Vertėja J. Ramunytė: „Prakalbinti autorių nepažeidus jo stiliaus ir dvasios nėra lengva“

JONĖ RAMUNYTĖ Šv. Jeronimo premija buvo apdovanota šiemet. Premija paskirta už prancūzų klasikinės ir šiuolaikinės literatūros vertimus, tiksliai išreiškiančius originalo menines ir stilistines ypatybes, ir geriausių vertimo tradicijų puoselėjimą.

Su vertėja kalbėjomės apie vingiuotą kelią į dabartinę jos veiklą, netrumpėjantį norimų išversti knygų sąrašą darbo kalendoriuje ir pamokas bei bendrą darbą su motina, žinoma vertėja Ramute Ramuniene.

Kodėl nusprendėte stoti į pramoninį dizainą? Jūsų tėvas buvo iš architektūros pasaulio, motina – iš literatūros. Ar tai reiškia, kad rinkotės vieno iš jų pasaulį?

Nemanau, kad galėčiau pasakyti, jog rinkausi vieno iš tėvų pasaulį. Veikiau ieškojau savojo – tų paieškų kelias nebuvo toks jau tiesus, be vingių, o ir ieškojimus tais laikais lėmė tiek daug aplinkybių… Dabartiniam jaunimui turbūt net sunku suvokti, koks realiai kitoks tada buvo mus supantis pasaulis, jo aplinka, sąlygos, dėsniai, sąlyginumai… 

Apie savo tėvus kartais pagalvoju: vis dėlto laimingi (o gal teisingi?) tėvai, kurių vaikai pasirinko jų kelią. Juk taip mūsų šeimoje ir susiklostė: brolis Gytis tapo architektu kaip tėvas, aš verčiu iš prancūzų kalbos kaip mama. Nors tėvai niekada mūsų primygtinai netempė ant savo kurpalio. Kiek pamenu, jie tiesiog buvo labai užsiėmę. Mama dėstė Vilniaus universitete, vertė prancūzų literatūrą, tad dažniausiai tekdavo matyti ją, rymančią prie knygų ir sąsiuvinių. Ar besiruošiančią paskaitoms, ar palinkusią prie vertimo, prie tų savo ranka prirašytų ir baisiausiai subraukytų sąsiuvinių, kuriuos betgi išmokau visai neblogai iššifruoti, mat perrašinėdavau jos vertimų tekstus mašinėle – štai tokie buvo laikai.

Tėvas dėstė Dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje), projektavo. Turbūt visa aplinka: knygos (kurių namuose iš tiesų buvo gausu – ir lietuviškų, ir prancūziškų), tėvo brėžiniai, maketai savaimingai labai giliai įkrito mums, vaikams, į širdį.

Koks buvo jūsų kelias į vertimo pasaulį?

Tai įvyko maždaug 1992 metais. Aplinkinis pasaulis taip pat negrįžtamai pasikeitęs. Mano bendraamžiai giminaičiai įsteigė leidyklėlę. Juk dabar toks galimybių, energijos ir polėkių metas! Toje leidyklėlėje darbavosi mūsų giminės jaunimas. Tada ir pradėjau versti pirmąsias knygas – redagavo pusseserė lituanistė, priekabia akimi vertimus, žinoma, peržvelgdavo ir mama, iš pradžių gal šiek tiek stebėdamasi: juk tada dirbau Paminklų konservavimo institute, Sodybų skyriuje – beje, tas metas iki šiol paliko labai šviesių ir šiltų prisiminimų, – o čia štai vertimai…

Vėliau mama per gerbiamą redaktorę Bronę Balčienę užmezgė ryšius su taip pat neseniai susikūrusia leidykla „Alma littera“ (tada vadinosi „Alna littera“), ir abi tandemu pradėjome versti enciklopedinę literatūrą jaunimui. Ir taip prasidėjo, išsijudino…

Mama buvo mano Mokytoja. Mano verstus tekstus ji tikrindavo kone iki paskutinių savo dienų. Ir, atrodo, jai tas darbas buvo visai malonus. Ir pradedančiajam – kad ir kokios srities jisai būtų – mokytojas juk visad reikalingas, ar ne? O nuo ko pradėti norinčiam tapti literatūros vertėju? Žinoma, nuo vertimo. Beje, manau, žmogus, turintis vertėjo gyslelę, pats tai jaučia intuityviai.

Koks jūsų darbo ritmas? Dažnai girdime tokias klišes, kaip dienos, kai viskas slysta iš rankų, įkvėpimo trūkumas. Ar tai tiesa? Žvelgiant į didžiulį per tris dešimtmečius jūsų atliktų darbų sąrašą atrodo, kad esate itin produktyvi, ir sunkių dienų turėtų būti mažai.

