2022 06 27

Gintarė Navakauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Vertėja N. R. Chijenienė: „Apie vertėjus gali pagalvoti tik tas, kas pats verčia“

Vertėja Nijolė Regina Chijenienė. LRT radijo laidos „Ryto allegro“ archyvo nuotrauka

Gintarė Navakauskaitė yra VDU literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantūros studijų pirmo kurso studentė.

Vertėja NIJOLĖ REGINA CHIJENIENĖ grožinę literatūrą ir pjeses iš anglų kalbos versti pradėjo beveik prieš penkiasdešimt metų, pirmoji jos vertimo publikacija pasirodė 1975 m.

Per tokį ilgą laiko tarpą sukaupta didžiulė patirtis, skaitytojams pristatyta per 40 prozos kūrinių ir per 20 pjesių teatrams, į anglų kalbą išversti keturi Lietuvos režisierių filmų scenarijai. N. R. Chijenienės versti kūriniai ne kartą įtraukti į vertingiausių verstinių knygų sąrašą, o už Juliano Barneso knygos „Kalbant atvirai“ išradingą ir natūralų šnekamosios kalbos vertimą, taikliai atskleistą rašytojo kūrybinę žaismę N. R. Chijenienė 2019 m. pelnė Metų vertėjo krėslo premiją.

Ar tokią patirtį sukaupęs vertėjas vis dar susiduria su sunkumais versdamas? Ko reikia, kad vertėjas taptų profesionalu, gebančiu versti tarptautinio pripažinimo sulaukusius kūrinius? Apie tai pokalbis su vertėja N. R. Chijeniene.

Esate išvertusi įspūdingą skaičių romanų, apysakų, apsakymų rinkinių ir nemažai pjesių. Kuriuos literatūros kūrinius versti reikia daugiau jėgų: dramos ar prozos?

Jėgų daugiau reikia prozai. Ten daugiau faktų, realijų, poteksčių, kalambūrų, daugiaprasmiškumo, žodžių žaismo ir visokių kitokių rebusų, jau nekalbant apie teksto tapybiškumą, muzikalumą, ritmą, kvėpavimą ir t. t. Dramos teksto vertimas, žinoma, turi savo specifiką ir subtilumą, jo neremia prozos kontekstas ir nuo pat pirmo sakinio turi būti aišku, kas pasakyta. Turi taip tvirtai suręsti frazę, kad aktorius suprastų, kas būtent norėta ja pasakyti, ir nesusigundytų savaip ją interpretuoti, pavyzdžiui, akcentuoti ne tą žodį ir iškreipti prasmę.

Pjeses versdavau iš meilės teatrui, kartu mokydamasi gludinti, individualizuoti šnekamąją, kartais ir poetinę, personažų kalbą, bet pasiilgdavau ir prozos, jos gelmės, grožio ir peno mintims.

Kuri jūsų versta knyga buvo įsimintiniausia, paliko didelį įspūdį? 

Įsimintiniausių knygų tikrai neturiu. Visas, kurias verčiu (išskyrus gal keletą pirmųjų), ir noriu versti, o dirbdama dar labiau pamilstu, todėl nė vienos negalėčiau išskirti. Kas be ko, kai kada ir pakeiksnoju, kam čia reikėjo to ar ano, kiek galima tą patį kartoti, ar apie vertėjus bent pagalvoja ir pan. Bet į darbo pabaigą ateina „nušvitimas“ – ne, ne, viskas čia gerai ir kartoti buvo būtina. O apie vertėjus gali pagalvoti tik tas, kas pats verčia. Taigi sudedu ginklus ir viskuo džiaugiuosi. Tiesa, kai knyga išeina, jos neglostinėju ir beveik niekada neatsiverčiu. Bijau, pastebėsiu ką nors, ką norėčiau pakeisti. Nors laikui bėgant pastebėjau, kad ta liga jau praeina.

Be to, kas savaime suprantama, t. y. meilės knygoms, dar reikia vaizduotės, kalbos pajautimo, kantrybės, kruopštumo, užsispyrimo, disciplinos ir dar daug visokių gamtos duotų ir išsiugdytų savybių. O svarbiausia – nuolat mokytis: iš kitų vertimų, iš žodynų, iš jaunų ir senų kalbos, taigi, gyventi išplėtus akis ir pastačius ausis.

Verčiate daugiausia grožinę literatūrą, tačiau jūsų biografijoje puikuojasi ir lietuviškų filmų scenarijų vertimai į anglų kalbą. Kokia yra scenarijų vertimo specifika? 

Verčiant scenarijus sunkiausia vėlgi dialogai. Juose mažiau teatrališkumo nei dramose, frazė kine nebūtinai skamba aiškiai ir garsiai, personažai kartais murma, kalba nerišliai, nebaigia sakinio, vartoja neišverčiamus posakius, kuriuos gaila suniveliuoti. Reikia gerai palaužyti galvą, kad žargonas ar keiksmažodžiai būtų autentiški, bet nenukentėtų jų paveikumas. Dar sudėtingiau tuos dialogus trumpinti subtitrams. Čia jau reikia tikros meistrystės. Kuo glausčiau, kuo natūraliau ir kad neprapultų joks prasmės niuansėlis.

Kokių iššūkių kyla dažniausiai verčiant literatūros kūrinius? Ar esate susidūrusi su neišverčiamumo problema?

Iššūkiai kaskart vis kitokie. Vieni susiję su žanru. Verčiant romaną, kurio veiksmas vyksta, pavyzdžiui, istoriniame fone, tenka knaisiotis po įvairius šaltinius, ieškoti senovinių drabužių, ginklų, rakandų pavadinimų atitikmenų, lyginti šaltinius, kartais įsivelti į tikrus mūšius. Be to, svarbu rasti būdų, kaip subtiliai perteikti tų laikų žmonių kalbėseną.

Kai kurie vertėjai tokiais atvejais ieško kalbos lobyne seniai pamirštų iš vartosenos dingusių žodžių. Manau, šis kelias tinka ne kiekvienam, o tik turintiems išskirtinę nuojautą ir kalbos jausmą. Tada net ir „žodžiais negyvėliais“ praturtintas tekstas skamba natūraliai, ir retybės savaime atgyja ir įgauna prasmę. Priešingu atveju tai tik vertimo madų vaikymasis ir perkrova.

Kiti iššūkiai bendri visiems tekstams. Pavyzdžiui, kaip rasti vienintelį tinkamą žodį. Visada buvau įsitikinusi, kad toks žodis yra tik vienas. Nustebau neseniai aptikusi Guy de Maupassant’o knygoje (mat skaitinėjau senų laikų puikaus vertėjo Juozo Naujokaičio verstą jo romaną „Pjeras ir Žanas“) cituojamą panašiai samprotavusį Gustave’ą Flaubert’ą: „Kad ir kažin koks būtų daiktas, apie kurį norime kalbėti, pavadinti jį galima tik vienu daiktavardžiu, įkvėpti jam gyvastį – vienu veiksmažodžiu, apibūdinti – vienu būdvardžiu. Ir reikia ieškoti tol, kol tas būdvardis bus surastas, ir niekad nesitenkinti apytikriu žodžiu, niekad nebandyti apeiti sunkumų apgavystėmis, net ir nusisekusiomis, ar kalbos triukais.“

Geriau nepasakysi! Nors čia kalbama apie originalią kūrybą, vertimui tai, regis, tinka net labiau.

Neišverčiami dalykai egzistuoja, bet pasukus galvą dažnai pavyksta kitomis priemonėmis sukurti tą patį efektą. Stengiuosi nevarginti skaitytojų išnašomis arba dar blogiau – nepagarbiai praleisti kokį nors painų autoriaus žodžių žaismą.

Norint išversti knygą neužtenka tik gerai mokėti kalbą. Ko dar reikia, kad vertėjas taptų profesionalu, gebančiu versti tarptautinio pripažinimo sulaukusias knygas?

Be to, kas savaime suprantama, t. y. meilės knygoms, dar reikia vaizduotės, kalbos pajautimo, kantrybės, kruopštumo, užsispyrimo, disciplinos ir dar daug visokių gamtos duotų ir išsiugdytų savybių. O svarbiausia – nuolat mokytis: iš kitų vertimų, iš žodynų, iš jaunų ir senų kalbos, taigi, gyventi išplėtus akis ir pastačius ausis.

Kiekvienas vertėjas turi savo nuomonę, kodėl vertėjo profesija yra svarbi, prasminga. Kokia, jūsų nuomone, yra vertėjo misija?

Labai jau prakilnus žodis ta „misija“. Įpareigojantis rėžti ką nors didaus. Darbas, ir tiek. Tik vienas iš sunkesnių. Ypač lyginant jį su rašymu. Apie tai yra užsiminęs ne vienas versti bandęs rašytojas. Dabar žmogus tolsta nuo knygos, taikosi nužmogėti. Todėl taip svarbu versti gerus kūrinius ir stengtis kuo adekvačiau perteikti rašytojo mintis ir dvasią, kad knyga ne atstumtų, o pažadintų smalsumą skaityti dar.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.