Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Vertėja R. Jonynaitė: „Geras tekstas visada turi savo muziką“

Vertėja Rūta Jonynaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro rengiamas pokalbių ciklas kviečia susipažinti su Šv. Jeronimo premijos laureatais, šį apdovanojimą gavusiais už vertimus į lietuvių kalbą. Premijos steigėjai – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

RŪTA JONYNAITĖ Šv. Jeronimo premija buvo apdovanota 2019 m. už ištikimybę originalo tekstui ir žodžio meistrystę. Su vertėja kalbėjomės apie tekstų ritmus, vertimus mažiesiems skaitytojams ir jausmus, kurie sukyla spektaklio premjeroje stebint savo išverstą pjesę.

Kas jus paskatino rinktis vokiečių kalbos ir literatūros studijas? Galbūt svarstėte ir kitas alternatyvas? 

Esu tų laikų žmogus, kai pasirinkimų, kokios kalbos mokytis, nebuvo daug. Tėvai mums parinko mokyklą Užupyje, ir ne paskutinėje vietoje renkantis buvo užsienio kalba, mat toje mokykloje kaip tik buvo įvestas sustiprintas vokiečių kalbos mokymas. Jos mokėmės nuo pirmos klasės, daug pamokų per savaitę, tad iki 11 klasės išmokome ją tikrai neblogai. 

Mokykloje man visi dalykai sekėsi gerai. Per išleistuves matematikos mokytojas sakė vis dėlto tikįs, kad aš stosiu į matematiką. Nemažai blaškiausi. Gamtos mokslai netraukė, tad, atrodė, lieka grynoji matematika arba humanitariniai mokslai. Mokykloje mus supo vokiečių kalba ir kultūra, įspūdį darė labai stiprios ir atsidavusios mokytojos germanistės. Kiek protestuodama prieš mūsų šeimoje klestinčią lituanistiką – mama lituanistė, tėtis poetas, brolis jau irgi studijavo ir rašė poeziją – aš pasirinkau germanistiką. 

Vėliau kartais šis pasirinkimas erzindavo – ir vokiečių kalba, ir literatūra. Kai jau buvau vertėja, kartais kildavo noras išmokti kitą kalbą, imtis kitos literatūros. Tačiau, kad galėtum versti, reikia labai gerai mokėti kalbą, tam skirti daug laiko ir pastangų. O aš vis turėdavau daug kitų įsipareigojimų, tiesiog trūko laiko ir ryžto. Tiesa, rusų kalbą moku taip, kad galėčiau versti, bet iki šiol nebandžiau, nors pagundų kyla. 

Baigusi studijas kurį laiką dėstėte universitete. Kas paskatino pereiti prie vertimo? Ar kada nors iki tol buvote pagalvojusi apie tokią galimybę? 

Skaitant knygas, konkrečių minčių apie vertimą neateidavo. Galbūt tokių minčių ėmė rastis jau dirbant universitete darbą, kuris iš tikrųjų nebuvo mano. Aš esu ne mokytoja, ne pedagogė. Dėsčiau vokiečių kalbą nehumanitarinių specialybių studentams. Tais laikais jokių galimybių išvykti jie nematė, motyvacijos labai trūko. Toks darbas veikė depresyviai. 

Išėjau iš jo dar ne į leidybą, o tiesiog į vaiko priežiūros atostogas. Būtent augindama vaikus pradėjau suprasti, ko iš tikrųjų noriu. Tapo aišku, kad traukia grožinė literatūra, traukia knygos. Vis dėlto ir šeimos, ir namų su mamos rūpestingai kaupta biblioteka įtakos nenuneigsiu, nors iš pradžių ir maniau, kad aš gal geriau veiksiu ką nors kita. Išėjusi iš universiteto jau tikrai skaitydama pagalvodavau apie vertimą. Tai buvo laikas, kai daug skaičiau vokiškai, kaip ir studijų metais. Vėliau atsirado darbo „Vyturio“ leidykloje. Atėjusi į leidyklą tą pačią dieną pasijutau savo vietoje. 

Leidykla leido vaikų literatūrą. Dirbau redakcijoje, kuri rengė knygas pradinio mokyklinio amžiaus vaikams – ir lietuvių autorių, ir verstines. Nuo to laiko esu, matyt, nepagydoma vaikų literatūros sirgalė. „Vyturyje“ man daugiau teko dirbti su verstine literatūra. Labai greitai atsirado ir pirmieji vertimai. Bet iki tol jau buvau bandžiusi versti sau. 

Vertėja Rūta Jonynaitė. Vlado Braziūno nuotrauka

Kas jums yra vertėjo pavyzdys, jūsų, kaip vertėjos, mokytojas? Ar apskritai tokį turite ir ar jis vertėjui reikalingas? Nuo ko reikėtų pradėti norinčiajam tapti vertėju?

Nežinau, ar mokytojai būtini, pati neturėjau ryškaus vertimo mokytojo. Pirmieji mokytojai buvo vertėjai, tik šiek tiek vyresni už mane, kurių vertimus redagavau. Lygindavau jų vertimus su originalu ir mokiausi. Galiu paminėti Romualdą Zagorskienę, šviesaus atminimo Virgilijų Čepliejų. 

Kaip šviesus vertėjo paveikslas prieš akis iškyla Adomas Druktenis. Jis man labai artimas, vertė daug vaikų ir jaunimo literatūros iš vokiečių kalbos. Buvo šviesus, švelnus, geras žmogus. Aišku, tai nėra būtini vertėjui bruožai (juokiasi), aš jį idealizuoju ne tik kaip vertėją, bet ir kaip žmogų. 

Dabar skaitydama Dominyko Urbo išverstą austrų rašytojo Josepho Rotho romaną „Radeckio maršas“ gėriuosi jo kalba. Tiesa, nelyginau su originalu, nors esu jį skaičiusi. Galiu sakyti, kad tai vertėjas, į kurį galiu lygiuotis. Bet nežinau, ar to reikia. Iš kitų vertėjų darbų gali daug išmokti, bet, anot kandaus šaipūno Thomo Bernhardo, vertėjui niekas nepadės, vertėjas savo kelią turi nueiti pats…  

Kaip vertėja esu savamokslė, mūsų tokių dauguma. Mano studijų programoje tokio dalyko kaip vertimas nebuvo, tik porą semestrų buvo meninio vertimo seminaras. Tie užsiėmimai davė nedaug, tik leido paragauti, kas tai yra. Mokaisi versti tiesiog versdama. 

Tiesa, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga rengia kursus pradedantiesiems. Jaunieji, kurie ateina į kursus, sako, kad jie duoda daug naudos. Man atrodo, kad vertėjo pažangą labai skatina išmanūs redaktoriai. Bet reikia turėti ir gyslelę. Ją būtina lavinti, bet, jei jos nėra, gal verčiau nė nepradėti. 

O pradžia paprasta – bandyti versti. Geriausiu atveju – rasti, kas įvertintų darbą. Parodytų klaidas, kur nueita ne į tą pusę. Kitokį kelią sunkiai įsivaizduoju. Aišku, yra vertimo teorija, galima ją studijuoti, bet praktinis vertimo darbas dažniausiai labiau intuityvus, nei dirbamas pagal kokias nors taisykles. Jokių taisyklių nepakaks visiems konkretiems tekstams, nes jų gausybė, o įvairovė absoliučiai neaprėpiama. 

„Austerlicas“ – paskutinis jo romanas, išleistas 2001 metais. Netrukus, būdamas 57-erių, W. G. Sebaldas mirė patyręs širdies infarktą automobilio avarijoje. Gaila – brandino dar kitų, galbūt kitokių kūrybinių planų, nebuvo išrašęs visų savo temų. Jo knygų vertimai turbūt svariausia, ką esu padariusi.

Jūsų vertimų įvairovė didžiulė – grožinė literatūra vaikams ir suaugusiesiems, pjesės, antikos žodynas, etikos vadovėlis, knygos apie meną, Freudas, Nietzsche ir net mados žinynas. Ką versdama jaučiatės geriausiai?

Dalis vertimų atsitiktiniai – mados žinynas ar etikos vadovėlis. Jie neatspindi mano, kaip vertėjos, amplua. Gal liūdna tai konstatuoti, bet kartais sakau, kad vertėjai – tai aptarnaujantis personalas. Visų pirma – vertėjai žodžiu. Grožinės literatūros vertėjai kas kita: manome, kad esame meno kūrėjai, ir norime, kad tai būtų pripažįstama. Bet vis tiek tenka versti ir tokių dalykų, kurie pačiai galbūt ne tokie įdomūs, bet kam nors reikalingi. Esu profesionali vertėja, todėl gavusi darbą ir dirbau. Turiu bičiulį filosofą, kuris sako, kad turėčiau versti filosofiją, nes man esą pavyksta išskaidrinti mintį, bet aš pati nesijaučiu savo vėžėse. Žinoma, galiu atlikti tai gana profesionaliai, nes moku analizuoti vienos kalbos tekstą ir perteikti jį kita kalba. 

Tačiau tikroji mano sritis – grožinė proza, taip pat vaikų literatūra. Nedarau didelio skirtumo, skiriasi tik adresatas ir tekstų gramatinis sudėtingumas. 

To ir norėčiau paklausti: vaikams kuriantys menininkai dažnai pabrėžia, kad jų darbas yra sunkesnis. O kaip dėl vaikų literatūros vertimų? 

Vertėjo pozicija šiuo požiūriu truputį kita, jis priklausomas nuo autoriaus ir perteikia tai, kas jau parašyta. Lengviau todėl, kad jau turi tekstą. Aš nesijaučiu atsakinga už tai, ką ir kaip autorius rašo. 

Vertėjui sunkiau, kai autorius netinkamai kalba su vaiku ir ypač su paaugliu. Kalbėti paaugliui – aukštasis pilotažas, toli gražu ne kiekvienam pavyksta. Kartais vertėjas atsiduria prieš dilemą – ar daryti taip negrabiai kaip autorius, ar dailinti autoriaus stilių. Šią dilemą kiekvienas sprendžia savaip. 

Versti vaikų literatūrą lengviau ir todėl, kad vaikų, net ir paauglių knygų stilius negali būti toks komplikuotas, koks būna kai kurių, ypač vokiečių, autorių knygų suaugusiesiems. Sakiniai čia paprastesnės sandaros ir struktūros. Bet atsiranda kitų grožybių: frazių, vardų, perkeltinių prasmių – apskritai vaizduotės – žaismė. Kai kuriose knygose jos tiek daug, kad tai sukuria papildomų galvosūkių: tokių grožybių pažodžiui neišversi – visa žaismė pražus. Kartais tenka gerokai palaužyti galvą ir paeksperimentuoti, padėlioti, pažaisti jau lietuviškai. Bet aš laikausi nuostatos, kad žaidimas – tai nėra laiko gaišimas. (Norėčiau šios nuostatos laikytis ne tik versdama, bet ir gyvendama.) Šiaip ar taip, vaikų literatūra man yra atgaiva, o ne sunkumas. Po kokio nors sudėtingo vertimo smagu imtis geros knygos vaikams. 

Koks jūsų darbo ritmas? Dažnai girdime tokias klišes kaip „dienos, kai viskas slysta iš rankų“, „įkvėpimo trūkumas“. Ar tai yra tiesa? 

Man sunku kalbėti apie ritmą, nesu labai „ritmingas“ žmogus – nei gyvenime, nei darbe (juokiasi). Bet stengiuosi laikytis bent šiokios tokios tvarkos: anksčiau įsibėgėdavau antroje dienos pusėje ir dirbdavau iki išnaktų. Dabar naktinis darbas nebetinka. Stengiuosi tiesiog sėsti ir dirbti. Tokiems nedisciplinuotiems žmonėms kaip aš – tai vienintelis būdas. Kitaip niekada neturėsiu įkvėpimo ir kas rytą ne ta koja iš lovos išlipusi būsiu (juokiasi). 

Yra tiesos, kad vienos dienos geresnės, kitos blogesnės. Bet kai turi sudėtingesnį darbą, nėra kitos išeities – jei lauksi įkvėpimo, nieko nebus. Sudėtingam per kelis puslapius nusidriekusiam sakiniui įkvėpimas niekada neateis. Turi tiesiog sėsti dirbti tą juodą darbą. 

Kai su kolege dalijomės, kas kuriuos vertėjus kalbinsime, peržvelgiau visų Šv. Jeronimo premijos laureatų darbus. Pamatęs, kad išvertėte Janoscho knygą „Panama labai graži“, iškart supratau, kad būtinai noriu jus pakalbinti. O kurias savo išverstas knygas pati laikote svarbiausiu gyvenimo darbu?

„Panamą“ visi iškart pamilo, ir man buvo vienas džiaugsmas ją versti. Buvo smagu, matyt, todėl pavyko. 

Bet turbūt svarbiausiais savo darbais laikau dvi W. G. Sebaldo knygas: „Išeiviai“, paantrašte „Keturi ilgi pasakojimai“, kurios leidėjas, deja, kažkodėl neužrašė, ir „Austerlicas“, kuri visai netrukus išeis iš spaudos. Pagal ją lenkų režisierius Krystianas Lupa pastatė spektaklį Jaunimo teatre. W. G. Sebaldas – sunkus autorius vertėjui, nelengvas ir skaitytojui, bet turi ir didelių gerbėjų būrį. Jo tekstas labai kompleksiškas, į jį suplaukia daugybė prisiminimų, asociacijų, istorijos ir mokslo žinių. Kalbinį tekstą dar papildo nuotraukos, kurios dažnai jį ne tiek iliustruoja, kiek kelia asociacijų, vedančių pasakojimą tolyn. Visa tai išsilieja ilgais, sudėtingos dėlionės sakiniais. Sebaldo stilius sudėtingas, tačiau pasakojimas įtraukiantis, vaizdas raiškus, mintis skaidri – vertėjui yra dėl ko pasistengti.

W. G. Sebaldui atrodė svarbiausia rašyti apie persekiojamas ir juodinamas mažumas, engiamas ir naikinamas ištisas tautas. Jis turėjo galvoje visą žmonijos istoriją. Pagal šias dvi mano išverstas knygas jam nesunku prilipdyti Holokausto autoriaus etiketę, bet iš to, ką rašė anksčiau ir ką ruošėsi rašyti ateityje, matyti, kad jis aprėpė plačiau. Buvo įnikęs į kolonializmo istoriją – tai matyti kitoje knygoje „Saturno žiedai“, kuri yra grožinis-dokumentinis pasakojimas. Tai visos žmonijos griovimo ir ardymo instinkto apmąstymas. Toloka nuo „Panamos“, kuri labai graži (juokiasi). Tai visai negražu, tai pasibaisėtina. Taigi nelengvas autorius, bet, mano galva, labai svarbus.

Išvertusi „Išeivius“ maniau, kad daugiau nenorėsiu imtis W. G. Sebaldo, nes toji knyga buvo sunki ne vienu požiūriu. Bet kai pasitaikė viena kita proga skaityti jos ištraukas publikai, kiekvieną kartą paėmusi ją į rankas mačiau, koks tai gražus, nors melancholiškas kūrinys. Ir su kokia meile W. G. Sebaldas rašo apie savo herojus, be galo liūdnus jų likimus.

„Austerlicas“ – paskutinis jo romanas, išleistas 2001 metais. Netrukus, būdamas 57-erių, W. G. Sebaldas mirė patyręs širdies infarktą automobilio avarijoje. Gaila – brandino dar kitų, galbūt kitokių kūrybinių planų, nebuvo išrašęs visų savo temų. Jo knygų vertimai turbūt svariausia, ką esu padariusi.

Vienas iš svarbių dalykų, kurių stengiuosi nepamesti, yra teksto muzika. Geras tekstas visada turi savo muziką, ritmą, ir per jį labai daug kas atsiskleidžia. Jeigu nepameti ritmo, muzikos, greičiausiai nepameti ir dvasios. Raidę įtaikai į ritmą.

Turbūt turite ir dar neišsipildžiusių vertimo svajonių? 

Norėčiau, kad dar bent pora W. G. Sebaldo knygų pasirodytų lietuviškai. 

Nors mane domina ir šiuolaikinė, šiandien gimstanti literatūra, bet kuo toliau, tuo labiau norėtųsi atsigręžti į tarpukarį arba dar ankstesnį laiką, iki Pirmojo pasaulinio karo. Bendraudama su kitų kalbų vokiečių literatūros vertėjais, išgirdau apie Kuršo vokietį rašytoją Eduardą von Keyserlingą. Jis gimė 1855 metais, bet kūrybinę brandą pasiekė jau XX amžiuje, mirė 1918-aisiais. Pasirodo, lietuviškai yra išleista viena jo knygelė, kurioje publikuojamos trys apysakos, – buvau ją pražiūrėjusi. Susiradusi nudžiugau, kad ji versta mano mylimo Adomo Druktenio.

E. von Keyserlingas – puikus stilistas, išraiškiai aprašantis Kuršo vokiečių dvarininkijos terpę, subtiliai ir psichologiškai įtaigiai kuriantis liūdesio, nuobodulio, neišsipildžiusių vilčių atmosferą. A. Drukteniui nepristigo nei jautrumo, nei lietuvių kalbos išgalių visa tai kuo gražiausiai perteikti. Su džiaugsmu pratęsčiau šį vertėjo darbą – E. von Keyserlingas sužadino mano, kaip vertėjos, vaizduotę.

Kitas mėgstamas autorius – austrų rašytojas Josephas Rothas, daugiausia kūręs tarpukariu, į lietuvių kalbą išversta irgi vienintelė jo knyga. Austrijos–Vengrijos apologetas, puikus psichologas, dialogo meistras, iš pažiūros lengvo stiliaus, bet jo romanų meninę tiesą laiduoja skvarbus žvilgsnis į tikrovę. Nors nesu bandžiusi, norėčiau jį versti dėl labai tikėtino vertimo malonumo. 

Dar vienas, tikrai išskirtinis, apie kurio vertimą pasvajoju, – tai šveicarų rašytojas Robertas Walseris, kritikų drąsiai tituluojamas moderniosios literatūros klasiku. 

Dabar leidėjams nelabai rūpi tarpukario literatūra. Nors ten yra lietuvių skaitytojui visiškai nežinomų labai įdomių ir įspūdingų dalykų, jau išlaikiusių laiko išbandymą, tikrai neprastesnių už tai, kas rašoma šiandien. 

Šv. Jeronimo premiją gavote už ištikimybę originalo tekstui ir žodžio meistrystę. Tačiau ar visada įmanoma ir likti ištikimai teksto Raidei, ir kartu nepamesti jo Dvasios, autoriaus sukurtos atmosferos?

Sunkiai atsakomas klausimas. Man tai yra nedaloma visuma: turinys, forma ir dvasia. Dvasia yra tai, kas visa sujungia. Nepasakyčiau, kad versdama labai apie tai galvoji, sąmoningai sieki. Žinoma, originalo raidė man yra daugiau ar mažiau šventas dalykas, jos privalu ištikimai laikytis. 

Vienas iš svarbių dalykų, kurių stengiuosi nepamesti, yra teksto muzika. Geras tekstas visada turi savo muziką, ritmą, ir per jį labai daug kas atsiskleidžia. Jeigu nepameti ritmo, muzikos, greičiausiai nepameti ir dvasios. Raidę įtaikai į ritmą.

Kažkur buvau aptikusi dailininkės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės mintį, kad be ritmo apskritai nėra meno. Ir taip sako dailininkė. Sutinku šimtu procentų, ypač kalbant apie literatūrą. Nuo seno mėgstu lyginti vertėjo ir muzikos atlikėjo darbą. Autorius parašo tekstą, kaip ir kompozitorius. Smuikininkas sugroja natas, kad nemokantieji jų skaityti išgirstų muziką, – smuikininkas suteikia joms dvasią, skambesį. Vertėjas irgi savo instrumentu, šiuo atveju lietuvių kalba, daro tą patį. 

Nepamesti ištikimybės raidei ir išlaikyti dvasią padeda ritmas. 

Esate išvertusi ne vieną pjesę. Koks jausmas stebėti jau galutinį produktą – spektaklį, kurio tekstus išvertėte, žinant, kiek darbo įdėta, nors vertėjas retai įtraukiamas į afišas? 

Valentinas Masalskis, komandos žmogus, išsireikalaudavo, kad mano kaip vertėjos pavardė būtų Thomo Bernhardo pastatymų afišose. 

Man patinka versti pjeses, jos irgi turi savo ritmą. Dažniausiai pjesių ritmas yra kitoks, greitesnis. Versdama turi galvoti, kad tai tekstas, kurį žmonės kalbės balsu. Pjesių tekstai irgi skirtingi: vienaip yra verčiant pjesę vaikams, kitaip – tokį gyvenimo ir kūrybos radikalą kaip Werneris Schwabas, dar kitaip – Th. Bernhardą, kurio kalba labai stilizuota ir nenatūrali. Todėl ir režisierius, ir aktoriai turi sutikti su žaidimo taisyklėmis, kurias diktuoja autorius. 

Visoms pjesėms tinka tai, kad versdama turi galvoti apie patogumą kalbėti ir klausytis, išgirsti. Nors ir apie prozą galima taip pasakyti. Aš savo verčiamus ir prozos tekstus pasiskaitau garsiai, kad išgirsčiau skambesį – ar niekas nekliūva, ar neišsimuša iš ritmo. 

Atpratau turėti lūkesčių eidama į teatrą. Žinau, kad spektaklis – pirmiausia režisieriaus darbas, paskui aktorių ir kitų spektaklio kūrėjų darbas, ir visi jie padarys tai, ką padarys. Mano lūkesčiai mažiausiai svarbūs. O kai neturi lūkesčių, nereikia ir nusivilti. 

Žinoma, negaliu sakyti, kad niekada nesu nusivylusi. Ir gaila būna ne tiek savo darbo, kiek autoriaus. Kai išmetami gabalai, kai suveliama taip, kad nebelieka minėtosios teksto muzikos. Visko nutinka, bet apskritai smagu versti pjeses. Žinoma, einu į visus spektaklius, kai statomos mano išverstos pjesės, bet nesijaučiu atsakinga už rezultatą ar nusivylusi. O jeigu pradžiugina, tuomet džiaugiuosi. 

Kaip suprantate vertėjo misiją šiuolaikiniame pasaulyje? 

Misija – skambus žodis, sakiau, kad vertėjas yra aptarnaujantis personalas, tai apie kokią misiją gali kalbėti (juokiasi). Tačiau nevengsiu atsakymo į klausimą. Aš matau dvilypę misiją.

Pirma, supažindinti lietuvių skaitytojus su tuo, ką yra sukūrusi žmonija, kitos tautos. Lietuvius, kurie visomis kalbomis juk tikrai neskaito. Supažindinti ne tik su turiniu, bet ir su formomis, galimybėmis reikšti mintis, idėjas, apmąstymus, vertinimus. Atnešti į mūsų kultūrą tai, kas sukurta kitose kultūrose. Savaime tai netaptų mūsų kultūros savastimi. Jeigu vertėjas dirba gerai – sąžiningai ir kūrybingai, jis praturtina lietuvių kultūrą. Be to, supažindindamas prisideda prie tautų tarpusavio supratimo, o tai ne taip jau mažai šiais nervingais ir ne itin draugingais laikais.

Antra – pačios lietuvių kalbos puoselėjimas, turtinimas. Ne ta prasme, kad vertėjas beversdamas būtinai ką nors nauja išras ar prikurs naujų žodžių. Jis netiesiogiai, perimdamas tai, ką kita kalba geba išreikšti (galbūt lietuviai irgi geba, bet užmiršo ar kažko nesugalvojo, nerado kaip), atveria naujų kalbinės raiškos ir mąstymo galimybių. Man atrodo, kad tai labai svarbu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien