Videniškiai – savotiškas Lietuvos mikrokosmosas

Būtent Videniškiuose susiformavo dailininko Mindaugo Skudučio ir menotyrininko Vido Poškaus kūrybinis duetas. Juodu Videniškius pamatė labai giliai, atvira širdimi ir savo įžvalgas bei patirtis sudėjo į knygą „Videniškiai. Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant“. Tai tekstų ir vaizdų kelionė po Videniškių praeitį ir dabartį: LDK aukso amžius, Giedraičių giminė, Siesartės slėnio dangus ir vietos žmonių istorijos.

Pasak knygos „Videniškiai. Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant“ tekstų autoriaus V. Poškaus, pagrindinis šios knygos tikslas – aprašyti Videniškius, pastebėti ir užfiksuoti jų pagrindinius paminklus, objektus, žmones, taip pat už skverno pagauti istorija ir religija persmelktą vietos atmosferą. Fiksuodamas Videniškių praeitį V. Poškus atskleidžia kur kas platesnę mūsų krašto istoriją. Renesanso ir baroko epochas jis parodo ne kaip muziejuose ar moksliniuose traktatuose nugulusią teoriją, bet kaip gyvą reiškinį.

„Videniškiai – savotiškas Lietuvos mikrokosmosas. Netgi sakyčiau, kad žmogų, norintį glaustai, bet iš esmės pažinti Lietuvos geografiją ir istoriją, įvairiasluoksnį, skirtingas epochas apimantį paveldą, galima vežti čia. Galbūt Videniškiuose nėra išplėtota turistinė infrastuktūra (nors oficialus Mykolo Giedraičio paskelbimas Palaimintuoju situaciją gali ir pakeisti), tačiau tai didelis privalumas. Nes tai gyvoji autentika. Nesuvaidinti ir neatkurti dalykai“, – pastebi tekstų apie Videniškius autorius menotyrininkas V. Poškus.

Ne vieną vasarą Videniškiuose praleidęs dailininkas M. Skudutis labai taikliai ir gyvai vietos dvasią užfiksavo tapyboje ir piešiniuose. M. Skudučio akiratyje – peizažas ir jame veikiantys pastatai, žmonės, gyvūnai, netgi traktoriai ir automobiliai. Taip giliai ir atvirai pajusti Videniškius dailininką įkvėpė bene žinomiausias barokinės literatūros paminklas lietuvių raštijoje – kunigo, mąstytojo, rašytojo Mykolo Olševskio „Broma, atverta ing viečnastį“, kurią jis sukūrė būtent Videniškiuose.

Keletas knygos „Videniškiai“ fragmentų: V. Poškaus tekstų ir M. Skudučio tapybos darbų. 

Pirmieji sakiniai šiai knygai gimė seniai, kai dar pats negalvojau, jog tai – jos pradžia. Į Videniškius pirmą kartą atvykau 2003 metais ir, kaip Kafkos „Pilies“ personažas, niekaip nesugebėjau iš šių istorinių labirintų ištrūkti. Esu kilęs iš Pietų Lietuvos, tačiau, beveik įtikėdamas metempsichoze ar reinkarnacija, ilgainiui Videniškius ėmiau suvokti ne tik kaip be galo artimus ir savus, bet net kažkada jau patirtus – gal aname, o gal sapnų ir svajonių pasaulyje.  

Galutinę leidinio idėją 2017 metais suformulavo tapytoja Aistė Gabrielė Černiūtė, Videniškiuose rengianti menininkų rezidencijas, jų metu kviečianti į ekspedicijas po vietos apylinkes, organizuojanti kūrybinį bei tiriamąjį darbą, – taip siekianti, kad pažinę šio mažo žemės lopinėlio istoriją, jo archeologinį gylį, mes patys suvoktume, kokia didinga yra Lietuva ir jos paveldas. Šios knygos neįmanoma įsivaizduoti be dailininko Mindaugo Skudučio, ne vieną vasarą praleidusio buvusiame vienuolyno viršininko pastate bei senojoje klebonijoje, piešusio, tapiusio kraštovaizdžius, mizanscenas, daiktus ir žmones. Abu iškart pajutome savo vaidmenis: Žodis ir Vaizdas. Paminėti reiktų ir mūsų įkvėpėją – kunigą Mykolą Olševskį (1712– 1779). Būtent jo „Bromos, atvertos ing viečnastį“ žodžiai, išrašyti Mindaugo ranka, punktyriškai šmėžuoja leidinio puslapiuose. Citatos iliustruotos paprastu pilku pieštuku, tad lengvai jas atpažinsite. Tai egzistenciniai, dvasiniai pamąstymų užkaboriai, neatskiriami nuo Videniškių tapatybės.

Leidinio struktūra surežisuota impresionistiniu mozaikos principu: vaizdai nėra tik paprastos iliustracijos, o visaverčiai proceso dalyviai, kartais – net stipresni už tekstus, nes kai kuriuos dalykus, nusakomus daugybe žodžių, įtaigus vizualiojo meno kūrinys išreiškia akimirksniu. Puikus dailininkas Mindaugas, skvarbiu žvilgsniu pastebintis subtiliausius niuansus, savo darbuose atkuria tai, ko sykiais nesugeba užfiksuoti net pati geriausia kamera. 

Tekstai sudėlioti taip, kad juos būtų galima skaityti atsivertus bet kurią vietą, bet kokiu laiku, sklaidyti lapus ir gėrėtis tapyba, piešiniais. Pagrindinis šio veikalo tikslas – užfiksuoti Videniškius, aprašyti bei pažymėti jų pagrindinius (tačiau tikrai ne visus) paminklus, objektus, žmones ir kitus veikėjus. Man, kaip dailėtyrininkui, asmeniškai buvo reikšmingas Videniškių architektūrinis bei dailės paveldas, ženklinantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukso amžių, jos renesansinės ir barokinės kultūrų kontūrus. Taip pat svarbu, gal net svarbiausia atrodė nuotaikos, tik Videniškiams būdingos dvasinės atmosferos pagavimas už skverno – tai, kad vietos siela ištrūktų ir pakiltų į aukštą aukštą Siesarties slėnio dangų (toks jis yra tik čia). 

Ši knyga skirta ne tik Videniškių kraštui, bet ir be galo senai bei kilniai kunigaikščių giminei – Giedraičiams, be kurių konkretus geografinis taškas nepasižymėtų tokia istorija ir net peizažu. Kalbant apie leidinio žanrą, galima vartoti bloknoto, kupino pastabų, užrašų, eskizų, etiudų, paveikslų ir vaizdinių, apibrėžimą. Dailėtyrinės įžvalgos čia jungiamos su dienoraščių fragmentais – toks sprendimas pasirodė būtinas, nes man ne tik pati Videniškių praeitis, bet ir joje įsikūnijusios Renesanso bei baroko epochos atrodo kaip gyvas reiškinys, o ne muziejų saugyklų tamsoje nugulusi ar moksliniuose traktatuose sausa kalba užkonservuota būtovė. Taigi, kviečiu drauge tęsti kelionę po Lietuvos praeitį ir dabartį, kurti savąjį pasakojimą, nutviekstą patirčių bei subjektyvių pastebėjimų.

Mykolo Olševskio pėdsakai

V (1712–1779) – turbūt žymiausias po Kristijono Donelaičio aštuonioliktojo amžiaus lietuvių rašytojas, tačiau, priešingai nei didžiojo būrų poeto, jo raštai mokykloje dabar nėra kruopščiai analizuojami. Pats pamenu, kaip per literatūros pamokas šis atgailos kanauninkų vienuolis, rašytojas ir pamokslininkas būdavo linksniuojamas dėl slavizmų ir barbarizmų prikimštų lietuviškų tekstų, ypač svarbiausio iš jų – 1753 metais Vilniaus kunigų pranciškonų spaustuvėje išleisto veikalo „Broma atwerta ing wiecznasti“. Tačiau jeigu lygintume abiejų rašto darbininkų įtakas jų gyvenamuoju laikotarpiu (o ir vėliau – devynioliktajame amžiuje), svarstyklės svyruotų beveik tolygiai. Galbūt net katalikų kultūros veikėjo (toks ir buvo M. Olševskis) naudai. Vien dėl to fakto, kad žinoma net aštuoniolika „Bromos“ – kelių šimtmečių bestselerio – leidimų. 

Beje, Videniškiuose gyvenusį baltąjį augustinijoną būtų galima palyginti ir su keliais amžiais anksčiau bei vakariau veikusiu kolega – tos pačios regulos ordino atstovu, didžiuoju šiaurės humanistu Erazmu Roterdamiečiu. Skiriasi šių asmenybių mastai ir tikslai, tačiau savųjų raštų įvairove jie kažkuo panašūs. Kaip pasakytų Mikas Vaicekauskas, vienas nuosekliausių M. Olševskio advokatų ir tyrėjų lietuvių literatūros istorijoje, „dažnai baroko literatūroje į vieną vietą susilieja šnekamosios kalbos sodrybės, nepadorumai, prozaizmai, retorinis puošnumas ir makaronizmai, rodantys autorių išsimokslinimą, apsiskaitymą ir erudiciją“. Pripažinkime, kad tuo „Broma atwerta ing wiecznasti“ artima ne tik Tolminkiemio lyriko parašytiems „Metams“ ir jų moralizuojančiam patosui, bet ir Roterdamo išminčiaus sudėliotam „Pagiriamajam žodžiui kvailybei“ arba „Patarlėms“.

Kartojant ne vieno biografo ar kito tyrinėtojo mintis, jog apie Mykolo Olševskio gyvenimą žinome palyginti mažai („ordino regula draudė garsinti vienuolių darbus“), ir prisimenant plačiai pagarsėjusį faktą, jog „Broma“ buvo parašyta būtent Videniškiuose, jos autoriui pamokslaujant Šv. Lauryno bažnyčioje, galima numanyti, kad šioje Aukštaitijos vietoje galėjo gimti ir kita knyga, tik lenkų, o ne lietuvių kalba, tai – „Kazanie na dzień wszystkich świętych“ („Pamokslai Visų Šventųjų dienai“).

Tokią mintį suponuoja ne tik bendri – 1753-ieji – išleidimo metai, bet ir faktas, kad antrasis (beje, nedidelės apimties) veikalėlis yra dedikuotas M. Olševskio globėjui Andriui Aleksandrui Rimavičiui – Videniškių vienuolyno viršininkui. Minėtasis M. Vaicekauskas yra pastebėjęs, jog analogišku metu kaip ir „Broma“ buvo rašoma bei publikuota trečioji, taip pat apie „sielos palydėtuves“ pasakojanti knyga – „Miasto uspokojenia serc ludzkich“ („Žmonių širdžių suraminimo miestas“, 1755). Tuomet netgi topteli galvon, kad Šv. Lauryno bažnyčioje esanti graži (tiek vizualiai, tiek savo turiniu) alavinė epitafija 1762 metais mirusiam Stanislovui Šipailai galbūt irgi yra to paties autoriaus kūrinys.

Taigi, ryškiausi M. Olševskio Videniškiuose palikti ženklai – čia dvasiškio parašyti tekstai. Gali būti, kad tokiais raštais (tik labiau primenančiais pėdas anksčiau ar vėliau ištirpstančiame sniege, – bet juk niekas nepraeina be poveikio, net menkiausias drugelio sparnų krustelėjimas?) buvo paremti ir iš sakyklos jo rėžti pamokslai. Tad gal M. Olševskio pėdsakų reikėtų ieškoti medinėse ambonos (sakyklos) pakopose ar tarp šventovės portalų apvadų – kuo tikriausių bromų, atvertų ing viečnastį?

Vakaras Velniakalnyje

Čirpiant žiogams pilku vieškeliu iš Videniškių pasileidau rytų kryptimi, Molėtų pusėn. Žinojau, dar ilgai nesileis saulė, netems. Juk slenka pačios ilgiausios ne tik vasaros, bet ir metų dienos! Aplodytam visų kiemų šunų, galima pasijusti kuo tikriausiu įsibrovėliu, svetimuoliu. Tačiau tai – tik vidinės būsenos reikalas. Užteko pažvelgti į viename kieme sėdintį jau labai pavargusį (bet ne nuo žemės ūkio darbų) vyriškį: nuverstas jo dviratis priminė nuvarytą arklį, o šalia įnirtingai skalijo juodas šuo. Nors ir ne savo namuose, žmogus nesijautė svetimas. Ranka parėmęs galvą, jis kontempliavo gyvenimą.

Einant keliuku, dešinėje, už vešlių ir aukštų beprasidedančios liepos žolynų, tūnojo senoji šventvietė, galbūt alkakalnis. Velniakalnis. Chtoniškojo pagonių dievo vieta. Jis slepiasi požemiuose, o Perkūnas jį gaudo ir šaudo (galbūt iš to ir kilęs priežodis?). Velnio vardas nebūtinai reiškia blogį. Tai vėlių pasaulio valdovas. Velinas, Vėlinė… Galbūt šis pailgas kalnelis, lygiagretus Siesarties upeliui, savo pailga, žaltiška forma besitęsiantis beveik aštuoniasdešimt žingsnių iš rytų į vakarus, mena senąją kunigaikščių Giedraičių pilį Liesėnuose (vakarinėje pusėje, vos už kilometro). Juolab kad stovi tarp piliakalnio ir miestelio. Vėliau, krikščionybės laikais, ašis pasislinks priešinga kryptimi (pilį-šventvietę-gyvenvietę pakeis gyvenvietė-šventovė-tvirtovė). Gal apeigas čia atlikdavo kunigai Vidas, Giedrius bei jų palikuonys? Kunigaikščiai juk anuomet būdavo ir karžygiai, ir šventikai. 

Užrašytos sakmės byloja, kad seniau šioje vietoje stovėta dvaro, „valdomo Velnio“. O velniai, pasivertę gražiais berneliais, šokdindavę Videniškių ir apylinkių mergeles… Apie Velniakalnį dar sakoma, kad pušys čia didelės neauga, „nes velniai šoka“. 

Per žolę bridau, nugara beveik fiziškai jausdamas už Siesarties besileidžiančios (o gal upė tiesiog sutekėjo į gęstantį ugnies rutulį?) saulės spindulius. Ant Velnio kalnelio iš tiesų žaliavo tik nedidelės pušys. Lyg šernai kūpsojo akmenys. Jie būriavosi vienoje – vakarinėje – pusėje. Pabandžiau įžvelgti kokią nors logiškai paaiškinamą struktūrą – liniją, geometrinę figūrą. Nieko panašaus. Ką labiausiai galėjo priminti akmenų tumulas, tai šokių metu susikabinusius vaikinus ir merginas. Atsisėdau ant stambesnio, žemėn įsikasiusį padarą primenančio akmens nugaros. Atsargiai nuo vieno jo šono pavaliau samanas – gal slepiasi koks ženklas? Forma patogi – tarsi sosto… Žvelgiau, kaip paskutiniai dienos spinduliai glostė iš žemių išlindusius riedulius. Prisiminiau senesnį gyvenimo epizodą, kuomet su bičiuliais vykdamas į visai šalia esantį Žižmaukos dvarą atsainiai ranka mostelėjau: „Ten Velniakalnis, žmonės kalba, kad gal ir vaidenasi.“ Kažką smagiai pajuokavome, tačiau nuotaika krito, kai norėdami išvažiuoti supratome, jog automobilis sugedo. 

Vakarinėje Velniakalnio papėdėje, tarp kalnelio ir besileidžiančios saulės, apžiūrėjau dvi nemažas, gilias duobes. Kaip svarstė ikikrikščioniškųjų šventviečių tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius, galbūt tai – paprasčiausi bulviarūsiai (bet kas taip toli nuo kiemo laikytų savo derlių?), o gal apeiginiai įgilinimai (turint omenyje, kad amžinoji, šventoji ugnis būdavo deginama ne pakilumose, bet įdubose) ar tiesiog Velnio keliai, skirti pasislėpti nuo jį persekiojančio Perkūno?

Visiškai sutemus, žingsniavau Videniškių link. Per Šv. Lauryno bažnyčios šventorių nusileidusios saulės kryptimi būriais skrido šikšnosparniai.

Laurynas ir Claudio Monteverdis

Kadaise Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, stebėjau balkone šalimais sėdėjusią muzikologę ar muzikos kritikę. Žiūrėjau, kaip viso koncerto metu ji stropiai žymėjosi pastabas užrašų knygelėje. Pats būdamas dailėtyrininkas bei dailės kritikas, šiek tiek stebėjausi ir net abejodamas svarsčiau – kaip aprašyti muzikinį kūrinį? O dailės? Ar tai iš viso įmanoma?

Šv. Lauryno bažnyčią bei visą ją supusį vienuolyno kompleksą reikėtų ir netgi privalu lyginti su įvairiais ano meto architektūriniais ansambliais. Turbūt kaip musės ir dramblio sugretinimas pasirodytų noras lygiuotis į Eskorialį, tačiau į Videniškius ir Baltadvarį žvelgiant kaip į vientisą kunigaikščių Giedraičių kūrinį – su Baltadvario rezidencija, mauzoliejine bažnyčia bei vienuolynu, – nesunku pastebėti ispaniškosios mados poveikį net ir „atšiauriojoje Sarmatų žemėje“.

Bet šį kartą norėtųsi ir kitokių – muzikinių – palyginimų.

Šv. Lauryno bažnyčia Videniškiuose atsirado tuo pačiu metu, kada kitoje Europos pusėje, Venecijoje kūrė (nuo 1613 metų pradėjęs vadovauti Šv. Morkaus katedros kapelai) garsusis Claudio Monteverdis. Paprastai su šiuo kompozitoriumi siejamas lūžio momentas muzikoje, virsmas iš renesanso į baroką. C. Monteverdi’io kompozicijos kontrastingos – lyriškos ir dramatiškos, ekspresyvios ir pastorališkos vienu metu. Gal tokių bruožų galima įžvelgti ir Videniškių bažnyčioje? Turint omenyje, kad joje taip pat, it kokie vijokliai, susipina vėlyvojo renesanso (struktūros visuma) ir baroko (dinamizmo suteikiantis bokštas) bruožai.

1614 metais, besiruošiant kilti Šv. Lauryno bažnyčios sienoms, Claudio išleido šeštąją savo madrigalų knygą „Ariadnės rauda“ (Lamento d’Arianna), kurioje Tesėjo, Ariadnės ir Minotauro (tolimo giedraitiškųjų hipokentaurų giminaičio) mitas, Meilės bei Išdavystės istorija buvo papasakota pasitelkus penkiabalsę polifonizuotą harmoniją. O jau bažnyčią pastačius, 1619 metais, Venecijoje pasirodžiusiame „Koncertų“ (Concerto) rinkinyje solines vokalo partijas stiprino pritariamieji instrumentai.

Mes žinome C. Monteverdį ir jam priskiriamus kūrinius (beje, opera „Ariadnės rauda“ yra dingusi), tačiau neturime duomenų apie Šv. Lauryno bažnyčios statytoją ar statytojus – nei kokio jis / jie amžiaus, nei iš kur, nei kitų gyvenimo faktų.

Vis dėlto garsųjį kompozitorių su aptariama šventove sieja keli dalykai. Esminis jų – muzikalumas. Statinys iškilo pačiame lietuviškojo renesanso (kuomet vietos meistrai bei užsakovai perprato šio stiliaus kalbą) apogėjuje, tačiau tuo pačiu metu jau buvo statomi ir pirmieji baroko pastatai (Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje, daugelis kitų sostinės šventovių). Visumos ir atskirų detalių, puošmenų traktavimas įkūnija ne tik manieristinio renesanso plastiškumą bei vingrumą, bet ir didingą būsimojo baroko išraiškingumą. Be to, reikia turėti omenyje, kad Šv. Lauryno bažnyčia tėra tik viena iš nunykusio ansamblio dalių. Tarsi vienas madrigalas iš visos knygos.

Sykį, kuomet žvelgiau į pagrindinį šventovės fasadą, per radiją leido sakralinę C. Monteverdi’io muziką – 1610-ųjų „Palaimintosios Mergelės Marijos mišparus“ (Vespro della Beate Vergine), – kompoziciją, kurioje „koncertinis stilius jungiasi su pasaulietinių madrigalų ir operų elementais“. Keista lyginti nežinomo autoriaus architektūrinį kūrinį, net Lietuvos mastais atsiradusį kažkur provincijoje, su pasaulinio garso menininku ir jo šedevrais. Tiesa, numanomas provincialumas ar priskyrimas periferijai vis tik gali būti klaidingi – juk anuomet Videniškiai ir Motiejaus Marcelijaus Giedraičio administruotas Baltadvaris gyveno gal net geriausias savo dienas, pro šalį Vilniaus–Rygos keliu zujant pirkliams bei keliauninkams.

Kaip bebūtų, sąlyčio taškų esama, ir gan tiesioginių: tai šviesos estetika, svarbi tiek bažnyčios erdvei, tiek italų muziko kūriniams, bei kilimo viršun principas (klausydamasis „Mišparų“ kontempliavau būtent šitai) – bažnyčios rytinis fasadas optiškai jungiasi su kitais priestatais (zakristijomis, koplyčia) ir statiniais (vėlyvojo baroko infulato rezidencija), taip pat priekyje stovinčiais rubensiškų formų šventoriaus vartais, net medine kaulinyčia ar senomis liepomis abipus. Visa tai susipina į vientisą polifoninį madrigalą, kurio atskiros dalys, kaip skirtingi balsai, grakščiai ir elegantiškai, lyriškai ir dramatiškai kyla debesų bei saulės link. Tikra renesanso ir baroko sintezė, muzikos ir architektūros ryšys. 

O, kaip sunku aprašyti tiek muziką, tiek dailę!