Viena diena Czesławo Miłoszo Vilniuje

Ekskursijos „Viena diena Miłoszo Vilniuje“ idėjos autorė – istorikė SILVIJA STANKEVIČIŪTĖ – sako, kad ne visos Cz. Miłoszo gyvento laiko Vilniuje vietos išlikę, tačiau dalis jų, bent jau pastatai, vis dar liudija tarpukario Vilniaus, ypač kai jis buvo Lenkijos valstybės sudėtyje, laikus. Ekskursija kviečia žvilgtelėti, kur ir kaip Cz. Miłoszas ėjo į mokyklą, kur susipažino su stipria gyvenimo meile, kokie jo atsiminimai apie studijas universitete ir kodėl, svajojęs tapti gamtininku, jis vis dėlto pasirinko teisės studijas.

„Šia ekskursija ne tik noriu papasakoti apie Miłoszo gyvenimo faktus, etapus, iki detalių tiksliai viską atkartodama, bet ir kviečiu pajausti, kaip atrodė to meto Vilnius, kiek išlikę jo autentikos šiandien, kaip kai kurios vietos pasikeitusios“, – pasakoja istorikė S. Stankevičiūtė.

Kartu su ja leidžiamės į kelionę po lenkiškąjį Vilnių, kuriame dalį savo vaikystės, paauglystės ir jaunystės praleido Nobelio literatūros premijos laureatas, vienas iškiliausių XX a. Europos ir Amerikos modernizmo autorių, paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis Czesławas Miłoszas.

Dviejų profesorių – Cz. Miłoszo ir T. Venclovos – bičiulystė

1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją poetas Cz. Miłoszas apie savo jaunystės miestą Vilnių kalbėjo tokiais žodžiais:

Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.

Įdomus ir plačiai žinomas Cz. Miłoszo ir lietuvių poeto Tomo Venclovos 1978 m. parašytas dialogas Vilniaus istorijos ir kultūrinio gyvenimo tema „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Jis gimė neatsitiktinai. Nors poetai yra kilę iš skirtingų kraštų, atstovavo skirtingoms kartoms, kūrė skirtingomis kalbomis, vis dėlto juodu siejo draugystė, kuri, kaip mena profesorius T. Venclova, truko net 27 metus. Abu siejo įsitikinimas dėl ypatingo poezijos vaidmens Lenkijos ir Lietuvos visuomenių gyvenime. Abu, kaip teigia literatūrologė Donata Mitaitė, buvo įaugę į tuos pačius istorinius kraštovaizdžius, abu mylėjo Lietuvos gamtą ir tą patį miestą – Vilnių. Abu baisėdamiesi suvokė istorines katastrofas, kurias teko patirti toms žemėms ir jų žmonėms.

Abu, užaugę Vilniuje, patyrė ir savo kūryba įamžino skirtingus Vilniaus vaizdinius ir patirtis. Natūralu, juk juos skyrė keli dešimtmečiai. Cz. Miłoszas, pradėdamas savąjį laišką apie Vilnių, T. Venclovai rašė:

Miestas, kurį aš pažinojau, priklausė Lenkijai, vadinosi Wilno, jo mokyklos ir universitetas vartojo lenkų kalbą. Tavo miestas buvo Lietuvos TSR sostinė, vadinosi Vilnius ir mokyklą bei universitetą baigei kitoje epochoje, po Antrojo karo. Visgi tai tas pats miestas, jo architektūra, jo apylinkių kraštovaizdžiai formavo mus abu. Negalima neigti tam tikrų, taip sakant, telūrinių įtakų. Be to, susidariau įspūdį, kad miestai turi savo dvasią ir aurą, ir kartais, kai vaikščiodavau Vilniaus gatvėmis, man atrodydavo, kad tą aurą jaučiu beveik apčiuopiamai.

(Czesław Miłosz, Tomas Venclova, „Grįžimai Lietuvon“, „Vaga“, 2014 m.)

Ne tik Vilniaus dangus, bet ir emigracijos patirtys savitai siejo poetus. Cz. Miłoszas emigracijoje gyveno nuo 1951 m., kai Paryžiuje pasiprašė politinio prieglobsčio ir XX a. aštuntajame dešimtmetyje dirbo Kalifornijos universitete Berklyje. T. Venclova 1975-aisiais parašė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, kuriame pareiškė norą emigruoti ir išdėstė savo apsisprendimo priežastis. 1977-aisiais valdžia galų gale leido T. Venclovai išvykti iš Sovietų Sąjungos. Poetas apsistojo JAV, ten dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose, o nuo 2012-ųjų tapo Jeilio universiteto slavistikos profesoriumi emeritu.

Tačiau poetai Cz. Miłoszas ir T. Venclova vienas apie kitą sužinojo dar iki susitikimo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Apie T. Venclovą Cz. Miłoszas pirmą kartą išgirdo iš Nobelio literatūros premijos laureato, jųdviejų bičiulio Josifo Brodskio, kuris šiam papasakojo, kad Vilniuje esąs labai įdomus, geras poetas, priklausantis Helsinkio grupei. Neilgai trukus Cz. Miłoszas gavo T. Venclovos eilėraščių tomelį ir į lenkų kalbą išvertė eilėraštį „Pašnekesys žiemą“, kuris jam padarė didžiulį įspūdį. Tuomet Cz. Miłoszas išgirdo, kad T. Venclovos padėtis Lietuvoje sunkėja ir šis norėtų išvykti į užsienį. Kalifornijos universitetas Berklyje nusiuntė T. Venclovai kvietimą atvykti dėstyti, bet iš to tąsyk nieko neišėjo, – T. Venclova nebuvo išleidžiamas dar bent porą metų. Po to staiga jis buvo iškviestas į Vidaus reikalų ministeriją, ir jam pasiūlyta po mėnesio išvykti dėstyti į Berklį. Tai atsitiko 1977-aisiais.

Berklyje Cz. Miłoszas rūpinosi T. Venclova, net bandė palikti jam savo darbo vietą universitete, nes pats jau ruošėsi į pensiją, bet fakulteto valdžia nesutiko. Vėliau T. Venclova apsigynė doktoratą Jeilio universitete ir profesoriavo ten. 

Pats T. Venclova apie Cz. Miłoszą sužinojo dar gyvendamas Lietuvoje, skaitydamas jo knygą „Gimtoji Europa“, kuri į Vilnių iš Vakarų buvo siunčiama maždaug pusantrų metų po vieną puslapį laiškuose ir vėliau įrišta kaip knyga. T. Venclova papasakojo apie tai Cz. Miłoszui. Vienas pačių žinomiausių T. Venclovos kūrinių – jau minėtas kartu su Cz. Miłoszu 1978 m. parašytas dialogas „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“, iš kurio nemažai žmonių pirmą kartą sužinojo apie Lietuvos ir Vilniaus problemas. Vilniaus, kuris abiem buvo jaunystės miestas.

