Vertėja I. Aleksaitė: „Man vertimas – tai imtynės su kalba, tai žaidimas“

IRENA ALEKSAITĖ Šv. Jeronimo premija buvo apdovanota 2012 m. už profesionalų ir kūrybišką pastarųjų trejų metų darbą literatūros vertimų baruose, už gyvai lietuviškai prakalbintą Witoldą Gombrowizcių ir kitus žymiausius XX a. lenkų rašytojus, už netikėtų lietuviško žodžio galių atskleidimą.

Su I. Aleksaite kalbėjomės apie kelią, atvedusį į vertimo pasaulį, patirties įveikti didžiausias kliūtis kraitę, vertimą kaip gyvenimo būdą ir nuolatinį žaidimą su kalba, vertėjo darbo iššūkius ir daugelį kitų temų.

Žvelgiant į Jūsų biografiją susidaro įspūdis, kad vertėjos keliu žengėte labai kryptingai. Dar studijuojant pasirodė pirmieji Jūsų vertimai į rusų kalbą. Viename interviu minėjote, kad vaikystėje gatvėje žaibiškai išmokote kalbėti rusiškai, nes vaikams – lietuviams, lenkams, žydams, baltarusiams, rusams – tai buvo bendravimo kalba. Ar gyvenimas Jus tarsi organiškai skatino pasirinkti vertėjos profesiją? Ar apskritai kada nors vaikystėje skaitydama knygas galvojote, kad norėtumėte tapti vertėja? Kodėl pasirinkote grožinės literatūros vertėjos specialybę ir kaip prisimenate studijas? Ar vertėjos darbo pasirinkimas buvo tiesus, be dvejonių? 

Ne, nežengiau kryptingai vertėjos darbo link. Tiesiog taip susiklostė, nors, kita vertus, turbūt niekas nesiklosto atsitiktinai. Studijavau Vilniaus universitete, mečiau, dirbau, tekdavo šen bei ten nukeliauti, susirašinėjau su pažįstamais – ir kartais į rusų kalbą išversdavau jiems kokį apsakymą, humoreską ar eilėraštį. Bet dariau tai iš neturėjimo ką veikti, o ne bandydama, ar ta profesija man tiks. O kai Lietuvos rašytojų sąjunga paskelbė konkursą į Maskvos M. Gorkio literatūros instituto vertėjų grupę, surinkau savo vertimus, pataisiau, papildžiau ir nunešiau. Konkursą perėjau – mane pakvietė stoti. Ir tada suvokiau, kad labai noriu ten studijuoti, noriu būti profesionali vertėja. 

Neturėjau nė mažiausios vilties, kad įstosiu, nes sovietmečiu Maskvon studijuoti suvažiuodavo geriausi ir gabiausi šalies žmonės, o aš iš tingėjimo mokiausi vidutiniškai, o ir per tuos darbo metus smegenys užkalkėjo, bet niekuomet nebūčiau sau atleidusi, jei būčiau nė nepabandžiusi. Tuomet nežinojau, kad svarbiausia pereiti kūrybinį konkursą, o stojamieji – grynas formalumas. Ten kūrybinių seminarų (prozos, poezijos, dramaturgijos ir t. t.) vadovai, garsiausi tuometiniai rašytojai, iš pateiktų darbų rinkdavosi studentus, ir yra buvę, jog ištaisydavo stojančiojo rašto darbo klaidas, jei manydavo, kad jo pateikti darbai turi potencijos. 

Mokslai buvo įdomūs, dėstė šviesios galvos, kuriems rūpėjo perteikti savo žinias, mus mokė galvoti, ir geriausią pažymį gaudavai tada, jei išdėstydavai savo požiūrį į tą ar kitą kūrinį, o ne tokį, kaip vadovėlyje parašyta. Beje, vadovėlių nė nebuvo, skaitydavome nurodytą literatūrą ir ją aptarinėdavome. Ideologinių disciplinų – SSKP istorija, Rusijos istorija, dialektinis materializmas ir kt. – žinoma, buvo, be jų taigi niekaip, bet jie buvo formalūs, pavyzdžiui, mums nereikėjo, kitaip nei Vilniaus universitete, konspektuoti Lenino raštų ir pan. Gailiuosi, kad para turi tik 24 val. ir nespėjau iš ten pasiimti visko, kas buvo galima.

Žodžiu, vertėjos keliu nežengiau kryptingai, bet kai jau tas kelias mane pasirinko, ėjau juo be dvejonių. Ir nesigailiu iki šiol, tai pats įdomiausias darbas, kokį tik galiu įsivaizduoti, o kai už jį dar ir pinigus moka, tai apskritai nuostabu.

Jūs lietuviškai prakalbinote lenkų literatūros klasikų, Vitoldo Gombrovičiaus (Witold Gombrowicz), šiuolaikinių lenkų autorių kūrinius. Kuo Jus sužavėjo šių literatūros klasikų tekstai ir su kokiais iššūkiais susidūrėte siekdama atverti jų kūrybą lietuviškai skaitantiems skaitytojams? Ką Jums reiškia būti šių autorių tekstų vertimų pirmtake ir kuo šie tekstai, Jūsų manymu, svarbūs Lietuvos, pasaulio skaitytojui? 

Imdamasi versti niekada negalvoju, kad būsiu pirmtakė ar kuo tekstai svarbūs skaitytojui. Mano gyvenimas taip susiklostė, kad daugelį metų vienai reikėjo išlaikyti šeimą, tad imdavausi versti viską, ką pasiūlydavo. Dievuliau, kokio tik šlamšto nesu vertusi! Bet nesigailiu, viskas krovėsi į patirties įveikti didžiausias kliūtis kraitę. O kartą skambina man iš leidyklos ir sako: „Ieškom vertėjo, kuris per dvi savaites išverstų romaną. Jei imiesi, tai gerai, jei nesiimi, ieškosime kito.“ Cha, sakau, žinoma, čia vieni niekai, nes mirtinai reikėjo pinigų. O šeimai pasakiau: „Dvi savaites manęs nėra, nebent nutiktų kokia nelaimė. Jei atnešit man kavos, išgersiu, jei atnešit pavalgyti, pavalgysiu, neatnešit – apsieisiu.“ 

Dirbau nuo 8 val. ryto iki 10 val. vakaro – ir išverčiau. Buvo smagu, kad įveikiau, bet paskui gaivelėjausi kokią savaitę. Laikui bėgant galėjau rinktis, ką versti, kartais leidyklos paimdavo mano siūlomą knygą, kartais – aš jų. Man svarbiausia – kad knyga būtų gerai parašyta, tada ir įdomi. Kai pradėjau versti iš lenkų kalbos, Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekoje perskaičiau viską, kas buvo lenkiškai. Taip, be kitų autorių, radau Ignaco Kraszewskio, Marijos Rodziewiczóvnos romanus. 

Paskui „Vyturio“ leidyklai į rankas pateko Gombrowicziaus „Dienoraštis“. Apie jį nieko nebuvau girdėjusi, nes sovietinėje erdvėje tas autorius buvo uždraustas, ėmiausi versti kaip bet kurią kitą pasiūlytą knygą, o paskui užsikabinau taip, kad dabar Gombrowiczius yra „mano“ autorius. „Savuosius“ tik taip ir atrandi – versdama, o ne šiaip skaitydama. Esu sakiusi, kad Kraszewskis man patinka, mielai jį verčiau, bet, nors jo tekstai nėra sudėtingi, man sunku, riedu tarsi kvadratiniais ratais. Toks ir yra skirtumas tarp „savo“ ir „nesavo“ autorių.

Neseniai radau dar vieną „savo“ autorių – Jaceką Dehnelį, bet nė viena leidykla jo neima. Bet niekur jis nedings, aš dešimt metų ieškojau, kol radau susidomėjusį Gombrowicziaus „Operete“, išmuš dar ir Dehnelio valanda. 

Koks Jūsų darbo ritmas? Dažnai girdime tokius stereotipus kaip „dienos, kai viskas slysta iš rankų“, „įkvėpimo trūkumas“. Ar tai yra tiesa? Verčiate vedama įkvėpimo ar griežtos disciplinos?

