2020 08 24

Lina Valantiejūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Vertėjas T. Juras: „Kas, jei ne filosofiškai mąstantys istorikai, gali duoti visai žmonijai naudingų patarimų?“

Portretas.
Vertėjas Tadas Juras. Leidyklos „Baltos lankos“ nuotrauka

„Šiuolaikinis mokslas duoda labai išsamių žinių apie įvairias tikrovės sritis, tačiau mūsų pažinimas lieka fragmentuotas – mes stokojame rišlaus pasakojimo, kuris susietų skirtingas pažinimo sferas, ir dėl to šiuolaikinėje civilizacijoje tiek daug sutrikimo ir betiksliškumo.


Rašydamas „Didžiąją istoriją“ Davidas Christianas siekė užpildyti šią spragą, sujungti naujausius skirtingų mokslo sričių duomenis ir, vaizdžiai tariant, iš paskirų sričių žemėlapių sudaryti vientisą bei išbaigtą gaublį“, – apie neseniai Lietuvos knygynuose pasirodžiusią D. Christiano knygą „Didžioji istorija“ (leidykla „Baltos lankos“) sako vienas žinomiausių mokslo populiarinamųjų knygų vertėjų TADAS JURAS.

Knygos pasirodymo proga su juo kalbamės apie tai, ką reiškia ir kaip sekasi versti mokslinį tekstą, kodėl knygų apie Visatos kilmę, Žemės raidą ir žmogaus evoliuciją negali būti per daug ir kodėl dabar – pats laikas jas skaityti.

Tadai, besitariant dėl pokalbio, brūkštelėjote, kad grožinių knygų vertėjai gal ir turi ką papasakoti apie savo darbo ir vertimo subtilumus, o štai negrožinių… Ką atsakytumėte tam, kuris klaustų, kaip atrodo Jūsų darbo diena? Ar kartais stalas nėra apkrautas žinynais ir enciklopedijomis, o kompiuterio naršyklėje svarbiausią vietą užima dalykinės literatūros paieškų sistemos bei žodynai? Ar visa tai tik romantizuoti vertėjo darbą gaubiantys stereotipai?

Gyvenu kaimo vietovėje, tad rytą paprastai pradedu pasivaikščiojimu po sodą ir šviežiais vaisiais. Paskui su arbatos puodeliu sėdu prie stalo. Ar jis apkrautas žinynais ir enciklopedijomis? Nelabai. Daugiausia laiko praleisdamas ne Lietuvoje, jau senokai susiskaitmeninau darbui reikalingiausius žodynus, be to, šiais laikais vis daugiau įvairių informacijos šaltinių įgauna skaitmeninį pavidalą ir juos galima rasti internete, tad apsiversti knygomis ar kulniuoti į biblioteką nebėra būtinybės.

Tiesa, tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros vertėjams visų pirma reikia gerai suprasti, ką pasakoja knygos autorius. Taigi spėju, kad įvairius žinynus bei enciklopedijas, kad ir koks būtų jų pavidalas, naršo ir vieni, ir kiti. Nelygu, kas per knyga, bet kartais pagalbos į žinynus kreiptis tenka kone kiekviename sakinyje. Galbūt autorius jame tik užsimena apie kokį nors istorinį įvykį, vietą ar asmenybę, tačiau norint tiksliai tą sakinį išversti reikia šiek tiek plačiau pasiskaityti apie minimą dalyką. Meluočiau teigdamas, kad toks kapstymasis žinynuose yra mėgstamiausias mano darbo aspektas. Nors, kita vertus, taip sužinai įdomių dalykų.

O kas, Jūsų akimis, yra mokslo populiarinamųjų knygų vertėjai: labiau mokslinės prigimties žmonės, gerai mokantys užsienio kalbą, įvaldę terminologiją bei turintys daugybę reikalingų žinių, ar vis dėlto labiau teksto kūrėjai ir pasakotojai, tik kad tas pasakojimas ne meninis, o mokslinis?

Mokslininkas tikrąja šio žodžio prasme yra žmogus, moksliniais metodais tyrinėjantis tam tikrą sritį. Mokslo populiarinamųjų knygų vertėjas specialių tyrimų nevykdo, bet vėlgi turi labai gerai suprasti tą dalyką. Nes jeigu tik vers paskirus žodžius, gerai nenutuokdamas, ką kalba autorius, jo vertimas bus klaikus ir gremėzdiškas, o skaitytojui nuo jo greitai paskaus galva. Tad mokslo populiarinamųjų knygų vertėjui turėtų būti artimas mokslinis mąstymas ir jam turėtų būti įdomi ta dalykinė sritis, kurios knygas jis verčia. Kitaip darbas bus tikra kankynė.

Knygų vertimas man kartais asocijuojasi su ilgų nuotolių bėgimu. Reikia turėti išties nemažai kantrybės ir ištvermės. Kasryt vis grįžti prie vakar užbaigtos pastraipos ir puslapis po puslapio tęsti savaites bei mėnesius… Kartais, būna, per tą laiką taip susigyveni su tam tikra knyga, kad paskui, kai ją pabaigi, net ima jos trūkti.

Bet grįžtant prie jūsų klausimo, vertėjas iš tiesų yra vertėjas – savotiškas tarpininkas tarp kitakalbio autoriaus ir mūsų atveju lietuvio skaitytojo. O dėl kūrybingumo, tai, žinoma, labai svarbu, bet kiek šis darbas yra kūrybinis, labai priklauso nuo originalo teksto. Nuo to, kokias išraiškos priemones pasitelkia autorius, koks jo rašymo stilius.

Ne mažiau įdomu tai, kaip pats atsidūrėte vertimo pasaulyje, nuo ko viskas prasidėjo? Galbūt to imtis paskatino studijos ar kita veikla? Turbūt pamenate, kokia buvo pirmoji išversta knyga?

Studijavau kultūrinę antropologiją ir mane visada traukė kitos kultūros bei kiti laikai. Skaitant kai kuriuos senuosius šaltinius ar tyrinėtojų veikalus, kartais savaime kildavo mintis: „O kad taip išvertus tai į lietuvių kalbą.“ Studijoms artėjant prie pabaigos, rimtai susimąsčiau, ką išties norėčiau veikti. Toliau tęsti mokslinę veiklą? Tai irgi traukė, bet tuo metu šioje srityje mačiau per daug formalumų, kurie man nebuvo prie širdies. Vertėjo darbas, rodos, žadėjo tam tikrą sąlytį su tuo, kas mane domino, bet kartu paliko užtektinai laisvės užsiimti kitais dalykais, keliauti, tyrinėti save ir pasaulį bei panašiai. Šitaip nusprendęs kartu su lituanistais išklausiau keletą lietuvių kalbos kursų, pradėjau savanoriškai versti tam tikras mane dominusias ištraukas, nedidelės apimties tekstus.

Jei atvirai, pirmoji knyga, kurią man, jokios patirties neturinčiam vertėjui, pasiūlė viena Kauno leidykla, buvo trileris apie kažkokį maniaką. Prisipažinsiu, grąžinau ją leidyklai neišvertęs nė šimto puslapių. Supratau, kad neturiu nė menkiausio noro ištisą dieną gilintis į tai, kaip tas maniakas į gabalus supjaustė eilinę savo auką, ir kurpti tekstą taip, kad nuo jo eitų pagaugai. Bet atsisakęs šios knygos beveik iškart gavau pasiūlymą versti su senosiomis kultūromis susijusią knygą ir mielai kibau į darbą.

Daugeliui tų, kurie atkreipia dėmesį ne tik į knygos autorių, bet ir į vertėją, Jūsų pavardė veikiausiai bus girdėta, mat esate išvertęs, ko gero, vieną šiuo metu žinomiausių negrožinės literatūros knygų – Yuval Noah Harari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“. Dabar pasirodė irgi Jūsų išversta Davido Christiano „Didžioji istorija“. Kaip manote, kodėl šios knygos tapo tokios populiarios ir paklausios? Kodėl staiga susidomėjome tuo, kas esame, kaip vystėmės mes ir Žemė?

Manau, susidomėti tuo yra pats laikas. Antai susivokę esą lietuviai labai susidomėjome savo tautine istorija. Mūsų savivokos riboms plečiantis, kai pradedame laikyti save ne tik kažkokios giminės, etninės grupės, civilizacijos, bet ir visos žmonijos, gyvybės, Žemės ir Visatos dalimi, mums taip pat ima rūpėti žmonija, visa gyvybė, Žemė, Visata… Ne mažiau svarbu turbūt yra tai, kad, išryškindama esminius mūsų vystymosi praeityje dėsningumus, ši didžioji istorija, kaip mokslo disciplina, padeda geriau suprasti dabartį ir įsisąmoninti galimas mūsų ateities versijas.

Nei jūsų paminėtas Y. Harari, nei D. Christianas neapsiriboja praeities analize – nubrėždami mūsų raidos per tūkstantmečius vektorių, šie mąstytojai skatina mus pasvarstyti ir apie ateitį: kokios jos norėtume. Juk visa mokslo ir technologijų pažanga žmonijai suteikė milžinišką galią. Taigi dabar kaip niekada svarbu atsakyti sau, kaip ketiname šią galią panaudoti ir kokį pasaulį siekiame sukurti. O kas, jei ne filosofiškai mąstantys ir Homo sapiens praeitį perpratę istorikai, čia gali duoti visai savo rūšiai naudingų patarimų?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Didžioji istorija“ – tai į daugybę svarbių klausimų atsakantis šiuolaikiškas ir mokslu kiekviename žingsnyje grįstas senovinių mitinių istorijų atitikmuo“, – tai Jūsų žodžiai, parašyti ant „Didžiosios istorijos“ viršelio. Tokia talpi ištara, kad norisi klausti net kelių dalykų. Pirmiausia, ar teisingai suprantu, kad dalis žanro knygų veikiau gali būti įvardijamos kaip pseudomokslinės nei „kiekviename žingsnyje mokslu grįstos“? „Šiuolaikiškas“ – ar tai nuoroda į atnaujintus mokslinius duomenis, šviežesnes ir naujais duomenimis pagrįstas procesų bei įvykių interpretacijas? Na ir, aišku, norisi klausti, ką turėjote omenyje minėdamas senovinius mitinius pasakojimus. Regis, šiuolaikinis žmogus juk nei mitais, nei jų atitikmenimis netiki…

Žmonių kultūros visais laikais kūrė pasakojimus, paaiškinančius Visatos ir žmogaus atsiradimą, jų egzistavimo dėsningumus ir prasmę. Šie pasakojimai sujungdavo visas tos kultūros žinias apie tikrovę, atsakydavo žmogui į visus svarbiausius klausimus ir suteikdavo jo gyvenimui prasmę. Tiesa, dabar šiuos tradicinius pasakojimus vadiname mitais, o žodis „mitas“ mums taip pat reiškia „fantazijas“ ir „prasimanymus“.

Šiuolaikinis mokslas duoda labai išsamių žinių apie įvairias tikrovės sritis, tačiau, kaip pažymi ir pats D. Christianas, mūsų pažinimas lieka fragmentuotas – mes stokojame rišlaus pasakojimo, kuris susietų skirtingas pažinimo sferas, ir dėl to šiuolaikinėje civilizacijoje tiek daug sutrikimo ir betiksliškumo. Taigi rašydamas „Didžiąją istoriją“ D. Christianas siekė užpildyti šią spragą, sujungti naujausius skirtingų mokslo sričių duomenis ir, vaizdžiai tariant, iš paskirų sričių žemėlapių sudaryti vientisą bei išbaigtą gaublį. Taigi galima sakyti, kad šiuo visuotiniu užmoju jis panašėja į senovinių mitinių istorijų pasakotojus.

Kuo D. Christiano „Didžioji istorija“ Jums pasirodė kitokia nei kitos šio žanro knygos? Juk, regis, ką čia jau kitoniško papasakosi: ta pati Žemė, ta pati istorija, tie patys žmonės ir net svarbiausi istoriniai procesai, regis, neblogai žinomi. Tad ką dar naujo ir įdomaus įmanoma papasakoti ir atskleisti?

Turbūt labiausiai D. Christiano „Didžioji istorija“ išsiskiria būtent savo užmoju. Šis istorinis veikalas prasideda ne nuo žmonijos, net ne nuo gyvybės apskritai atsiradimo, o nuo paties Didžiojo Sprogimo. Ir D. Christiano knygą į rankas verta imti ne tam, kad, pavyzdžiui, sužinotume, kada anglai pramonėje pradėjo naudoti iškastinį kurą, – šis ir kiti panašūs faktai mums išties neblogai žinomi. Įdomu tai, kaip autorius regi šį istorinį faktą bendrame žmonijos ir net Visatos evoliucijos kontekste ir kokį vaidmenį jam joje priskiria. Antai iškastinio kuro revoliuciją D. Christianas lygina su žvaigždžių viduje prasidėjusiomis termobranduolinėmis reakcijomis, augalų išmokta fotosinteze ir kitais perversmais, sudariusiais sąlygas naujoms sudėtingumo pakopoms.

O pabaigoje norisi paklausti, ką veikiate ir kokias knygas skaitote laisvalaikiu? O gal žiūrėti į knygas vien savo malonumui jau net nebeišeina?

Knygas mylėjau nuo pat vaikystės ir beveik visais gyvenimo etapais nemažai skaičiau. Vis dėlto vertimas yra protiškai gana intensyvus darbas ir po jo dažniausiai norisi kokių nors kitų užsiėmimų. Net jei profesiniu atžvilgiu būtų naudinga pasidaryti knygiumi, kurio diena prasideda ir baigiasi knyga, žmogus – ne kokį nors vieną uždavinį atliekanti mašina, o įvairialypė būtybė. Labai gerai tai suvokdamas, stengiuosi rasti laiko kitoms savo asmenybės pusėms ir pomėgiams, kaip antai fotografijai, judesio praktikoms ir buvimui gamtoje. Žinoma, atsiradus progai mielai paskaitau ir savo malonumui. Tuomet pirmenybę dažniausiai teikiu grožiniam tekstui lietuvių kalba.