Poetai Cz. Miłoszas, T. Venclova ir J. Brodskis bendravo gyvendami Vakaruose, vertė vienas kito kūrybą, visi trys tapo artimais draugais ir bendraminčiais. Prisimindamas draugystę su Cz. Miłoszu T. Venclova knygoje „Grįžimai Lietuvon“ dalijosi mintimis:

Būtų nekuklu pasakyti, kad buvau jo draugas, bet tam tikra prasme buvau mokinys, nuo ankstyvos jaunystės įsimylėjęs jo eiles, sėmęsis iš jo esė žinių apie šimtmetį ir savo tėvynę. Buvome kilę iš netolimų kraštų, baigėme tą patį universitetą – tiesa, iš esmės skirtingais laikais ir aplinkybėmis – bei priklausėme tam pačiam magiškajam „miestui be vardo“, kuris, nepaisant nieko, liko savimi. Buvau viena karta, gal net dviem jaunesnis, nes man stigo Milošo (Miłoszo) karo meto patyrimo, kai metai prilygsta dviem. Taigi mudviejų šnekos buvo pokalbiai žmonių, kurie priklausė skirtingoms epochoms. Taip pat buvo lenko ir lietuvio pokalbiai. Arba, gal tiksliau, senalietuvio ir jaunalietuvio pokalbiai.

(Czesław Miłosz, Tomas Venclova, „Grįžimai Lietuvon“, „Vaga“, 2014 m.)

Cz. Miłoszo laiškas, rašytas T. Venclovai, rašytojų vienas kito kūrybos vertimų rankraščiai, Cz. Miłoszo rekomendacinis laiškas dėl T. Venclovos ir kalba, pasakyta Vytauto Didžiojo universitete, jam suteikus garbės daktaro vardą, saugomi Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namų-muziejaus archyve.

Šeteniai: pradžia, kur pramoko keturių pasaulio šalių

Czesławas Miłoszas gimė savo senelių, Lietuvos dvarininkų Kunatų (Zigmanto Kunato ir Juzefos Sirutytės) namuose – Šetenių dvare prie Nevėžio, netoli Kėdainių, 1911 m. birželio 30 d. Tėvai – Aleksandras Miłoszas ir Veronika Kunataitė. Senelių dvaro gyvenime, remiantis literatūrologo, Cz. Miłoszo gyvenimo bei kūrybos tyrinėtojo Mindaugo Kvietkausko žodžiais, buvo neatskiriamai susipynę skirtingi pradai – lenkiškosios Lietuvos bajorijos kalba, XIX a. sukilimų atmintis, Vilniaus lenkų romantizmo poezijos skaitiniai, lietuviška kaimo aplinka, namuose girdima lietuvių kalba, senos dainos, archajiškų tikėjimų persmelkta katalikybė ir Kėdainių krašto protestantizmo maištingumas.

Poetui gimtinė Šeteniai buvo didelis kūrybinių inspiracijų šaltinis. Eilėraštyje Cz. Miłoszas Šetenius vadina savo pradžių pradžia, kur susipažino su keturiomis pasaulio šalimis. Poeto vaikystės erdvės ribos – tai Nevėžio upė, gimtinės miškai, Šventybrasčio bažnyčia, Legmedės kalvė ir keltas per Nevėžį į Kalnaberžę. Siauros fizine prasme, tačiau įkvėpusios poetą didiems kūrybiniams atradimams.

Tu buvai mano pradžia, ir vėl esu drauge su Tavim, čia,
kur pramokau keturių pasaulio šalių.

Žemai anapus medžių Upės šalis, anapus manęs ir sodybos
Miško šalis, dešinėje Šventosios Brastos šalis, kairėje –
Kalvės ir Kelto.

Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus, visada buvau
atsigręžęs veidu į Upę.

(Czesławo Miłoszo eilėraščio „Šeteniuose“ ištrauka iš knygos „Rinktiniai eilėraščiai“, vertė Tomas Venclova, „Baltos lankos“, 1997 m.)

Vaikystėje Cz. Miłoszą žavėjo Nevėžio slėnio gamta. Vaivos Narušienės išverstoje „Abėcėlės“ ištraukoje įamžinti tokie žodžiai:

Susižavėjimas, meilė. Medžiams, upei, paukščiams. Tikriausiai vaikystėje nežinome, kad tai vadinasi meilė. Liepos, ąžuolai, uosiai man septynmečiui tiesiog buvo. Labai jauname amžiuje susižavėjimas yra sakramentas, patirtis, kurios atminimas veikia visą mūsų gyvenimą. Būdamas sužeistas, aš turėjau tapti visišku pesimistu, tad mano ekstatiškas būties pagyras gali paaiškinti anksti man penkių pojūčių suteikta dovana. Pamenu pirmąjį susitikimą su atskirais paukščiais. Pavyzdžiui, volungė man atrodė tikras stebuklas, spalvos ir fleitiško balso vienovė. Ir tikriausiai būtent paukščių aš ieškojau knygose apie gamtą, vos tik išmokau skaityti, – knygose, kurios veikiai man tapo kultinėmis.

(Vaida Kamuntavičienė, Irena Miklaševič, Giedrė Milerytė, Vaiva Narušienė, „Česlovas Milošas ir Lietuva“, Vytauto Didžiojo universitetas, 2011 m.)

Cz. Miłoszui Šetenių dvaras buvo tarsi gyvas senovės laikų paveikslas:

Šateiniai – gryniausia olandų tapyba. Jeigu atkreipsime dėmesį į kambarių šviesą ir išvaizdą, dar kažkokius natiurmortus – visa tai juk Olandija, septyniolikto amžiaus Olandija. <…> vaistinėlė – magiškiausia Šateinių vieta. Magiškiausias kambarys. Dieve švenčiausias! Man dabar atrodo, kad visa mano poezija atsirado iš vaistinėlės… <…> Tai kambarys, kurio sienas sudarė stalčiukai. Visas kambarys buvo iš stalčiukų. <…> Ant lentynų stovėjo įvairiausi variniai, stebuklingo aukso „vermeille“ atspalvio indeliai, o stalčiukuose – visokios esencijos, prieskoniai. Imbieras ir t. t. Tie „vermeille“ spalvos puodeliai, kurie ten stovėjo, drauge su tais kvapais – grynas Chardinas (Šardenas), viskas kartu! Chardinas ir olandų tapyba. Tai atsakymas, kodėl man patinka olandiški natiurmortai ir Chardinas. 

(„Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu“, vertė Birutė Jonuškaitė, „Alma littera“, 1997 m.) 

Paradoksalu, bet vaikystės laikas senelių namuose Šeteniuose, kuriuos Cz. Miłoszas vadino žemės rojumi arba rojumi žemėje, buvo gana trumpas – reikšmingiausiais laikytini 1918–1921 m. iki mokslų Vilniaus Žygimanto Augusto berniukų gimnazijoje pradžios ir kelios vėlesnės vasaros atostogos. Cz. Miłoszo tėvas Aleksandras buvo inžinierius, Rygos politechnikumo absolventas, dirbo tolimose Rusijos imperijos gubernijose, kur tiesė kelius ir geležinkelius. Tad dvimetis Czesławas su motina išvažiavo paskui tėvą į tolimus Rusijos rytus; ten šeimą sulaikė ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos revoliucija. Penkeri ankstyvosios vaikystės metai, praleisti Rusijoje, suformavo, anot poeto, ankstyvus jo rusų kalbos įgūdžius, kurių prireikė ir Vilniuje, šeimai apsigyvenus Pakalnės gatvėje.