Man vertimas – gyvenimo būdas, todėl nežinau, kaip gali nebūti įkvėpimo. Kai sėdu dirbti, nuveju visas pašalines mintis, pažvelgiu į verčiamą knygą ir nugrimztu į tekstą. Tada nejaučiu, ar šalta, ar noriu valgyti, tada ne tiek verčiu, kiek perrašau autoriaus tekstą, tik kita kalba. O tos blogosios dienos ištinka tada, jei nutinka kas nors ypač džiugaus arba nemalonaus, kai užplūsta tokios emocijos, kad negaliu jų nuvyti. Tada nė nesistengiu, žinau, kad nieko gero neišeis.

Apskritai atsisėdusi prie darbo stalo jaučiuosi esanti karalienė – aš viską galiu. Atkreipkite dėmesį – ne esu karalienė, o jaučiuosi, nes su tuo buvimu dar visaip gali būti. Man vertimas – tai imtynės su kalba, tai žaidimas. Imtynės – nes galynėjuosi su medžiaga, grumiuosi su žargonu, keiksmais, realijomis. Nors gal ir nesigalynėju, tiesiog draugiškai apsistumdau, tiksliau, apstumdau kalbą, kad ji žinotų, kas čia šeimininkė… atsiprašau, karalienė. Žaidimas – nes autorius nusiveda mane į kambarį, kartais ankštą, tada ir man, ir žodžiams vietos mažoka, kartais erdvų, tada reikia nepamesti žodžių iš akių. Juk jiems smagiausia žaisti slėpynes, ir tiksliausių, tinkamiausių žodžių ieškojimas kartais užima daugybę laiko. 

Naujausioje mano išverstoje knygoje – Witkacio „Besotystėje“ – nuskambėjo žodis „siedmiomiesięczny“ – septynių mėnesių. Tas septynių mėnesių laikotarpis man ten niekaip nelimpa, ėmiau ieškoti, gal yra kokia papildoma reikšmė, o gal būtų kokia lenkiška patarlė ar priežodis, iš kur paimtas tas žodis. Nėra. Palauk, galvoju, rusai turi išsivertę tą knygą, o kaip rusų vertėjas tą sakinį išvertė? Šiaip nemėgstu žiūrėti, kaip padarė kiti, nes tai mano vertimas, o ne kitų, bet šį kartą po mėnesio galvos sukimo nusprendžiau palengvinti savo dalią. Cha, rusų vertėjas nesukdamas galvos tą lenkišką žodį perrašė kirilica, pridėjo kabutes – ir tiek tų reikalų.

Paskui aš dar porą mėnesių sukau galvą, ką čia tas žodis galėtų reikšti. Ir staiga kniostelėjo – taigi prieš laiką atsiradęs, nelaikšis, juk neišnešioti kūdikiai gimsta septynių mėnesių! Apskritai tai galinga, pranašinga, su juodojo humoro elementais parašyta knyga, nors nelengva skaityti, o jau versti buvo pasibaisėtinai sunku. Autorius, mokantis daug kalbų, sulenkina svetimus žodžius, sukuria naujų, laisvai vartoja astronomijos, zoologijos, matematikos ir kt. terminus, bet visai kitame kontekste, tad pirmiausia reikia suvokti, jog tai terminas, o lietuviškai sudėlioti jo konstrukcijas, išraizgyti mintis ir sakinius ojojoi koks darbas buvo.

Bet nesigailiu, buvo įdomu versti, nors dažnai prisimindavau lietuvių liaudies pasaką apie vaikiną, kuris ieškojo geraširdės kantrios žmonos ir visoms, kritusioms jam į akį, duodavo išvyti baisiausiai suraizgytą siūlų kūlį. Išvijo tik viena, o po vestuvių paaiškėjo, kad ji baisi pikčiurna. Nustebęs vyras klausia, kaip čia galėjo taip nutikti, tada žmona nusivedė jį į tėvų namus ir parodė pusiau nugraužtą lovos galą. „Labai norėjau už tavęs ištekėti, – pasakė ji, – ir kai visai pasiusdavau, puldavau graužti. Taip ir suvijau siūlus į kamuolį.“ Panašiai ir aš – parėkauju, patrypiu kojomis, pasiskundžiu visam pasauliui (mat mano lova neturi medinio galo) ir vėl sėdu prie darbo.

Kaip gali neturėti įkvėpimo žaisti?..

Apskritai nėra knygų kategorijų, apie kurias būtų galima pasakyti, kad jas versti lengviau arba sunkiau. Kiekviena knyga turi savų problemų, kurias reikia spręsti verčiant. Aš kalbu daugiau apie technines problemas, nes kūrinio stilius, kvapas ir skonis privalo būti perduotas, be to, perduotas gražia ir taisyklinga kalba.

Kai kurie knygas renkasi pagal viršelį, kiti – pagal patikusį autorių, tačiau vis dažniau tenka girdėti, kad knygas renkamasi ir pagal vertėją. Kiekvienas vertėjas greičiausiai turi savitą žiūros tašką į verčiama tekstą, santykį su juo. Ar vertėjas yra ir kūrėjas, bendraautoris, be kurio rašytojas neperžengs savo krašto ribų? Ar svarbiausia tiesiog kuo tiksliau atspindėti originalo prasmę? Ar visada įmanoma išlaikyti tiek autoriaus Raidę, tiek ir Dvasią?

Žinoma, vertėjas, ypač poezijos, yra bendraautoris, nes vertimas – tai, suk nesukęs, interpretacija, juk ir pianistas skambindamas Chopiną interpretuoja, nors skambina griežtai pagal natas. Tik kažkodėl pianistas laikomas svarbiu, jo pavardė afišose kartais rašoma didesnėmis raidėmis nei kompozitoriaus, o vertėjas visada lieka šešėlyje, už kampo, netgi Dabartinės lietuvių kalbos žodyne.

Kūrinio Dvasia ir Raidė… Tai vienovė, dvasia lemia formą, forma sukuria dvasią. Jei vertime nebus abiejų, prastas bus tai vertimas. Apskritai manau, kad neišverčiamų kūrinių – kad ir kokie sudėtingi jie būtų – nėra, tik gal dar negimė tas vertėjas, kuris jį išvers. 

Šv. Jeronimo premija buvote įvertinta už profesionalų ir kūrybišką pastarųjų trejų metų darbą literatūros vertimų baruose, už gyvai lietuviškai prakalbintą Witoldą Gombrowizcių ir kitus žymiausius XX a. lenkų rašytojus, už netikėtų lietuviško žodžio galių atskleidimą. Galbūt klausimas naivus, tačiau matant tokią vertingą Jūsų darbų perspektyvą norisi paklausti: o kurią savo išverstą knygą pati laikote svarbiausiu gyvenimo darbu? Ar linkstate labiausiai vertinti tuos darbus, kuriuos atlikti sudėtingiausia?

Norėčiau galvoti, kad svarbiausio savo gyvenimo darbo dar nepadariau. Kartą norėjau pasakyti – man dar viskas prieš akis, bet laiku prikandau liežuvį ir ištariau: dar ne vakaras. Visos išverstos knygos man mielos. Pirmosios, paprastesnės, tada man anaiptol neatrodė paprastos. Džiaugiuosi, kad į vertimą galėjau įeiti pamažu… Oi, jau ir pamiršau, ką pamažu pradėjau nuo vienos iš sudėtingesnių knygų – „Tūkstančio ir vienos nakties“. Tai įvairiausi pasakojimai – ir mums žinomos stebuklinės pasakos, ir buitinės istorijos, ir istorijos apie neištikimas žmonas, ir apie mokytojus, ir apie amatus, žodžiu, tikra enciklopedija. Ir visi pasakojimai stilistiškai skirtingi, ten buvo ką veikti.

Šiaip visos knygos sudėtingos, nes skirtingos. Kiekvienoje slypi vis kita arba vis kitaip spręstina problema. Pavyzdžiui, vienur sugalvoji, kaip personažai turi keiktis lietuviškai, kitur – jau kitas stilius, kitas laikas, kiti charakteriai, ir tą pačią keiksmų problemą sprendi iš naujo. Ko gero, kaip tik todėl man versti nenusibosta, nes niekas nesikartoja. Patirtis, aišku, padeda, bet didžiausia jos pagalba ta, kad žinai, jog viską galima išspręsti, sugalvoti, sukurti, atrasti. O kad būtų lengviau ieškoti ir rasti, bent kartą per metus perskaitau lietuvių frazeologijos, vaizdingų posakių, liaudies posakių žodyną ir kt. Nes, kai prireikia, ne taip lengva rasti, paprasčiau kuo daugiau turėti galvoje. Man trūksta dvikalbio (pavyzdžiui, rusų–lietuvių, lenkų–lietuvių) frazeologijos žodyno, nors abejoju, ar tokį galima parengti, na, nebent dalį, nes ne visi frazeologizmai sutampa.

Esate viena profesionaliausių vertėjų, verčianti iš įvairių slavų kalbų. Tarp daugiau kaip 60 išverstų knygų nemažą pluoštą sudaro knygos vaikams ir paaugliams. Kuriuos vertimus vaikams laikote reikšmingiausiais, kurias knygas buvo ypač malonu versti? Ar vaikams versti lengviau nei suaugusiesiems, o gal yra priešingai?

Vaikų knygas versti nė kiek ne lengviau. Sakoma, kad rašyti vaikams reikia taip pat kaip suaugusiesiems, tik geriau. Tas pat ir su vertimu. Taip, vaikiškose knygose nėra stiliaus vingrybių, sudėtingų konstrukcijų, įmantrių frazių. Tačiau tekstas turi gulti itin sklandžiai, sudėtingus dalykus reikia pasakyti paprastai ir aiškiai, žodžių žaismą ar pokštą perteikti lietuvių kalbos priemonėmis be jokių išnašų ir pan.

Turbūt geriausia savo versta vaikų knyga laikyčiau Dorotos Terakowskos knygą „Raganų duktė“, tik truputį gaila, kad ji parašyta labai plačiam amžiaus tarpsniui: pasakojama apie mergaitę nuo ketverių iki dvidešimties metų. Gailiuosi, kad ji praslydo nepastebėta, bet dabar vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba įtraukė ją į rekomenduojamų knygų sąrašą, tad viliuosi, jog skaitytojai ją atras.

Apskritai nėra knygų kategorijų, apie kurias būtų galima pasakyti, kad jas versti lengviau arba sunkiau. Kiekviena knyga turi savų problemų, kurias reikia spręsti verčiant. Aš kalbu daugiau apie technines problemas, nes kūrinio stilius, kvapas ir skonis privalo būti perduotas, be to, perduotas gražia ir taisyklinga kalba. Kas be ko, rašytojas – ir vertėjas – gali vartoti keiksmus, žargoną, prasčiokišką kalbą, jeigu tai stilistiškai pagrįsta, tačiau pasakojimo kalba, leksika turi būti stilistiškai vientisa ir neperkrauta pagražais. Paskui vyksta reikiamų žodžių ir reikšmių paieška.

Kalba greitai vystosi, į mūsų gyvenimą plūsta visokios naujovės – daiktai, reiškiniai, sąvokos, ir ne visada spėji juos pasivyti, pagaliau vertėjas negali būti visų dalykų žinovas. Kartą man reikėjo išsiaiškinti, kaip vadinasi tokia plastikinė plėvelė su pūslelėmis – ką nors supakuoti siunčiant, kad nesudužtų. Nuėjau į „Moki–veži“, nes parduotuvėse etiketės užrašomos taisyklingai. Ne, sako, tokia plėvele mes jau neprekiaujame. Ilgai galvojau, ką dabar daryti – ir nuėjau į paštą, pasakiau darbuotojai, kas aš tokia, ko man reikia ir kodėl, tai toji surado plėvelės sąskaitą-faktūrą, o ten parašyta: burbulinė plėvelė. Pasitaiko ir juokingų dalykų. Versdama iš rusų kalbos užtikau „batman tandiu“ – tai viena iš pagrindinių balerinos pozų, bet parašyta kirilica, o man reikia originalios, prancūziškos rašysenos. Įmetu į gūglą – ir man iškrenta šimtas tūkstančių Betmeno pozicijų. Teko susirasti baleriną, kuri ir pasakė, kad tai battement tendu.

Viename interviu išsakėte mintį, esą džiaugiatės, kad esate ne tik skaitytoja, bet ir vertėja – padedate žmogui praplėsti pasaulį, padedate tiek, kiek jis pats to nori. Kaip atsirenkate knygas, kurias norite versti? Koks yra vertėjo santykis su skaitytoju ir ar galima sakyti, kad vertėjas, atrinkdamas, pristatydamas tam tikras knygas, savitai formuoja ir skaitytojų skonį?

