenduotumėte skaityti kitiems?

Šią knygą rekomenduočiau daugeliui žmonių. Romaną galima skaityti įvairiai, nors daugiausia kalbėjome apie politines ir socialines jame nagrinėjamas temas, bet, mano manymu, plotmių yra gerokai daugiau. Skaitant šį kūrinį aiškiai matomas kultūros lūžis, taip pat kintantys santykiai šeimoje. Visi romano veikėjai turi savo motyvaciją, išgyvena visokias dramas, jiems būdingos ir dorybės, ir ydos – kitaip sakant, jie pilnakraujai, daugiaplaniai, su jais galima tapatintis įvairiais aspektais.

Yra ir teologinė linija, man atrodo, neturime įpročio tokiu būdu interpretuoti literatūros kūrinius. Manau, kad ši knyga gali sudominti įvairius skaitytojus, kurie pageidauja skaityti rimtą klasikinę literatūrą. „Rūstybės kekės“ yra gana įtraukiantis ir nesunkus, malonus skaityti kūrinys, bet kartu jis ir sudėtingas, leidžiantis rimtai svarstyti ir kalbėti apie literatūrą.