Vilnius. Gimnazija: „Vyksta pamoka, o aš savo sąsiuvinyje įnirtingai piešiu fantastiškus žemynus, šalis, augmeniją.“

Kaip nutinka, kad iš savo rojaus žemėje Cz. Miłoszas su tėvais nutarė atsikraustyti į Vilnių?

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus ir įsitvirtinus tautinei Lietuvos valstybei, Aleksandras Miłoszas, priklausęs lenkų pogrindinei organizacijai, kuri buvo susekta, nebegalėjo likti Lietuvoje. Cz. Miłoszo tėvai gyveno Vilniuje, Suvalkuose ir kitose vietovėse prie Lietuvos pasienio.

Apsigyvenus Vilniuje apie 1920–1921 m. Miłoszų tėvų namai buvo Pakalnės gatvės penktu numeriu pažymėtame name. Čia Cz. Miłoszas buvo įsikūręs su tėvais, broliu ir senele Stanislawa. Miłoszų namai nebuvo visko pertekę, tėvo pajamos kartu su kuklia senelės, 1863 m. sukilėlio našlės, pensija vos leido sudurti galą su galu, bet visi aplinkiniai gyveno varganai, tad ir skurdas neatrodė toks skaudus. Gimnazistas vis dar dėvėjo Pakamarynėje austos šiurkščios lininės drobės marškinius, rūbai jam buvo perkami didoki, kad užtektų ilgai.

1921 m. Cz. Miłoszas pradėjo lankyti Žygimanto Augusto berniukų gimnaziją. Prisimindamas jis sakė, kad į mokyklą eidavo lentiniais šaligatviais, įspausdamas juos tarsi pianino klavišus ir vis tekštelėdamas purvo čiurkšlę ant kelnių; užsikabinęs už vežimo galo, jis mėgindavo išsisukti nuo vežiko botago, neretai užsižiopsodavo į arbonus – mažus senovinius autobusus ir į pigutką – trečiojo dešimtmečio pradžioje važinėjusį benzinu varomą vienintelį tramvajų. Dabar tirštai užstatytoje teritorijoje aplink mokyklą greičiau buvo dykynė, o Tauro kalnas – molingi skardžiai, kuriuose viduriniame senų kapinių sluoksnyje pasitaikydavo kaukolių.

Cz. Miłoszas yra teigęs, kad už tai, jog sėkmingai dėstė universitete, dėkingesnis jaučiasi vidurinei mokyklai, o ne universitetui. Rašytojas priklausė harcerams arba skautams. Tiesa, prisiminė, kad jo santykis su skautais buvo keistas, nes į šią organizaciją įstojo būdamas labai jaunas ir ne visai suprato jos esmės, neįsigilino. Jis suprato, kad reikia elgtis taip, o ne kitaip, tačiau nesuvokė, kodėl. Mokėsi rišti mazgus, jaudinosi prieš egzaminus, ėjo į naktinius žygius, tačiau kam to reikia – nesuprato. 

Mokydamasis pirmoje gimnazijos klasėje Cz. Miłoszas iš karto tapo pirmūnu, nes, palyginti su bendraamžiais, buvo gerai apsiskaitęs, tačiau vidurinėje mokykloje palengva jo rezultatai ėmė kristi iki apačios su siaubingu elgesio pažymiu. Jo knygelėje „puikavosi“ tokie įrašai: „Triukšmadarys“, „keliantis netvarką koridoriuje ir klasėje“. Vėliau viskas pradėjo keistis.

Mokydamasis gimnazijoje Cz. Miłoszas priklausė PET organizacijai. Tai slapta, antiendekiška ir liberali organizacija, kuri, manyta, net buvo susijusi su Vilniaus masonais. „Petui“ priklausė ir studentai, ir vidurinių mokyklų moksleiviai. Įdomu tai, kad mokyklos metais Cz. Miłoszą labai domino biologija, zoologija: mikroskopai, žvėrių iškamšos, Darwinas, rūšių atrankos teorija. Mokykloje jis net išmoko daryti paukščių iškamšas. Mokėsi lotynų, prancūzų kalbos. Pasak jo paties, ypač platų humanitarinį išsilavinimą suteikė religijos pamokos: jos apėmė Europos istoriją, europinės civilizacijos istoriją, erezijų istoriją, kovos su erezijomis istoriją. Prie gimnazijos, kaip prisiminė Cz. Miłoszas, buvo parduotuvėlių, į kurias mokiniai įšokdavo per pertraukas, ir sena žydė parduodavo įvairiausių saldumynų. Per didžiąją pertrauką A klasė kovodavo su B. Visi stengdavosi ką nors pagauti iš kitos klasės, atitempti į savo ir prikulti.

O kaip atrodė eilinė mokinio Cz. Miłoszo diena? Ją rašytojas prisimena taip:

Gyvenau Podgurnos gatvėje, ėjau Uosto gatve ir paskui [kilau] į Tauro kalną <…> Dar nebūdavo aštuonių. Paprastai iš šoninės gatvės prieš mane išeidavo du broliai Rymkiewicziai <…> Lipdavau į kalną iškišęs liežuvį, nes skubėdavau, kad suspėčiau, mat ponas Jonas, durininkas, duris uždarydavo lygiai aštuntą. Ir jei nors pusę minutės pavėluodavai, reikėjo gailiai inkšti, kad įleistų. Paskui didelis visos mokyklos susibūrimas ir dainavimas choru Kiedy ranne wstają zorze… [liet. Kai ryto sužimba pašvaistės] Po to skirstydavomės į klases <…> Turiu pasakyti, kad mokykloje baisiai kentėdavau, kai reikėdavo spręsti uždavinius apie pilnus vandens, po to ištuštėjančius baseinus. Siaubingi dalykai! Niekada to nemokėjau. Košmarai, kuriuos teko iškentėti. Tai buvo jaunesnėse klasėse. Vyksta pamoka, o aš savo sąsiuvinyje įnirtingai piešiu fantastiškus žemynus, šalis, augmeniją. <…> O jeigu ne, būdavo fizinio pamoka, tikras košmaras, slogutis, nes reikėdavo nusirengti, nusileisti į šaltą gimnastikos salę, kurioje kažkokios kopėtėlės, ožiai – bala žino.

(„Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu“, vertė Birutė Jonuškaitė, „Alma littera“, 1997 m.)

Studentų bendrabutis. Mažytis kambarėlis su visa, ko reikia, kad būtum laimingas

Apie 1926–1927 m. Miłoszų šeima išsikėlė į Suvalkus, bet pats Cz. Miłoszas nenorėjo išvykti iš Vilniaus. Šeima nutarė, kad privalu lankyti tą pačią gimnaziją, nes ji gera, ir nežinia, kokia bus Suvalkuose. Todėl nutaręs likti Žygimanto Augusto gimnazijoje nuo to laiko Cz. Miłoszas gyveno pensionuose. Vienas įsimintiniausių – prie Tomo Zano bibliotekos, priešais geležinkelio direkciją, pas ponus Biszewskius. Ponas Biszewskis buvo Geležinkelio direkcijos tarnautojas. Kitoje miesto dalyje, netoli Uosto gatvės, pas ponią Klecką nuomojosi kambarį. Čia gyveno ir sėsdavo prie stalo nemažai jaunimo: ir studentų, ir vidurinių mokyklų mokinių. Cz. Miłoszas tikriausiai buvo vienintelis iš vidurinės mokyklos.

Svarbu paminėti, kad Vilniuje ilgą laiką nebuvo studentų bendrabučio, išskyrus „Mensą“ Bokšto gatvėje. Tai buvo senas XIX a. mokyklų bendrabutis senomis, įlinkusiomis grindimis, stipriai trenkiantis žibalu, kuriuo būdavo tepamos senos grindys. Pasak Cz. Miłoszo, reikėjo būti dideliu vargšu, kad ten patektum. Pastačius naują, nedidelį, bet labai gražų bendrabutį, Cz. Miłoszui jame pavyko gauti kambarėlį.

Kiek vėliau jis apsigyveno penkiaaukščiame pailginto stačiakampio formos bendrabutyje, kuris tarpukariu buvo žinomas kaip Vilniuje veikusio lenkiškojo Stepono Batoro universiteto bendrabutis studentams – Dom Akademicki. Bendrabutis statytas dviem etapais – 1932 ir 1935–1936 m. Projektas rengtas atsižvelgus į studentų išsakytas pastabas ir pageidavimus, todėl čia buvo sukurtos pagrindinės jų gyvenimui reikalingos sąlygos: skalbykla, virtuvė, valgykla, gimnastikos salė, mokymuisi skirtos erdvės.

Tuo metu Cz. Miłoszas studijavo teisę. Iš pradžių jis gyveno dviviečiame kambaryje, kurį laiką su Wladyslawu Rynca, kuris vėliau taip pat tapo teisininku. Cz. Miłoszas prisimindamas sakė, kad jo kambario draugas buvo labai kairuoliškų pažiūrų ir be galo pamaldus. Atsiklaupdavo prie lovos ir melsdavosi, taip pat priklausė kairiausiai universitete Dembinskio grupei. 

Vėliau rašytojas pakilo į vienvietį kambarį penktame aukšte – pasak jo, tai buvo beveik rojus. O kaip atrodė Cz. Miłoszo kambarėlis? Jį prisimindamas rašytojas teigė visada džiaugęsis savo itin kuklaus gyvenimo malonumais, ir studentų bendrabutis jam buvęs prabangos idealu. Cz. Miłoszas turėjo mažytį kambarėlį: metalinė lova, stalelis, sieninė spinta – visa, ko reikia, kad būtum laimingas. Koridoriuje dušas. Kvepiančios vaškuotos grindys. Netoliese gyveno Cz. Miłoszo bičiulis Pranas Ancevičius, su kuriuo rašytojas diskutuodavo iki paryčių (ir, kaip sakė, kartu šlovino primityviuosius gyvenimo malonumus: „Kaldavome, rengdamiesi dalykų, kurie šiandien man atrodo visiškai pamišėliški, egzaminams, paskui – dušas šalimais koridoriuje, o ten – mudviejų laukiniai staugsmai ir dainos.“).

Akademiniame bendrabutyje buvo prižiūrėtojas, kuris praleisdavo į bendrabutį Cz. Miłoszo mylimąją, nors tai buvo draudžiama. Čia pat už kampo buvo geraširdė našlė, kuri maitindavo studentus. Amžininkė Anna Jędrychowska bendrabutį prisiminė kaip nušviestą saulės, spindinčiais didelių langų stiklais, salėse ir skaityklose stovinčiais lengvais moderniais krėslais.

Universitetas. Valkatų klubas, Intelektualų klubas, kavinė „Pas Rudnickį“

1919 m. Vilniuje po 87 metų pertraukos atgimė akademija. Iš viso per 20 veiklos metų Stepono Batoro universitete buvo užregistruoti kiek daugiau nei 14 tūkst. studentų. Gana nedaug, bet reikia nepamiršti, kad Stepono Batoro universitetas nebuvo pagrindinė Lenkijos aukštojo mokslo įstaiga. Jis buvo skirtas būtent rytinių pakraščių, Vilniaus krašto jaunimui. Studentiškas gyvenimas buvo labai aktyvus. Per tuos du veiklos dešimtmečius universitete buvo įkurtos net 107 akademinės organizacijos, skaičiuojant ir tokias puikiai žinomas organizacijas kaip Akademinis valkatų, arba bastūnų, klubas, Žydų studentų savitarpio pagalbos draugija, įvairius būrelius – istorijos, meno, filologijos, filosofijos. 

Ką tik iškeptam abiturientui Cz. Miłoszui teko rūpintis tolesniais mokslais. Jis neketino tapti Šetenių dvaro šeimininku, negalėjo kliautis ir artimųjų ryšiais, tad teko tikėtis ateities valstybės tarnyboje, švietimo sistemoje, arba siekti laisvosios profesijos. Vaikystėje svajojęs tapti gamtininku (gamtiška, kūniška, erotiška vaizduotė ryški visoje jo kūryboje), 1929 m., baigęs gimnaziją, Cz. Miłoszas įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universitetą.

Rašytojas visų pirma nutarė studijuoti polonistiką, tačiau greitai perėjo studijuoti teisės. Prisiminimuose rašytojas mini, kad tokį jo perėjimą lėmė machismo, vyriškumo pajautimas, nes Humanitarinių mokslų fakultetas, kuriame studijavo polonistiką, vadinosi „matrimonialiniu fakultetu“. Vyravo įsitikinimas, kad į lenkų kalbą stoja arba ištekėti trokštančios merginos, arba pradedantys poetai… Cz. Miłoszą „nuotakų fakultetas“ nervino, ir jis suprato nenorįs būti nei mokytoju, nei literatūros istoriku.

Neilgai trukus Cz. Miłoszas pasirinko studijuoti teisę. Šias studijas ir baigė, nors nemėgo, o ir teisininko darbo niekada nei siekė, nei troško. Kita vertus, ketverių metų studijos buvo turtingos ir eklektiškos. Baudžiamoji teisė virto antropologija ir sociologija, teisės filosofijos istorija – filosofija, statistika – aukštąja matematika. Studijuoti nebuvo lengva: trūko vadovėlių, perpildytos fakulteto auditorijos buvo kimšte prikimštos, minios šurmulys nustelbdavo dėstytojo žodžius. Mokslo metai buvo padalyti į trimestrus. Jų pabaigoje žodžiu laikyti egzaminai beveik iš visko, kas dėstyta. Kadangi buvo priimami beveik visi studentai, galintys mokėti už mokslą, dėstytojai juos stengėsi atsijoti. Sieto vaidmenį paprastai atstodavo Romos teisė – jos dažniausiai neišlaikydavo pusė egzaminuojamųjų. 

Teoriškai aukštasis mokslas buvo nemokamas, tačiau aukštosios mokyklos rinko įvairius mokesčius: registravimo ir bibliotekų rinkliavas, mokslo reikmenų sudėvėjimo mokestį ir pan. Cz. Miłoszas prisiminė buvęs laimingas dėvėdamas vieną porą kojinių, rūpestingai jas adydavęs ir skalbdavęs, o biudžetą kamšydavęs honorarais už laikraščiuose paskelbtus straipsnelius. Studentui tekdavo pačiam pasirūpinti maistu ir stogu virš galvos. Pigiose valgyklose buvo galima papietauti už 50–60 grašių. Alternatyva iš pradžių buvo senojo studentų bendrabučio „Mensa“, vėliau – Taurakalnio bendrabučio valgykla. 

Cz. Miłoszas įsitraukė į universitete veikusią jaunųjų literatų bendriją Originaliosios kūrybos sekciją, taip pat Akademinį valkatų, arba bastūnų, klubą – demokratišką studentų sambūrį, kuris praktikavo laisvūniškas „valkatavimo“ – vagabundiškas keliones po Vilniją, Lenkiją ir Europą. Šios draugijos savitai tęsė Vilniaus universiteto studentiško gyvenimo tradiciją – XIX a. pradžios filomatų, filaretų, šubravcų, spindulingųjų veiklą. Ir senojo universiteto atmosfera, ir jaunimo maištingumas, ir aštrios diskusijos dėl pasaulėžiūros bei modernios kūrybos tartum savaime jungė Cz. Miłoszo kartą į ilgą miesto kartų grandinę – iki pat Adamo Mickiewicziaus.

Ši organizacija, pasak Cz. Miłoszo, turėjo tradiciją „Nė vieno veltui sekmadienio“, o veltui praleistas sekmadienis – tai sekmadienis be išvykos pėsčiomis arba baidarėmis. Priešingai nei universiteto studentų korporacijoje, čia nebuvo jokių kepuraičių, dvikovų, juostų, tik beretės su spalvotais bumbulais. Čia irgi buvo tam tikra hierarchija: raudonieji, geltonieji, auksiniai ir t. t. Studentų išvykos buvo draugiškos, linksmos, nuotaikingos. Valkatų klubas, kaip teigė Cz. Miłoszas, tiesiog šventė gyvenimą.

Dvidešimtmetis Cz. Miłoszas kartu su bičiuliais – populiariu jaunu poetu Teodoru Bujnickiu, Jerzy Zagórskiu, Stefanu Jędrychowskiu, Henryku Dembińskiu ir kitais netrukus susibūrė į atskirą Intelektualų klubą, kurio susitikimai dažniausiai vykdavo kavinėje „Pas Rudnickį“ priešais Vilniaus arkikatedrą (tai buvo žymiausia Vilniaus literatūrinė kavinė, kuri sovietmečiu vadinosi „Literatų svetaine“). Kasdieną apie dvyliktą čia rinkdavosi tarpukario laikraščių žurnalistai, redaktoriai, taip pat aktoriai, dailininkai ar šiaip kavinių mėgėjai. „Spaudoje pešdavomės, o kavinėje prie puodelio kavos diskutuodavome ramiai, kaip bičiuliai“, – rašo Rapolas Mackonis savo knygelėje „Iš kavinės į kavinę“.

Intelektualų klubo susitikimuose virdavo diskusijos šiuolaikinės lenkų literatūros, jos perspektyvų, avangardinės poetikos klausimais. Jaunuosius intelektualus siejo maišto prieš veidmainiškas tarpukario visuomenės vertybes nuotaika, jautrumas socialinei neteisybei prasidėjus 1930-ųjų pasaulio ekonomikos krizei, noras priešintis Vilnijos, atsilikusios nuo modernaus progreso, provincialumui, alergija nacionalizmui, pagaliau pačioje miesto atmosferoje tvyrojusi artėjančios istorinės pervartos, katastrofos nuojauta. Visa tai kristalizavosi į kairiąsias pažiūras, marksizmą, avangardo literatūrą, netgi galios kultą. 

Vėliau, kritiškai svarstydamas tokius jaunystės pasirinkimus, Cz. Miłoszas įžvelgė gilesnę tendenciją, kuria būtų galima paaiškinti ir tarpukario Lietuvos rašytojų kairėjimą, tuo pat metu Kaune gimusios grupės „Trečias frontas“ paskatas. Prisiminimuose Cz. Miłoszas mini, kad 1940 m. birželį sėdėdamas „Pas Rudnickį“ matė čia, palei Katedrą, palei pilį žlegsinčius sovietinius tankus.

„Žagarų“ sambūris, iliuzijonai, teatras „Reduta“, Vokiečių gatvė

Kaip rašo M. Kvietkauskas, studentiškose išvykose anuomet vyko gyvas intelektinis bendravimas. Tai daug davė ir literatūrinei kūrybai, ten mezgėsi grupės „Żagary“ („Žagarai“) rašytojų draugiški ryšiai.

1922–1939 m. pastate Pilies g. 2 dirbo periodinio leidinio „Žodis“ (Słowo) redakcija. 1931 m. pasirodė šio laikraščio priedas „Żagary“ (nuo lietuviško žodžio „žagarai“), leistas jaunų avangardistų ir tapęs naujos literatūrinės grupės centru. Cz. Miłoszas buvo vienas aktyviausių šio sambūrio dalyvių, rašė leidiniui avangardinius tekstus (raiškūs jau patys tekstų pavadinimai: „Sultinys iš vinių“, „Eilėraščiai apsėstiesiems“, „Blusų teatras“).

Grupė labai svarbi lenkų avangardinės poezijos raidoje, o atskiri jos dalyviai – pokario politinėje istorijoje. Skiriamasis „Žagarų“ bruožas – katastrofizmas, kūryba, savo poetine raiška artima ekspresionizmui ir siurrealizmui, nenukirtusi ryšių ir su romantizmu pabrėžianti pamatinių Europos vertybių krizės jausmą, egzistencinį nerimą dėl aklo techninio progreso ir totalitarizmo padarinių, krikščionybės merdėjimo pojūtį.

Cz. Miłoszas prisimena, kad dar mokyklos metais susipažino su kino, teatro menais. Daugiausia kino teatrai buvo steigiami prie rotušės ir architektūriškai imitavo teatrus (su ložėmis ir pan.) Jie tuomet vadinti iliuzijonais, elektros teatrais, lenkiškai tiesiog kino. Nors anuomet kino teatrų Vilniuje buvo ne vienas, vidurinių mokyklų mokiniams į juos vaikščioti buvo draudžiama. Nepaisydami to, moksleiviai surasdavo būdų, kaip paslėpti savo mokyklinių uniformų atributus. Pirmieji matyti filmai, kaip ir kino žvaigždės, buvo amerikiečių – Charlie Chaplinas ir visos trečiojo dešimtmečio žvaigždės. Viena Cz. Miłoszo herojų buvo Sylvia Sidney, kurios aktorės karjera tęsėsi 70 metų. 

Vilnius Cz. Miłoszo prisiminimuose buvo ir teatrų miestas. XX a. pradžioje, o vėliau ir tarpukariu, kai Vilnius priklausė Lenkijai, dabartiniame Lietuvos rusų dramos teatre veikė daug įvairių lenkų teatro trupių: Didysis teatras, „Reduta“, Lenkų teatras, Miesto teatras. Cz. Miłoszas ypač mėgo vaikščioti į Didžiosios Pohuliankos gatvėje įsikūrusį eksperimentinį lenkų teatrą-laboratoriją „Reduta“. Čia jis pamatė spektaklius „Sidas“, „Mažame namelyje“. Vėliau repertuarą papildė „Vėlinės“, „Lapkričio naktis“, „Vasarvidžio nakties sapnas“.

Judrioje Vokiečių gatvėje Cz. Miłoszas lankėsi įvairiais gyvenimo etapais ir ją aprašė taip:

Artėdamas prie Vokiečių gatvės tolydžio traukeisi iš rečiau gyvenamos zonos ir patekdavai į staiga sutirštėjusią erdvę. Šaligatviai, tarpuvartės, durys ir langai prapliupdavo daugybe veidų, patvinkdavo minia. Atrodė, kad kiekviename Vokiečių gatvės name gyvena neribotas skaičius gyventojų, užsiiminėjančių visais įmanomais verslais. Parduotuvės su didžiulėmis pieštomis iškabomis frontonais glaudėsi viena prie kitos, liūtų snukiai, pabaisiškų dydžių kojinės, pirštinės ir korsetai skelbė, kad krautuvės yra kiemuose, maža to, lentelės tarpuvartėse pranešinėjo apie dantistus, siuvėjas, mezgėjas, plisuotojas, batsiuvius ir taip toliau. Prekyba nebeišsiteko namuose, veržėsi ant grindinio, virė aplink stumdomus vežimėlius ir kai kur, šaligatvio posūkiuose, užgriebdavo staliukus. Sunkiai žengiančių arklių traukiamos dundėjo prikrautos platformos. Tarp praeivių zujo agentai, turintys atpažinti klientą, išgirti prekę ir ja susidomėjusius nutempti į krautuvėlę kartais kokiame trečiame kieme.

(„Czesławo Miłoszo Vilnius: tekstai ir fotografijos“, sudarė Margarita Matulytė, „Apostrofa“, 2012 m.) 

Vokiečių gatvė buvo išskirtinai žydiška. Cz. Miłoszas joje lankydavosi įvairiais gyvenimo tarpsniais: pirmiausia dar mažas berniukas, lydėdamas senelę Miloszową. Kelias iš Pakalnės gatvės pro Sierakausko kampą, Uosto gatve į Vokiečių gatvę visada atvesdavo į Soros Klok parduotuvę. Jai nereikėjo jokių skelbimų – ji garsėjo mieste ir visada turėjo klientų. Studijų metais Cz. Miłoszas Vokiečių gatvėje lankydavosi gastroliniuose jidiš teatro spektakliuose ar su Pranu Ancevičiumi užsukdavo į mažus restoranus šoniniuose skersgatviuose.

Mylimoji Jadwiga iš Uosto gatvės

Kaip yra sakęs Cz. Miłoszas, jam svarbiausia Vilniaus gatvė buvo Uosto. Netgi ne gatvė, nes joje buvo visai nedaug namų, o žolėti, gatvę siekiantys šlaitai ir skardžiai. Uosto gatve Cz. Miłoszas daugelį metų ėjo į mokyklą, pasukdamas į Tauro kalną arba čia pat, prie Uosto ir Sierakausko gatvių sankryžos, užuot ėjęs tolyn Uosto gatve, lipdavo į beveik statmeną kalno sieną.

Uosto gatvė rašytojui buvo svarbi ir dėl pasivaikščiojimų su mylimąja Jadwiga Waszkiewiczówna, garsaus Vilniaus gydytojo, ginekologo Antonio Waszkiewicziaus dukra. Juodu kartu mokėsi universitete, kelerius metus draugavo. O tada, bijodamas, kad šeima ir kasdienis darbas žlugdys poeto talentą, Cz. Miłoszas nutraukė santykius su savo pirma didžiąja meile. 

Cz. Miłoszas kratėsi pastovumo, ieškojo tėkmės ir pokyčių. Paliko Vilnių, išvyko į Paryžių. O kaip susiklostė Jadwigos gyvenimas? Ji baigė studijas, buvo priimta stažuotis Vilniaus apygardos teisme, už pirmą algą nusipirko radiją, ėmė gyventi savarankiškai, susirado Lucke Voluinės vaivadijos Žemės ūkio ir agrarinių reformų skyriaus referentės darbą. Kilus karui sugrįžo į Vilnių. Susilaukė sūnaus, kuris buvo pakrikštytas per sovietų bombardavimą namo Uosto gatvėje rūsyje. Po karo apsigyveno Lenkijoje.

Kai gavęs Nobelio premiją 1981-aisiais Cz. Miłoszas sugrįžo į Lenkiją, į kurią jam keliai iki to laiko buvo užverti, jis susirado Jadwigą. Tuomet juodu susirašinėjo dar devynerius metus iki jos mirties. Ji atleido jam, nors ir po daugybės metų. Viename laiške ji rašė, kad Cz. Miłoszas niekada nebuvo blogas, tik būtent „l. vaikiškas ir <…> per jaunas“ (Andrzej Franaszek, „Miłoszas: biografija“, „Apostrofa“, 2015 m.).

„Pasuk kokį kartą į Uosto gatvę, užeik į mūsų kambarius aukštomis lubomis, pastovėk prie židinio ir prisimink nekaltybės metus“, – dar viena citata iš Jadwigos laiško Cz. Miłoszui. Šie laiškai saugomi Jeilio universiteto bibliotekoje. Cz. Miłoszas prisipažino verkęs, kad prarado savąją Marilę. Akivaizdu, kad pirmosios meilės poetas niekada nepamiršo.

Okupacija, Nobelio premija, sugrįžimai į Lietuvą

Literatūrologo ir Cz. Miłoszo gyvenimo bei kūrybos tyrinėtojo M. Kvietkausko teigimu, 1933 m. Vilniuje išėjo pirmoji Cz. Miłoszo poezijos knyga „Poema apie sustingusį laiką“ (Poemat o czasie zastygłym). Tačiau savarankiško poetinio balso debiutu, jau nebesekančiu kairiojo avangardo programa, Cz. Miłoszas laikė 1936 m. rinkinį „Trys žiemos“ (Trzy zimy). Grįžęs iš studijų Paryžiuje, iki 1936 m. pabaigos jis dirbo Vilniaus radijuje, rengė kultūros laidas, kol vaivados nurodymu buvo išmestas iš darbo už tai, kad skyrė per daug dėmesio tautinėms mažumoms – baltarusiams, lietuviams, žydams. Išvykimą gyventi į Varšuvą lydėjo vidinės emigracijos pojūtis, o gal ir gimtųjų šaknų nukirtimo per būsimas katastrofas nuojauta.

Nacistinei Vokietijai 1939 m. rugsėjį užpuolus Lenkiją, poetas jau dvejus metus dirbo Varšuvos radijuje. Su radijo žurnalistų grupe Cz. Miłoszas pakliuvo į artėjančio fronto suirutę, atsidūrė tarp pabėgėlių Rumunijoje. 1940 m. pradžioje keliems mėnesiams grįžo į Lietuvos atgautą Vilnių, tikėdamasis čia rasti prieglobstį. Tapo „Naujosios Romuvos“ žurnalo bendradarbiu. Tačiau Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, 1940-ųjų vasarą, rizikuodamas gyvybe, naktį brisdamas per raistus, prie Kalvarijos perėjo sieną į nacių okupuotą Lenkiją ir pasiekė Varšuvą.

Karo metais dirbo Varšuvos universiteto bibliotekoje nešiku, savarankiškai išmoko anglų kalbą, ėmė versti anglų poeziją. Dalyvavo pogrindiniame lenkų kultūriniame gyvenime. 

1980 m. gruodį Švedijos mokslų akademijoje Stokholme Cz. Miłoszui suteikta Nobelio literatūros premija. Emigravęs į Vakarus, Lenkijoje Cz. Miłoszas buvo uždraustas, jo knygos buvo neprieinamos net bibliotekose. Gavęs Nobelio premiją, poetas buvo pripažintas ir tėvynėje – po trisdešimties metų pertraukos Lenkijoje vėl pradėtos skelbti jo knygos, išleistas „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu“, kur publikuoti neoficialiai įrašyti pokalbiai su kritiku Aleksandru Fiutu, o 1981-aisiais poetas atvyko į savo šalį, remdamas prasidėjusį demokratinį „Solidarumo“ judėjimą. 1981–1982 m. buvo pakviestas skaityti paskaitų apie poeziją Harvardo universitete, jas išleido atskiru rinkiniu „Poezijos liudijimas“.

Kaip teigia M. Kvietkauskas, Cz. Miłoszas labai atidžiai sekė Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį, Nepriklausomybės paskelbimą ir laisvos visuomenės kūrimosi procesus. Iš karto po žinių apie Sausio 13-osios įvykius Vilniuje jis inicijavo viešą trijų poetų – savo paties, J. Brodskio ir T. Venclovos – pareiškimą pasaulio bendruomenei, pavadintą „Poetai už Lietuvą“ ir paskelbtą dienraštyje „The New York Times“ 1991 m. sausio 15 d.: „Mes esame trys poetai, draugai, atstovaujantys trims kalboms: lietuvių, rusų ir lenkų. Kreipiamės į pasaulio bendruomenę – savo kolegas rašytojus ir visus sąžiningus žmones – prašydami protesto balsu pasmerkti nežmonišką sovietų išpuolį, įvykdytą prieš Lietuvos žmones. Pastarųjų dienų įvykiai mums karčiai primena pačius sunkiausius sovietų valstybės nusikaltimus.“

Matyt, kaip tik tuo metu Cz. Miłoszas atliko simbolinį veiksmą – išvertė į lenkų kalbą Lietuvos himną, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.

1992-ųjų gegužę poetas pirmąkart po 52 metų apsilankė Lietuvoje – jaunystės mieste Vilniuje, Kaune ir gimtinėje Šeteniuose. Tais metais tapo pirmuoju Lietuvos Respublikos garbės piliečiu ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru. Išlipęs iš lėktuvo Vilniaus oro uoste, Cz. Miłoszas lietuviškai ištarė: „Aš esu laimingas.“

Pasak M. Kvietkausko, sugrįžimas į gimtuosius Šetenius, neabejotina, buvo giliausių Cz. Miłoszo išgyvenimų dalis. Jis yra užsiminęs, kad grįžta susitikti su laiko klodais savo sąmonėje, gal su pačia laiko esme. Kalbėdamas Lietuvoje ne kartą pabrėžė: „Atvykau čia anaiptol ne vedamas sentimentų, žinau, kad mano praeities pasaulis jau išnyko ir nesu čia tam, kad jo su nostalgija ieškočiau.“ Tačiau daugybę metų Prancūzijoje ir Amerikoje nuolat teiravosi, kaip atrodo Šeteniai, kas juose išliko, su jauduliu laukė žinių, nuotraukų, ir – tai atskleidžia laiškai – yra ryškiai sapnavęs savo sugrįžimą (lyg galėtų skraidyti ir kaip paukštis artėtų prie milžiniškais tapusių savo gimtinės medžių). Tad būsena, kurios vėl įžengė į Nevėžio slėnį, buvo lyg ėjimas į giliai savyje nešiotą paslaptį.

Lietuvoje Cz. Miłoszas lankėsi dar tris kartus. 1999 m. atidarė Šeteniuose įkurtą jo vardu pavadintą kultūros centrą – rekonstruotą vieną iš buvusių gimtinės pastatų jau sutvarkytame dvaro parke. Paskutinį kartą, 2000-ųjų spalį, būdamas Vilniuje ir sakydamas kalbą Rotušėje, perdavė priesaką jauniems lietuviams rūpintis šio miesto tradicija ir jo daugiataučiu palikimu.

Niekad tavęs, mieste

Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,
Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.

Berklis, 1963

(Czesław Miłosz, „Rinktiniai eilėraščiai“, vertė Rolandas Rastauskas, „Baltos lankos“, 2011 m.)

Literatūrologės, profesorės dr. BRIGITOS SPEIČYTĖS įžvalgos apie kaimo ir miesto santykį Czesławo Miłoszo kūryboje, kaimo ir miesto sankirtų svarbą rašytojo asmenybei.

Czeslawo Miłoszo žemės rojus ir jaunystės miestas

Czesławas Miłoszas (1911–2004) savo poezijoje ir prozoje yra sukūręs ryškių, detalių ir daugiaprasmių vietos vaizdų. Iš jų galima išskirti dvi vietoves, kurioms jo kūryboje tenka didelis simbolinis krūvis – tai provincijos dvaras (ciklas „Pasaulis“, romanas „Isos slėnis“, „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“) ir Vilnius (poema „Miestas be vardo“, esė „Gimtoji Europa“, daugelis eilėraščių). Tai yra ir autobiografinės Cz. Miłoszo atminties figūros – iš vaikystės senelių dvare Šeteniuose ir jaunystės Vilniuje.

Tiesa, greta Vilniaus jo meninei vaizduotei svarbūs ir kiti miestai – Varšuva, Paryžius, Roma. Be to, Cz. Miłoszo kūryboje neaptiksime kokios nors kaimo ir miesto vietovių priešpriešos. Esė „Gimtoji Europa“ Cz. Miłoszas vaikystę senelių dvare nusakė kaip „dovanų gautą žemės rojų“, o poeto santykį su Vilniumi turbūt išraiškingiausiai nusako žinoma eilėraščio frazė: „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti“ („Niekad tavęs, mieste“, vertė Rolandas Rastauskas). Abi šios vietos tampa žmogaus egzistencinės patirties, pasaulio suvokimo ir apmąstymo formomis, savaip viena kitą papildančiomis. 

Vaikystė kaime Cz. Miłoszo įprasminta kaip „penkių pojūčių dovana“, suformavusi erdvinę vaizduotę, kurios centre, keliaujant po skirtingus žemynus, kaip pastovus orientyras išlieka „vieno pavieto medžiai ir kalvos“ („Kur saulė teka ir kur leidžiasi“). Ši dovana – imliausiu augimo metu patirtas pasaulio tikrumas, jo jutiminis tirštis, vaikiškai naivus pasaulio tokio, koks yra ir turi būti, išgyvenimas, kuris lemia ir poetinio pašaukimo suvokimą: „Do tego byłem wezwany: // Do pochwalania rzeczy, dlatego że są“ / „Juk tokia mano skirtis: // Girti daiktus už tai, kad yra“ („Kuźnia“ – „Kalvė“; vertė Algis Kalėda). Ekstatinės Cz. Miłoszo poezijos intonacijos (plg. eilėraščius „Upės“, „Valanda“ ir kt.), dėmesingumas daiktams, detalės poetika susiję su šia ankstyvąja esamybės patirtimi, jo poezijoje išsiplėtojusia į „tikrovės ieškojimo“ pasiją. Cz. Miłoszui poezija niekada nebuvo vien žodžių žaismas, tai atkaklus siekis vėl ir iš naujo kalba sučiuopti tai, kas ir kaip yra (plg. „Ne daugiau“).

Vaikystės „pavietas“ Cz. Miłoszo kūryboje iškyla kaip laikui atspari mitinė atminties erdvė, formuojanti mąstymo koordinačių sistemą: „Tai – šalis, apie kurią vienas garsus alchemikas rašė, jog ji esanti ten, kur ją atranda pirmasis ir svarbiausias mūsų proto poreikis – tas pats, kuris pagimdė geometriją ir tiksliuosius mokslus, filosofiją ir religiją, moralę ir meną“ (poemos „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ dalis „Liaudė“). 

Jaunystės miestas Vilnius Cz. Miłoszui yra nuolatinė dingstis apmąstyti laikinę žmogaus būtį, gyvenimo praeinamybę, istoriją ir eschatologiją. Miesto laikas yra daugiasluoksnis, sujungiantis čia gyvenusias kartas ir teikiantis refleksijos – žvilgsnio iš didesnės laiko perspektyvos – galimybę. Tiesa, absoliučios skirties šiuo požiūriu tarp kaimo ir miesto Cz. Miłoszo kūryboje taip pat nėra: romane „Isos slėnis“ berniukas Tomas su istorija susiduria, klausydamasis senelio pasakojimų apie jų giminės žmones, ir šią sceną palydi toks pasakotojo komentaras:

Niekas negyvena vienas: jis šnekasi su tais, kurie jau buvo, gyvena tų žmonių gyvenimą, lipa laiptais ir, žengdamas jų pėdsakais, apžiūrinėja istorijos namų užkaborius. Iš jų vilčių ir pralaimėjimų, iš ženklų, kuriuos paliko (tegul tai bus viena raidė, iškalta akmenyje), gimsta ramybė ir santūrus savo jėgų vertinimas. Kurie moka pasinaudoti šia patirtimi, apturės didelę laimę. Niekada ir niekur jie nesijaus benamiai, nes jų atrama – prisiminimai apie visus, kurie taip pat žengia į nepasiekiamą tikslą. (Vertė Algis Kalėda.)

Istorijos kaip žmogaus likimo, žmogaus būklės apmąstymas, ilgos laiko trukmės perspektyva Cz. Miłoszo vertinama ir kaip priešnuodis ideologiniam proto pavergimui, neleidžiantis pasiduoti įsitikimui, jog ideologijos teigiama istorijos būtinybė yra vienintelė, ir kitaip negali būti. Miestas Cz. Miłoszui yra tokios egzistencinės žmonių bendrystės, padedančios išlaikyti atviros ateities pojūtį, vieta, juolab jaunystės Vilnius – daugiatautis, daugiakultūris miestas. Iš jo atminties Cz. Miłoszo kūryboje kyla ir liudijimo imperatyvas – miesto, kurio jau nebėra, apmąstymas. Nors, svarstant biografiškai, XX a. katastrofos nušlavė Šetenių dvarą bei aplinkinius kaimus, Cz. Miłoszo kūryboje būtent Vilniaus iškyla kaip dingęs miestas – „beginklis / ir tyras kaip užmirštos genties vestuvinis antkaklis“ („Miestas be vardo“, vertė Almis Grybauskas).

Taip yra dėl to, kad kaimas Cz. Miłoszui yra visų pirma vieta, o miestas – žmonės. Tad jo poezijoje Vilnius pasirodo ne tik gatvių pavadinimais, architektūros detalėmis, garsais (pavyzdžiui, varpų skambesio vaizdiniu poemoje „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“), bet būtinai – konkrečiais žmonėmis. Štai poemoje „Miestas be vardo“ Vilnių įkūnija ne tik mitinė, dioniziška Adomo Mickevičiaus figūra, bet ir „Ona ir Darata Družinaitės (…), šlėktaitės iš Žemaitijos“, o poemoje „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ – „senutė tarnaitė, Alžbieta“: „Ką tie metai, jei regiu sniegą ir batelius jos, / juokingus, smailiomis nosimis, susegamus iš šono“ (vertė Algis Kalėda). Liudyti istorijos suardytą senojo Vilniaus bendruomenę, atstatinėti sutrūkinėjusią kartų atmintį, neleisti atsinaujinti tautiniams konfliktams – vienas Cz. Miłoszo kūrybos motyvų.

Pažymėtina, kad nei vaikystės kaimas, nei jaunystės miestas Cz. Miłoszui nėra nostalgijos šaltinis. Apskritai Cz. Miłoszas nostalgiją laikė „pavojinga emocija“, gyvenimo praeitimi yda. Iš biografinės patirties kylantys vietų vaizdiniai Cz. Miłoszo kūryboje visuomet nukreipti į dabartį ir ateitį, į klausimą, kas aš esu, ką aš galiu ir – tai savitai būdinga Cz. Miłoszui – ką privalau. Cz. Miłoszui jo gyventos vietos iškyla kaip žmogaus pasaulio apmąstymo, žmogaus gyvenimo slėpinio aiškinimosi užduotis ir būdas nepasiduoti nevilčiai.

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas bei Martynas Stankevičius.

Dėkojame Venclovų namams-muziejui, Česlovo Milošo rezidenciniam konferencijų centrui Šeteniuose, Šetenių gyventojai Jolantai Donskienei, fotografui Henrikui Gulbinui, Vytauto Didžiojo universitetui ir Vaidai Kamuntavičienei, knygos „Česlovas Milošas ir Lietuva“ (VDU, 2011 m.) sudarytojai.

„Bernardinų“ dienraščio projektas „Rašytojai. Tarp kaimo užutėkio ir miesto sūkurio“ – vaizdo pasakojimų ciklas apie kontrastingus kaimo ir miesto pasaulius bei jų įtaką žymių lietuvių rašytojų tapatybei, savitumui, kūrybai. Projektu norima priartinti lietuvių literatūros klasiką prie šių dienų skaitytojų per rašytojų kaimiškosios ir miestiškosios būties pėdsakus, taip pat – pabrėžti mažųjų memorialinių namų-muziejų išlikimo ir tausojimo svarbą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Vaizdo pasakojimo sukūrimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė.