2021 04 30

Lina Valantiejūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Vertėja L. Gaučytė: stereotipiškai šviesus Italijos vaizdavimas siejasi su paviršutinišku šalies pažinimu

Vertėja Lina Gaučytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Kartais pagalvoju – net jeigu mokėčiau italų kalbą taip, kaip ją moku dabar, ar galėčiau versti iš italų kalbos, prieš tai negyvenusi Italijoje? Turbūt norėčiau versti ir gal net versčiau, ko gero, net manyčiausi žinanti daugiau, nes kuo mažiau žinai, tuo protingesnis pats sau atrodai, bet šiandien sakau, kad tikrai abejoju, ar būčiau pajėgi šitaip suprasti“, – sako Neapolyje gyvenanti vertėja iš italų kalbos LINA GAUČYTĖ.

Jos verstas Gianfranco Calligaricho romanas „Paskutinė vasara mieste“ (išleido leidykla „Baltos lankos“) šiemet Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos organizuojamame metų verstinės knygos konkurse ekspertų buvo įvertintas kaip vienas geriausių vertimų ir įtrauktas į vertingiausių 2020 m. klasikos vertimų sąrašą. 

Pokalbis su vertėja apie jos santykį su Italija, kelią į vertimo pasaulį ir tai, kodėl L. Gaučytei šios knygos vertimas tapo sunkiai pamirštama patirtimi. 

Lina, pradėsiu nuo to, kad mūsų virtualaus susirašinėjimo priežastis – G. Calligaricho knygos „Paskutinė vasara mieste“ vertimas, ekspertų komisijos šiemet įvertintas kaip vienas geriausių klasikos vertimų.

Tačiau nesinori iš karto pulti prie knygos ar vertimo darbo subtilybių. Pasinaudosiu proga ir paklausiu apie jus ir kelią į vertimo pasaulį. Jei internetas nemeluoja, Italijoje gyvenate jau 15 metų. Tai tikrai netrumpas laikas, tad įdomu: kaip apibūdintumėte savo santykį su šia šalimi?

Visažinis internetas beveik nemeluoja – Italijoje gyvenu daugiau kaip 16 metų. Tiksliau, gyvenu Neapolyje, o tai ne visai tas pat. Neapolis − ne šiaip trečias pagal dydį ar vienas iš daugelio labai gražių Italijos miestų, jis – tarsi visiškai kitas pasaulis, ir reikia laiko norint jį suprasti. Kita vertus, tai taip pat ir miestas, kuris turi labai stiprią savo dvasią, aurą, kuri arba traukia, arba atstumia. 

Kai atvykau į jį gyventi, Neapolis dar buvo visiškai neturistinis miestas, padėtis pasikeitė tik prieš kokius penkerius metus (na, o antrą kartą pasikeitė praėjusių metų kovą, bet tai jau visai kita kalba). Dauguma apsilankančiųjų miestu tiesiog žavisi: jis traukia savo natūralumu, tikrumu, gyvumu, teatrališkumu, kitaip tariant − savo gyvenimu. Na ir kartais, nors retai, pasitaiko žmonių, kurie jo negali pakęsti. Yra ir tokių, kurie prisiskaitę neigiamos informacijos būna gerokai įsibaiminę… 

Kai manęs paprašo Neapolį apibūdinti trumpai, visada sakau – Neapolis yra paties žmogaus veidrodis, šiek tiek paryškinantis spalvas. Tai miestas, neatleidžiantis arogancijos ir veidmainystės. Galbūt per skambu taip sakyti, tačiau tai miestas, mokantis skaityti, kas parašyta ant kaktos, ir nebijantis to pasakyti į akis. 

Knygos viršelis.16 metų Italijoje – o kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado vertimas? Kaip viskas prasidėjo ir kaip jūs apibūdintumėte, kas yra vertėjas? Kokia jo pagrindinė užduotis?

Būsiu atvira – kelias į vertimus nebuvo tiesus. Baigiau anglų filologiją Klaipėdos universitete, iškart po studijų pabandžiau versti, anuomet iš / į anglų kalbą, ir pamačiau, kad darbas reikalauja labai daug laiko, kruopštumo, yra nelengvas ir prastai apmokamas, tad numojau ranka ir tvirtai nusprendžiau, jog tai – ne man, patraukiau visiškai kitu profesiniu keliu.