Nežinau, kaip kiti vertėjai, bet aš niekieno skonio neformuoju – neturiu tokių ketinimų. Knygas leidykloms siūlau tokias, kurios man patinka, kurios yra gera literatūra, kurias verta ne tik perskaityti, bet ir turėti, kad galėtum prie jų grįžti. Pati mėgstu pakartotinai, trečiotinai ir ketvirtotinai skaityti knygas – tas, kurios turi savo skonį ir kvapą. Bet kad vertėjai, visi krūvon sudėjus, siūlydami leidykloms geras knygas, šį tą formuoja, tai tikrai. O pirmiausia grumiasi su vartotojišku požiūriu į meną ir menininkus. Sunku pasakyti geriau nei Gombrowiczius: „Ar mokslas išstums meną? Ak, nė kiek nebijau prarasti gerbėjus! Nebijau, kad „ateinančios kartos nebeskaitys romanų“ ir t. t.

Ko gero, gryniausias nesusipratimas būtų rimtą meną vertinti produkcijos, rinkos, skaitytojų, paklausos, pasiūlos kategorijomis – kas čia turi ką bendra? Menas – tai ne gaminti skaitytojams romanpalaikius, o dvasiškai bendrauti, menas – tai toks intensyvus ir toks skirtingas, netgi mokslui priešingas dalykas, kad čia negali būti tarpusavio konkurencijos. Jeigu ateityje atsiras kas nors įžymus, pranašesnis, reikšmingas, vaisingas, stulbinamas (štai taip reikia kalbėti apie menininkus, štai kalba, kurios reikalauja menas), jei atsiras kas nors vienintelis ir nepakartojamas, Bachas, Rembrandtas, tai kai kuriuos žmones palenks į savo pusę, apžavės ir suvilios… Kol egzistuos žmonės pranašesni ir žmonės menkesni, tol pranašesnysis, besireiškiantis mene, trauks kitus… ir niekas jo egzistavimo nesusilpnins.“

Esate išvertusi nemažai ne tik grožinės literatūros kūrinių, bet ir egodokumentikos darbų, kuriuose ypač svarbus istorinis sluoksnis. Vienas neseniausių darbų – Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis. Ar verčiant darbus, kuriuose atsispindi sociokoltūrinis, ekonominis tam tikro istorinio laikotarpio sluoksnis, atsiveria kasdienybės istorijos atspindžiai, vertėjui reikia papildomo pasirengimo, įsigilinimo į temą, galbūt konsultantų? Ar smarkiai skiriasi vertėjo darbo pobūdis verčiant romaną ir dienoraštį?

Vienintelis, bet labai svarbus skirtumas – kad dienoraštyje aprašomi tikri žmonės, vietovės, įvykiai, todėl reikia rūpestingai tikrinti visą faktinę medžiagą. O su ja nutinka visokių įdomybių. Versdama Gabrielės Giunterytės-Puzinienės knygą „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ nuo pat pirmo žodžio susidūriau su pavardžių problema. Kuris iš knygoje paminėtų žmonių yra lietuvis, o kuris lenkas? Šiaip nebūtų jokio skirtumo – visi jie buvo Lenkijos piliečiai, ir tautybė nebuvo itin svarbi. Kas be ko, nemažai asmenų – Sapiega, Radvila, Puzinas, Abromavičius, Pliateris, Tiškevičius, Tyzenhauzas, Oginskis buvo lietuviai arba tradiciškai laikomi lietuviais, o kiti? Lietuviškos moterų pavardės turi priesagas – ir kaip rašyti: Sulistrovska ar Sulistrovskytė, Liubecka ar Liubeckienė?

Pažiūrėjau enciklopedijoje, internete, perskaičiau kalnelį to laikotarpio knygų, išverstų į lietuvių kalbą: K. Tiškevičiaus „Neris ir jos krantai“, J. Franko „Atsiminimai apie Vilnių“, Z. Šliogerio „Nemunu“, S. Morawskio „Keleri mano gyvenimo metai Vilniuje, A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, S. Tyzenhauzaitės „Reminescencijos“. Visokių dalykėlių užtikau, bet įdomiausiai nutiko su broliais Sniadeckiais. Citata iš B. Kuzmicko „Tautos kultūros savimonė“ (V., 1989, p. 20–21): „Anksčiau aukštoji bajorija nepalankiai žiūrėjo į lietuvių kalbą dėl klasinių motyvų, o dabar, politinės nelaisvės sąlygomis besiformuojant buržuazinei nacijai, jos ideologų priešiškumas lietuvių kalbai ir liaudies kultūrai pradėjo įgyti nacionalistinį pobūdį.

Ypač atkakliai lenkinimo veikloje darbavosi lenkai profesoriai, atvykėliai iš Krokuvos Andrius ir Jonas Sniadeckiai, dėję visas pastangas, ir gana sėkmingai, kad mokykla Lietuvoje būtų lenkiška. Vidurinėse Lietuvos mokyklose buvo tiesiog draudžiama mokiniams lietuviškai ir žemaitiškai kalbėti, lietuvių kalba buvo išjuokiama, mokiniai, prabilę lietuviškai, baudžiami.“ Tačiau Sniadeckiai yra laikomi lietuviais, visur be išimties jų dukterys rašomos kaip Sniadeckytės, jų pačių vardai, kaip jau citavau, yra Andrius ir Jonas, o ne Andrzej ir Jan.

Nuo ko pradėti vertėjui… Nuo vertimo, ko gi daugiau. Pirmiausia reikia turėti literatūrinių gebėjimų – kaip kompozitoriui muzikinę klausą, kaip tapytojui mokėti skirti spalvas. Dar, kaip jau minėjau, reikia žinoti, kad niekada nebūsi žvaigždė. Be to, dirbant reikia nuolatos laikyti įjungtą sveiką protą.

Koks santykis tarp rašytojo ir vertėjo? Ar kartais (kai tai įmanoma), konsultuojatės, ką autorius vienoje ar kitoje vietoje turėjo omenyje? 

Jeigu prozininkas nesugeba pasakyti, ką turi galvoje, tai jo ir versti neverta. Poeto kartais tenka paklausti – poezijoje daug poteksčių, užteksčių, nutylėjimų, inversijų, sinkopių ir kt. Bet prozoje? Porą sykių yra tekę autoriaus pasiklausti dėl realijų, kurių pačiai rasti niekaip nepavyko. Tai nutinka retai, juk Lietuvoje gali rasti kokių tik nori specialistų. Kai verčiau apie genialų tapybos darbų padirbinėtoją, su išverstomis pastraipomis nuėjau į Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo dirbtuves, ir moterys viską man paaiškino; vienoje knygoje per tris puslapius dvi pagrindinės herojės žaidė lauko tenisą, tad susiradau trenerį, kuris patikrino mano vertimą. Man dar nėra pasitaikę, kad kas nors atsisakytų padėti, paaiškinti, parodyti. Apskritai vertėjas yra didžiausias visa ko išmanėlis, jam nuolat tenka gilintis į mokslo, meno, amato, profesijos dalykus, kad skaitytojams perteiktų teisingą vaizdą. 

Kas Jums yra vertėjo pavyzdys, Jūsų kaip vertėjos mokytojas? Ar apskritai tokį turite ir ar jis vertėjui reikalingas? Nuo ko reikėtų pradėti norinčiam tapti grožinės literatūros vertėju? 

Neturiu tokio pavyzdžio, o geriausi mokytojai yra vertimo redaktoriai. Man pasisekė, kad pirmoji mano redaktorė buvo išties puiki specialistė. Aš ir šiandien įdėmiai peržiūriu redakcinius taisymus – ir mokausi iš jų. Redaktorius būtinai reikalingas, kuo daugiau akių peržvelgs vertimą, tuo geriau. Juk būna, kad akis pamato ne tai, kas parašyta. Kartą aš supainiojau „piasek“ – smėlis ir „piesek“ – šunelis, ne todėl, kad nežinojau, o kad akis taip pamatė. Man tas šuva niekaip nelimpa, bet kažkaip pritaisiau. Kitą dieną skaitau – kažkokia nesąmonė, žvilgtelėjau į originalą, na, ir viskas paaiškėjo.

Be to, versdamas nugrimzti į kūrinį, ir pasąmonėje dar ilgai skamba autoriaus tekstas – jo ritmika, prasminiai ir loginiai kirčiai ir kt. – ir jeigu vertimą skaitai kitą dieną, atrodo, kad viskas nuostabu, puiku ir žavinga. Reikia, kad vertimas atvėstų, bent mėnesį pagulėtų stalčiuje, tik tada matai tikrą rezultatą ir gali taisyti, o jei dar ir geras redaktorius… Iš pašnekesių su patyrusiais vertėjais išmokau rimto, sąžiningo požiūrio į vertimą. Esu girdėjusi vieną kitą vertėją sakant – ai, čia redaktorius ištaisys (patikrins, paieškos, išsiaiškins ir pan.). To tai nesuprantu. Kas be ko, redaktoriui būna ką veikti su mano vertimu, bet aš padarau viską, ką galiu, išmanau ir sugebu.

Nuo ko pradėti vertėjui… Nuo vertimo, ko gi daugiau. Pirmiausia reikia turėti literatūrinių gebėjimų – kaip kompozitoriui muzikinę klausą, kaip tapytojui mokėti skirti spalvas. Dar, kaip jau minėjau, reikia žinoti, kad niekada nebūsi žvaigždė. Be to, dirbant reikia nuolatos laikyti įjungtą sveiką protą. Daugybė žodžių turi kelias panašias reikšmes (pavyzdžiui, solenie – „pakiliai šventiškai, iškilmingai, solidžiai“), ir tik sveikas protas sustabdo, uždraudžia pasirinkti pirmąją reikšmę, o intuicija ir patirtis pasako, kuris žodis tinka geriausiai.

Be to, nuolat budintis sveikas protas nepraleidžia tokių frazių kaip „abu kartus mirtis buvo labai nemaloniai arti“, „jis užsiropštė ant pulo stalo, tabaluodamas kojomis nuo krašto“, „grupė raitelių šuoliavo risčia“ arba tokių pasažų kaip „nostalgija kito gyvenimo – gyvenimo kitais matmenyse ir kituose dvasiniuose rajonuose – paprastai išreiškia tam tikras toli siekiančius visuomeninio jautrumo performulavimus“.

Nors ne, pradėti reikia nuo skaitymo… Gerų geros literatūros vertimų. Tada bandyti pačiam, dalyvauti kokiuose nors pradedančiųjų konkursuose – šitaip pasitikrinsi, kaip einasi, ir jei gerai, žiūrėk, laikui bėgant išplauksi į platesnius, jau nekonkursinius vandenis. Kelių yra daug, visų neišvardinsi.

Ar dažnai nutinka taip, kad perskaičius kolegos darbą ir žinant, koks yra originalas, apima nusivylimas? Ar vertėjas tikrai gali sugadinti net labai gerą knygą? 

Taip, būna, kad apima nusivylimas, nors gal labiau nuostaba – kad leidykla priėmė tokį prastą rankraštį, jog nė redaktorius neįstengė jo sutvarkyti. Aš jau seniai moku pro prastą vertimą pamatyti gerą kūrinį, ir kuo kūrinys geresnis, tuo didesnė nuostaba, netgi pyktis apima, juk taip sužlugdomi geri autoriai ir geri kūriniai. Ir ne tik – žmonės atgrasomi nuo knygų. Koks jau čia skaitymas, kai pirmiau turi mintyse susidėlioti sakinį normalia lietuvių kalba! 

Kaip Jūs suprantate vertėjo misiją? 

Niekaip nesuprantu, nes nežinau, ką tai reiškia. Kokia dar misija! Tai mano darbas, kurį pasirinkau – arba jis mane pasirinko, kurį dirbti man įdomu, kurį dirbi blizgančiomis akimis. Galas ir kapas menininkui, jeigu jis ims galvoti apie savo misiją – tada nieko nesukurs, nieko nepadarys, nes misijos nešėjo vaidmuo tik nešti, tik spinduliuoti, tik kitiems rodytis, dirbti nebelieka laiko ir jėgų. Ir apskritai sėsdamas (arba stodamas) versti, tapyti, griežti ir t. t. negalvoji – dabar aš kursiu meną, dabar einu atlikti savo misiją. Tiesiog verti, tapai, grieži – nes traukia širdis.