Dienos, kai viskas slysta iš rankų, turbūt pažįstamos visiems, kad ir kokioje srityje jie darbuotųsi, bet kai tave spaudžia sutartys, įsipareigojimai, terminai, matyt, telieka tvirčiau tą slystantį įsitverti ir laikyti, nes kur dėsies – juk buvau (ir tebesu) laisvai samdoma vertėja, vadinasi, kiek padarysi, tiek ir turėsi, o vertėjų darbo įkainiai nėra spindintys… Svarbu visada laikytis terminų, visada turėti užsakymų, nes tai tavo pragyvenimo šaltinis. Štai iš kur negrožinės knygos, nes vis dėlto savo sritimi laikyčiau grožinę literatūrą. Taigi darbo ritmas turi būti…

Kurią savo išverstą knygą laikote svarbiausiu gyvenimo darbu?

Knygos, kurią laikyčiau savo gyvenimo darbu, tikrai negalėčiau nurodyti. Žinoma, kai kurios verčiamų knygų buvo labiau prie širdies, kai kurios net ir labai mylimos, o kai kurių taip ir nepamėgau, na, bet tokiu atveju tiesiog stengiesi sąžiningai atlikti savo darbą, ir tiek. Nors taip krapštydamasis kartais net pajunti joms šiokią tokią simpatiją…

Ar dar yra likusių neišsipildžiusių svajonių dėl knygų, kurias norėtumėte išversti? Ar lengva leidyklas įtikinti imtis prasmingos nevienadienės literatūros?

Negalėčiau pasakyti, kad turiu neišsipildžiusių svajonių dėl knygų, kurias norėčiau išversti. Taip neįvardyčiau. Taip, visada turiu mintyse ir galbūt darbo kalendoriuje sąrašą knygų, kurias norėčiau išversti, ir po truputį planuoju tai padaryti. Kartais tas sąrašas sumažėja (retai – vadinasi, knyga išversta), kartais pasipildo (dažniau). Tokių knygų nemažai, tad kiek spėsiu… Be kita ko, joms dar reikia rasti leidėją. O tai jau sudėtingiau.

Leidyklos taip pat turi savo politiką, savo planus, joms rūpi pelnas, ir tai natūralu. Kaip įtikinti leidėjus leisti knygą, kuri neatneš pelno? Prestižu sotus nebūsi, nes taip, deja, dažnai ištinka tą prasmingą nevienadienę literatūrą… Taigi reikia imtis kažkokių įtikinamų projektų, ieškoti rėmimo. Veik visi rimtesni mano versti autoriai išleisti gavus vienokią ar kitokią paramą… Tokios jau žaidimo taisyklės.

Šv. Jeronimo premija buvote apdovanota už prancūzų klasikinės ir šiuolaikinės literatūros vertimus, tiksliai išreiškiančius originalo menines ir stilistines ypatybes. Kiek vertėjas gali sau leisti būti kūrėju? Ar visada įmanoma išlaikyti ir autoriaus Raidę, ir Dvasią?

Manau, jis privalo būti kūrėju, atkurti ir autoriaus Raidę, ir Dvasią, kaip minite, tad jei norite – atkūrėju, nes prakalbinti autorių savo gimtąja kalba, nepažeidus jo stiliaus ir dvasios, patikėkite, tikrai nėra lengva. Ir niekada kaip reikiant nežinai, ar tau pavyko, ar ne. Gaila, tas triūsas nedažnai įvertinamas, bet ir čia, matyt, tokios jau žaidimo taisyklės… Tačiau vis dėlto perskaitęs ar išgirdęs pagiriant tavo verstos knygos autorių už jo stilių ar kalbą, tyliai pasidžiaugi – juk ir tavo dalis čia įdėta, juk tai tu prakalbinai autorių, perteikei tą jo stilių.

Kiek jūsų, kaip vertėjos, keliui buvo svarbu tai, kad keletą iš ankstyviausių darbų atlikote kartu su savo motina, kuri taip pat buvo nuostabi vertėja? Turbūt ją galima laikyti jūsų mokytoja? Kiek apskritai pradedančiajam vertėjui reikalingas mokytojas? Nuo ko reikėtų pradėti norint tapti grožinės literatūros vertėju?

Žinoma, be jokios abejonės, mama buvo mano Mokytoja. Mano verstus tekstus ji tikrindavo kone iki paskutinių savo dienų. Ir, atrodo, jai tas darbas buvo visai malonus. Ir pradedančiajam – kad ir kokios srities jisai būtų – mokytojas juk visad reikalingas, ar ne? O nuo ko pradėti norinčiam tapti literatūros vertėju? Žinoma, nuo vertimo. Beje, manau, žmogus, turintis vertėjo gyslelę, pats tai jaučia intuityviai.

Kaip jūs suprantate vertėjo misiją šiuolaikiniame pasaulyje?

Kai dar tik buvo steigiama Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, klojami jos pamatai, naujai įkurtame literatūros vertėjų tinklalapyje įrašėme moto – portugalų rašytojo ir dramaturgo, Nobelio premijos laureato José Saramago žodžius: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.“ Trumpiau ir aiškiau vertėjo misijos pasaulyje neapibūdinsi.