Į vertimus mane sugrąžino ta pati Italija. Susidūrusi su Italijos realybe ir supratusi, kad darbo paieškos čia visiškai kitokios nei bet kurioje kitoje šalyje, atlikau gana išsamią vidinę analizę, ką konkrečiai norėčiau gyvenime daryti, su kuo turėtų būti susijęs mano užimtumas. Atsakymas buvo galbūt primityvus, bet susidėjo iš šių kelių dalykų: žodžių, sakinių, popieriaus, klaviatūros. Todėl iš naujo pabandžiau imtis vertimų. Tik šį kartą iš italų kalbos, nes vienas pačių gražiausių Italijos dalykų man yra jos kalba (beje, man be galo graži ir lietuvių kalba). Iš pradžių pradėjau bendradarbiauti su vienu vertimų biuru, kuriam esu labai nuoširdžiai dėkinga, kad manimi patikėjo ir turėjo kantrybės mane auginti. 

Knygos anuomet atrodė tolimos ir nepasiekiamos, tačiau pradėjusi versti sustoti nebenorėjau. Atradau, kad tai ne tik sunkus ir kruopštumo, atidumo reikalaujantis darbas, bet ir labai įdomus užsiėmimas, kurio metu sužinai daugybę naujų dalykų, nes norėdamas gerai išversti turi suprasti, o frazė ar sakinys dažnai yra tik ledkalnio viršūnė ir be paties ledkalnio taps tik plūduriuojančiu ledo luitu. 

Tad, mano galva, pirmoji vertėjo užduotis yra suprasti – ne tik žodžius, bet ir esmę. Kartais pagalvoju – net jeigu mokėčiau italų kalbą taip, kaip ją moku dabar, ar galėčiau versti iš italų kalbos, prieš tai negyvenusi Italijoje? Turbūt norėčiau versti ir gal net versčiau, ko gero, net manyčiausi žinanti daugiau, nes kuo mažiau žinai, tuo protingesnis pats sau atrodai, bet šiandien sakau, kad tikrai abejoju, ar būčiau pajėgi šitaip suprasti. Manau, kad labai gerai, jeigu vertėjas yra nors kurį laiką pagyvenęs šalyje, iš kurios kalbos verčia, nes tai padeda suvokti kur kas daugiau nei tik žodžius.       

O pagrindinė vertėjo klaida, mano galva, yra… versti. Manau, kad geras vertimas yra tada, kai tu ne išverti, o pasakai tą patį, tik kita kalba. Tai nėra lengva, nes čia sutelpa labai daug – nuotaika, žodynas, sklandumo buvimo ar nebuvimo išlaikymas ir visa kita. 

Pasikalbėkime apie Gianfranco Calligaricho knygos „Paskutinė vasara mieste“ vertimą. Tai knyga, kurią gaubia labai savotiška atmosfera, o ir jos pasirodymo istorija šiek tiek mistifikuota. Ar pamenate, kokį pirmą įspūdį jums ši knyga paliko? 

Knyga atitinka savo pasirodymo istoriją, kai autorius ją išsiuntinėjo leidykloms ir nė viena nesutiko knygos leisti, o rankraštį perskaičiusi kritikė autoriui atsakė, kad jam tikrai nereikia jokio užnugario, nes kūrinys stiprus, tereikia tik nusiųsti leidyklai, ir ji tikrai mielu noru išleis. Turiu galvoje, kad pradėjus skaityti knyga gali pasirodyti eilinė, tačiau ji turi kažką, kas ją padaro išskirtinę. 

Man asmeniškai ši knyga labai gerai atspindi italų skonio pojūtį: architektūroje, mene, net gatvės madoje italų skonis pasižymi elegancija ir harmonija, o detalių yra tiek, kad nebūtų nuobodu, tačiau ne tiek, kad kūrinys taptų rėkiantis ar provokuojamai rėžtų akį. 

Šiuo atveju, mano galva, buvo labai svarbu išlaikyti autoriaus vartotą skyrybą ir skyrybos nebuvimą, nes tai yra tos teisingai parinktos detalės, suteikiančios kūriniui reikiamo išskirtinumo, perteikiančios minčių tėkmę ir sraunumą.  

Daugelį pakeri būtent knygos atmosferiškumas, savotiškas vienatvės ir ją lydinčios melancholijos jausmas, kuris iš pirmo žvilgsnio sunkiai siejasi su Italija ir stereotipišku jos vaizdavimu, kur viskas šviesu, šilta, lengva ir paprasta. Kaip manote, ar ne per stipriai įsitvirtinę tie stereotipai ir lyg iš anksto šalies literatūrai priskiriami štampai?

Stereotipiškai šviesus Italijos vaizdavimas šiek tiek siejasi su menku, paviršutiniu šalies pažinimu, kaip ir tamsus, niūrus Italijos vaizdavimas siejasi su nepakankamu jos pažinimu. Tai tarsi pirmieji du šalies pažinimo etapai, kurie yra reikalingi, tačiau negali būti baigtiniai. 

Vis dėlto vienatvė, kuria knyga persismelkusi, išties yra paprastai su Italija nesiejamas dalykas. Negalima sakyti, kad Italijoje vienatvės nėra, tačiau jos tikrai gerokai mažiau nei kitur. Reikia atkreipti dėmesį į knygoje aprašomą laikotarpį – joje pasakojama apie tarpukario, pokario vaikus. Po Antrojo pasaulinio karo Italija išgyveno ekonominį pakilimą, tačiau ne visi spėjo į traukinį. Pagrindinis knygos herojus yra iš tų nespėjusių ir, ko gero, net nebandžiusių į jį lipti.

Įdomu tai, kad pasekmių sukelia ne pats nespėjimas ar nebandymas spėti į traukinį, – kitaip tariant, ne tai, kad žmogus nesugebėjo susikurti gero gyvenimo tokia prasme, kokia tai supranta didžioji dalis visuomenės, – o tai, kad kiti spėjo. 

Šiuo požiūriu mano pačios vertimų istorijoje knyga neeilinė, nes ji – pirmojo Italijos karantino vaisius. O pirmasis karantinas, kuris buvo paskelbtas 2020 m. kovo pradžioje, Italijoje buvo labai stipri patirtis. Jo neišgyvenus, manau, gana sunku suvokti, kaip viskas buvo.

Knyga neretai gretinama su tokiais kūriniais kaip „Didysis Getsbis“, E. Hemingway‘aus „Fiesta“. Įdomu, kaip jums pasirodė ir atsiskleidė kūrinio atmosfera? Su kuo ją palygintumėte?

Viena vertus, sutinku: ji turi kažką, dėl ko ją galima lyginti su netgi daugiau nei viena knyga, nes aš dar pridėčiau, pavyzdžiui, Remarque’o „Tris draugus“, tačiau tuo pat metu ji yra ir visiškai kitokia. Ir nors ji nagrinėja Italijai nelabai būdingus dalykus – alkoholis ir vienatvė yra du bene rečiausiai sutinkami dalykai Italijoje, – knygos atmosfera labai itališka. Tiesa, stereotipais remdamiesi daugelis mano, kad vynas Italijoje liejasi amžinai ir laisvai, ir jie beveik teisūs, nes vyno joje išties yra visur ir visada, tačiau tuo pat metu Italijoje beveik visiškai neaktuali piktnaudžiavimo alkoholiu problema.

Esate išvertusi jau ne vieną knygą. Kaip prisiminsite būtent šios knygos vertimo laikotarpį? Kas jums įsiminė labiausiai ir kokias emocijas bei iššūkius tai kėlė?

Šiuo požiūriu mano pačios vertimų istorijoje knyga neeilinė, nes ji – pirmojo Italijos karantino vaisius. O pirmasis karantinas, kuris buvo paskelbtas 2020 m. kovo pradžioje, Italijoje buvo labai stipri patirtis. Jo neišgyvenus, manau, gana sunku suvokti, kaip viskas buvo. 

Tuo metu visa Italija gyveno komendanto valandos, trunkančios visą parą, sąlygomis – iš namų buvo galima išeiti tik su svarbia priežastimi, pasivaikščiojimas tokia nebuvo laikomas. Buvo galima išeiti išmesti šiukšlių ir pavedžioti šuns, dar į parduotuvę, tačiau ne šiaip nusipirkti pieno, o nusipirkti maisto atsargų savaitei. Veikė maisto parduotuvės ir duonos kepyklėlės, tačiau kepti jos galėjo tik pirmo būtinumo gaminius, jokių tortų ar kitų panašių „išmislų“. Jeigu parduotuvės, kurios veikti galėjo, pavyzdžiui, didelis prekybos centras, prekiavo ir prekėmis, kuriomis prekiaujančios parduotuvės turėjo užsidaryti, visos tos prekės buvo atitvertos „stop“ juosta ir neparduodamos. Taip daryta tam, kad prekybininkai nepiktnaudžiautų, bet ir tam, kad būtų išlaikomas teisingumo ir solidarumo principas priverstųjų užsidaryti atžvilgiu… 

Labiausiai įsiminė italų reakcija – remdamiesi tais pačiais anksčiau minėtais stereotipais esame linkę manyti, kad italai yra nedisciplinuota tauta, nesilaiko taisyklių ir suvaldyti juos labai sunku, tačiau italai elgėsi nepaprastai tvarkingai: laikėsi taisyklių, nesiblaškė, nepurkštavo dėl kaukių reikalingumo ir panašiai.

Be vertimų, aš dirbu ir kitą darbą sektoriuje, kuris per karantiną galėjo ir turėjo dirbti, tad kasdien važiuodavau į darbą ir matydavau situaciją ne tik pro savo balkoną ar langą. Kartais žmonės net imdavosi reikalaujamą tvarką prižiūrėti patys ir netgi perdėtai smarkiai, tačiau, kaip italams ir priklauso, − kūrybingai. 

Įsiminė vienas įvykis, kuris po šiai dienai kelia šypseną, nes visai rimtai į tai žiūrėti nepajėgiu: sėdžiu verandoje ir verčiu „Paskutinę vasarą mieste“. Užsigalvoju, pakeliu akis ir pro verandos langą matau, kad iš priešais stovinčio namo penkto aukšto gyventoja nei iš šio, nei iš to šliūkšteli visą kibirą vandens. Žemyn, į gatvę.

„Čia dabar? – pagalvoju. – Suprantu, kad karantinas ir gatvėje nieko nėra, suprantu ir italių aistrą plauti, valyti ir dezinfekuoti namus. Suprantu ir tai, kad moteris gal plovė langą ar balkoną… tačiau iš penkto aukšto vandenį išpilti tiesiai į gatvę… to jau per daug, net jeigu gatvėje nieko nėra.“ Ir ką jūs manote, po kelių minučių atsidarau feisbuką: kvartalo, kuriame gyvenu, grupėje kažkas piktinasi, kad vedžiodamas šunis buvo aplietas vandeniu. Ir kažkas kitas be jokių problemų atsako, kad tai ir reikėjo daryti – vedžioti šunį, o ne pernelyg artintis prie kito šuns šeimininko ir pliurpti. Tiksliau – pliurpti pliurpkite, bet laikydamiesi atstumo. Nors neteisinga ir tai, kad jūs, turintys šunis, galite sau lauke pliurpti, o mes, jų neturintys, ne. Maždaug kaip su tomis „stop“ juosta atitvertomis prekėmis – jeigu visi turime būti uždaryti, tai ir būkime, jokių lygesnių už kitus.

Toje visoje situacijoje italai elgėsi neįtikėtinai. Bendra atmosfera buvo susikaupimas, šiek tiek susirūpinimo ir tyla. Nes kai nutilo dainos iš balkonų, kai baigėsi koncertai, o tam tikru momentu jie baigėsi, liko tyla – tuščios gatvės ir už lango šviečianti saulė. 

Kad ir kaip būtų liūdna dėl visos bendros situacijos, ši atmosfera labai tiko „Paskutinės vasaros mieste“ vertimui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien