2021 08 05

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

„Vien tik Jis.“ K. Durantas ir gyvenimas su Kristumi

Kevinas Durantas 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse. EPA nuotrauka

Krepšinio aikštelėje jis iškarš jums kailį. Užvarpys tritaškiais, kraus iš viršaus negailėdamas, ves į neviltį nesustabdomais metimais. Tačiau svarbiausia jam gyvenime – ne tai. „Mano Dievas! Tai viskas, ką galiu pasakyti. Jėzus Kristus. Vien tik Jis“, – nustebintai reporterei šypsodamasis atsakė Kevinas Durantas, paklaustas, kas lėmė įspūdingą seriją, kai dvyliktose NBA rungtynėse iš eilės jis įmetė daugiau nei po 30 taškų.

Bruklino „Nets“ komandai atstovaujantis vienas geriausių pasaulio krepšininkų Tokijo olimpinėse žaidynėse veda į priekį JAV rinktinę. Jei tekstą skaitote rugpjūčio 5-osios ryte, tai šiuo metu, 7-ą valandą Lietuvos laiku, amerikiečiai turnyro pusfinalyje susitinka su Australija.

Dukart olimpinis bei NBA čempionas K. Durantas sirgalius žavi ne tik meistriškumu aikštelėje, bet ir tikėjimo liudijimu. Būdamas pamaldus krikščionis evangelikas, sportininkas teigia, kad krepšinis jam – tik įrankis įkvėpti žmones. Už viską, ką gyvenime yra pasiekęs, krepšininkas dėkoja Dievui bei brangiems žmonėms. Taip pat, kaip pats sako, stengiasi visada išlikti kuklus, paprastas ir sunkiai dirbantis žmogus (kas turtingoms superžvaigždėms turbūt ne visada lengva).

„Daugybę dienų aš tartum įsižnybiu sau ir sakau, jog bet kada visa tai, ką turiu, gali išnykti. Žinau, jei imsiu pasikelti, mano mama ir kiti padarys viską, kad mane nuleistų ant žemės. Turiu patį geriausią palaikymo tinklą su Dievu danguje ir Jo Žodžiu manyje, taip pat šaunią mane supančių trenerių, šeimos, draugų ir mentorių komandą. Tikiu, kad esu tikrai gerose rankose!“ – dalijosi K. Durantas sportininkų tikėjimo liudijimus publikuojančiam interneto portalui „Beyond the Ultimate“.

Dievo žodis – kasdien

Krepšininkas atskleidžia, kad prieš kiekvienas rungtynes stengiasi nueiti į koplyčią pasimelsti, dažnai bendrauja su savo „dvasiniais treneriais“ ir kiekvieną dieną skaito Šventąjį Raštą. Tą daryti jį įkvėpė 2010 m. Holivudo sukurtas postapokaliptinis veiksmo filmas „Elijaus knyga“, pasakojantis apie tai, kaip vienišas karys Elajas (akt. Denzelis Washingtonas) gabena paskutinę išlikusią Bibliją į saugią vietą Amerikos vakarinėje pakrantėje. Taip pat didelę įtaką jam darė ir vyresnysis brolis Tony, sunkiomis akimirkomis vaikystėje kasdien cituodavęs Šventąjį Raštą.

K. Durantą Dievo žodis įkvepia ir nuteikia žaisti kuo geriau, o kartu vis ką nors naujo pasako apie Dievą, apie tai, kaip gyventi dėl Jo ir ką Jis yra padaręs dėl sportininko: „Biblija sako, kad Viešpats išaukština nuolankumą, ir taip stengiuosi visada gyventi. Kai žmonės man kalba, kad esu labai geras, primenu sau, jog visada galiu būti geresnis.“

Paprastumas ir buvimas „arti žmogaus“ atsiskleidžia ir socialiniuose tinkluose. K. Durantas aktyvus virtualioje erdvėje, stengiasi palaikyti ryšį su gerbėjais ir atsakyti į žinutes – net ir piktas, nepagarbias ar parašytas „trolių“. „Žmonės natūraliai būna emocingi, kai jie kalbasi su tais, kurie, jų manymu, stovi ant aukštesnės pakylos negu jie patys. Aš bandau jiems pasakyti: atsižvelgus į viską, visi mes esame lygūs. Ir, kai tai parodau, tada jie supranta, kaip vaikiškai pasielgė“, – pasakoja 32-ejų krepšininkas.

Tokią pagarbią nuostatą jis grindžia Viešpaties mokymu: „Jėzus juk taip darydavo. Jis eidavo į pačias blogiausias vietas ir ieškodavo žmonių, kurie jo nekentė – visiškai nekentė ir atmetė. Jis į juos atkreipdavo dėmesį ir sakydavo tiesą. Kai jie išgirdo tiesą, jų sielos atgimė ir tada jau nebegalėjo Jėzaus atmesti. Taigi, ir aš bandau laikytis tokio požiūrio.“

Mama – „tikroji geriausia žaidėja“

JAV sportininko istorija verta dėmesio ir dėl jo mamos Wandos Durant įkvepiančio pavyzdžio. Jei ne jos tikėjimas, meilė ir atkaklumas sunkiose situacijose, neaišku, ar šiandien apie jos sūnų ką nors žinotume.

Durantų šeima užaugo Princo Džordžo apygardoje Merilando valstijoje, JAV rytinėje pakrantėje. Sutuoktiniai pirmojo vaikelio susilaukė, kai Wandai buvo 18-a. Po trejų metų gimė ir Kevinas. Tada tėvas apleido šeimą, įvyko skyrybos – ir moteris liko viena su dviem mažais vaikais.

„Nežinau, ar tu suvoki, ką dėl mūsų padarei. Visos aplinkybės buvo prieš mus… Visi sakė, kad mums čia ne vieta. Mes nuolat kraustėmės iš buto į butą“, – į mamą kreipėsi K. Durantas savo garsiojoje kalboje 2014 m., kai buvo išrinktas NBA naudingiausiu reguliariojo sezono žaidėju (MVP – angl. most valuable player).

Kevino Duranto mama Wanda sveikina sūnų pirmąkart tapus NBA čempionu, 2017 m. EPA nuotrauka

Vienas geriausių sportininko prisiminimų iš vaikystės – kai tėvo palikta šeima pagaliau įsigijo nuosavą butą. Kai į jį atsikėlė, ten nebuvo jokių baldų, net lovos. Tada visi susėdo ant grindų ir apsikabino – nes jiems pavyko turėti savo namus.

Durantų šeima gyveno nepasiturimai, tačiau Wanda nenuleido rankų ir siekė, kad jos sūnūs kabintųsi į gyvenimą ir užaugtų dorais bei sėkmingais žmonėmis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kai Kevinas pradėjo lankyti krepšinio treniruotes, mama jį atkakliai ragino treniruotis, aistringai palaikė per rungtynes. Tai davė vaisių – Kevinas šiandien jau yra pavyzdys kitiems; krepšinį taip pat žaidęs vyresnysis brolis Tony nepateko į NBA, tačiau dabar treniruoja jaunuosius sportininkus ir sėkmingai užsiima nekilnojamojo turto verslu.

„Mes neturėjome čia būti, bet tu privertei mus patikėti. Tu mus saugojai nuo gatvės gyvenimo, davei mums drabužių, maisto. Kai pati nieko nevalgei, tu užtikrindavai, kad mes turėtume ko valgyti, tu užmigdavai alkana. Tu aukojaisi dėl mūsų. Tu esi tikroji MVP“, – verkdamas mamai dėkojo vienas geriausių NBA žaidėjų.

K. Durantas, duodamas interviu, pabrėžia ir pokalbių, tikėjimo perdavimo svarbą. Nuo vaikystės jam rūpėjo tokie klausimai: kaip mes atsiradome? Kodėl darome tai, ką darome? Kas mus tokius sukūrė? Jo mama pasisodindavo sūnų ir kalbėdavosi šiomis temomis.

„Manau, kad buvau griežta motina“, – juokėsi Wanda Durant, viename interviu apie motinystę paklausta, kaip pavyko vaikus išlaikyti teisingame kelyje. Patirtų sunkumų ir Kevino minėto bado ji per daug nesureikšmina – laikėsi nuostatos, kad svarbiausia – pasirūpinti vaikais, o ji pati kaip nors susitvarkys. Moteris vaikais ir jų ateitimi rūpinosi iš peties: „Visada buvau šalia jų. Po savo darbo ir vaikų mokyklos būdavau su jais per treniruotes, krepšinio varžybas. Kitas svarbus dalykas – tikėjimas Dievu. Siekiau, kad mano sūnūs turėtų savybes, kurios ne taip lengvai įgyjamos gyvenime – tai sunkus darbas ir ryžtas.“

Parengta pagal užsienio spaudą