Viena pagrindinė ir kelios šalutinės Tavo (mano) diagnozės šuns ligonio akimis

Šis Linos Buividavičiūtės tekstas dalyvavo „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse 2022.

Atleiskite už nerišlumą, aname gyvenime grojau džiazą, išskambinau visą Vilniaus vienatvę, paslaptį, surišau palaidus siūlų galus. Aname gyvenime man pavyko susijungti su Tavimi, mano artime, parašyti ligos istorijas, be receptų, žinoma. Receptus mūsų ir kituose pasauliuose išrašo Jis arba Jie.

Rašau apie Tave, o raidėse – beveik tik aš. Šiuolaikinis garsiai lojantis narcizas. Bent jau žinau, kad karavanas vis tiek eis, ir rytoj dar turėtume pabusti. Galiu tik pasiteisinti – pirmosios knygos dažniausiai būna apie save, ak, pažiūrėkite, kokį pūkelį šįvakar išsikrapščiau iš bambos, verta aprašyti. Galiu tik pasiteisinti – esu išmokytas ne vien Pavlovo metodų, bet ir Elementoriaus: ieškok šuns akyje rąsto, krislus palik gentainiams. Norėdamas suvokti Tave, pirmiausia užmetu kabliuką vidun, į nuosavus patamsius. Ar taip jau labai skiriamės, du savo prigimčiai ištikimi gyvūnai, sapnuojantys vieną sapną, naktimis verdantys tame pačiame naujųjų laikų smalos katile? Todėl nepyk, jei kur prašausiu, mėgindamas Tave diagnozuoti, taip priartėdamas, o kartais ir nutoldamas, šviesmečiais. Buvo geriau, kai skambėjo muzika, o vis dėlto renku tuos rąstus ir krislus, suku ratais, mėgindamas suprasti.

Pirmoji diagnozė, kurioje apčiuopiu Tave ir save: nuobodulio visuomenė virto nerimo visuomene. Vengsiu perdėto psichologizavimo, tad ši diagnozė – ne medicininė, greičiau socialinė. Episteminiu ar kitokio plauko poslinkiu laikyčiau pereinamąjį Nepriklausomybės būvį, kurį taip gerai aprašė Arūnas Sverdiolas. Dužo kolbos, skysčiai maišėsi, daugybė reiškinių užplūdo vienu metu. Labai norėjosi pagaliau tapti tais Vakarais, kuriais iš tiesų visada buvome, tik gyvenome po agresoriaus pastatytu gaubtu. Ir be tinkamų kontekstų, be reikalingo išmanymo, visko reikėjo, visko norėjosi. Springti, springti, nuryti. Stambūs kąsniai, paviršutiniškumas, placebo pasaulis su visomis jo būrėjomis, ritomis ir maksais vakariais. Tigrinės „apteškės“ iš Lenkijos, Gariūnai, traukinių žymėjimai, kryčiai po bėgiais, griūvančių sienų muzika. Ir tai buvo gera. Bet išsiliejo metų metus kauptas pasaulio alkis, ežeru, vandenynu. Ir puolėme jo beatodairiškai malšinti, o juk žinai, kas būna badaujantiems kaliniams, kai jie staigiai sukemša maistą? Rezultatas – tai, ko iki dabar negali suvirškinti.

Be to, atsirado apsčiai laiko mąstyti. Ir rašyti. Dabar Tavo cenzorius – vidinėje būdelėje, na gal dar pasitaiko koks griežtesnis redaktorius. Žinai, kad be atsakomybės – anarchija Antakalnyje. Bet vis dėlto jau daugelį metų mąstytojai laisvai mąsto, o rašytojai – rašo. Kasdienybės nerimą dėl savo gyvasties keičia egzistencinis metafizinis nerimas dėl gyvasties apskritai. Išorines grėsmes keičia vidinės. Nes mes pagaliau turime tam laiko.

Labai ryškiai prisimenu pirmąsias studijas – dvasingumo pagrindų (sicǃ) dėstytojas pasidalijo savo patirtimi – jis nuolat kažko laukia, kažko, kas turi ar gali įvykti, mažumą nenustygdamas, susuktas bet kada galinčia iššauti spyruokle. Kaip vaikystės žaislas, guminis voriukas, sapnuose užaugantis iki milžiniško gyvio, puolančio iš pasalų. Tada dar nelabai supratau tokio būvio, tokių sapnų, dabar – užaugau. Stebėdamas Tave ir save matau daugiau nerimastingumo, nuolatinio įtempto laukimo, kavos puodelį laikančių vos pastebimai virpančių rankų. Atrodo, kemšame save kaip kalėdines žąsis, tik įdaro – vis negana. Gal tikrai tai – moderniojo Aš išdava, pasirinkto gyvenimo pasekmė: būti kiekvieną kartą apšaudomam informacijos, bijoti nespėti, neįgyti, nepamatyti. Kas minutę elektroninį paštą tikrinančios akys, kasdienė dopamino dozė, o paskui – didžiulis čia ir dabar buvimo sąmoningumą skatinančių mokymų poreikis, meditacijos, mediacijos, mediumai.

Su pavydu žiūriu į padangių sparnuočius, tuos, kurie „nei sėja, nei pjauna“, koks gražus paukščio pasitikėjimas, šuo tik nulydi juos pavargusiu žvilgsniu, netikras dėl to, ką Šeimininkas įkrės į dubenį kitą rytą. Yra daugybė nerimo rūšių ir priežasčių, geriau nei Finnas Skarderudas neparašysiu – vis dėlto taip, toji vientulystė ir vienišavimas minioje, individualizmas, geidžiamas ir nekenčiamas kito žvilgsnis, kuris ir steigia, ir naikina. Tobulumo troškulys, pripažinimo siekis, citius, altius, fortius. Štai apie ilgesį ir nerimą: „Žmogus visą laiką ilgisi. Ilgisi kažko – Dievo ar aukštesnės jėgos. Ilgesys dažnai susijęs su religija. Ilgesys turi kilmę ir tikslą. Aš ilgiuosi kažko, to, jos. Modernusis nenustygimas vietoje neturi šaknų, o kai kilmė neaiški, neaiškus tampa ir tikslas. Nenuilsimas yra nerviška vibracija, besisukanti apie save.“ Ar Tavo nerimas turi aukštesnį tikslą, ar tik vilkeliu sukiesi aplink savo ašį, kaskart vis įsibėgėdamas, vis didindamas greitį? Ar nerimo visuomenė gali būti pagydyta egzistenciniais trankviliantais, aukštybės ilgesiu, darbo prasme? Ar Tu mane įminsi, įspėsi debesies vardą? Ar Tu mane pripažinsi? Ar laimėsiu? Ar nusipirksiu? Ar įgysiu? Ar mane užvaldys? Ar aš užvaldysiu?

Artime mano, gentaini, sakiau, nedalinsiu receptų, ko vertas gydytojas, kuris savęs paties neišgydo. Esu šito nerimastingo alkio bendras, ieškau vis daugiau Visatos subtiliai išmėtomų kaulų ir niekaip, niekaip nepasisotinu.

Su nerimo visuomenės fenomenu (gali įrašyti čia savo žodį) glaudžiai susijęs Nerono kompleksas. Aš, šuo, jį sugalvojau. Ir man atrodo, kad šitą kompleksą turiu ne aš vienas, bet ir Tu, mano artime. Stipriau ar silpniau išreikštą. Tai tokia vidinės tikrovės dalis, kurios veikimą neretai matome išorėje. Neronas, žudantis savo motiną, išduodantis mokytoją, Neronas, trokštantis pergalės ir valdžios. Imperatorius, padegantis miestą ir apkaltinantis krikščionis. Valdovas, taip beatodairiškai siekiantis pripažinimo, kad, apsisiautęs purpuru išėjęs prieš minią, praranda balsą. Sudegęs žudikas, pajacas, naikintojas, jo triksteris, laikantis ranką su durklu, šįkart nukreiptu ne į kitą, bet į save patį. Jei tokio neatpažįsti, ateis į sapnus kaip grėsmė, kaip dantis šiepiantis vyras, esantis anapus durų, kurių niekaip nepavyksta užrakinti. Taip sutinku savo agresiją, didybės maniją, pamatau pavojingą narciziškumo ribą. Neronas, mano artime, Neronas, kuris gali išaugti, išvešėti, kurį reikia atpažinti, pažinti, prijaukinti, kad nebūtų kaip dabar, kad niekada nebūtų, kad niekas prieš minią neišeitų vilkėdamas brangia itališka striuke, kad negriaudėtų, kad nemeluotų ir nekaltinų nekaltųjų, kurių kraujas vis tiek kris, tikiu, kad kris, net ne bausme – natūraliu Visatos dėsniu.

Žinai, pabaigoje man atrodo svarbu paminėti kitą dalyką – regis, Tau labai svarbu pasakyti blogas ar geras šitas tekstas. Ne tik – ir kiti rašiniai. Teisingai darysi, jei apsuksi strėlę – o man juk irgi svarbu parašyti ne blogą, o gerą tekstą. Bet vis labiau įsitikinu, kad rinkimai, skirstymai, maišymai su žeme ar kėlimai į padanges ima ir dar labiau atskleidžia žmogiškąjį faktorių, o kartu kažkokiu būdu panaikina skaitymo malonumą ar net patį tekstą. Mums svarbu būti gerųjų pusėje, o pusę kartais tikrai būtina pasirinkti kaip „Internato“ herojui Pašai. Bet kartais atrodo, kad visi rinkimai ir primygtiniai priskyrimai – geras ar blogas tas poetas; gera ar bloga ta knyga; aukštoji ar populiarioji čia literatūra – kažką iš mūsų atima. Esu veidmainis šuo, kuris irgi daro tą patį, nors ir jausdamas stygių, disbalansą.

Įvardyto reiškinio priešingybė – „gero tekstuko“ sindromas – vai, žiūrėkit, kaip čia parašiau, kaip sumazgiau, kaip nuaudžiau, kokie intertekstai, simboliai, metaforos, įvaizdžiai. Kritiško santykio, žiūrėjimo iš šalies nebuvimas. Kaip tame Gintaro Grajausko eilėraštyje apie prastą poetą (ir prastą pisuoklį). Šuo turi ir šitą sindromą, va, ir dabar rašo bandydamas savimi per daug nesižavėti. Kol kas pavyksta.

Mano artime, tikrai daug parašiau apie save, nors stengiausi (ir) apie Tave. Linkiu, kad vis dažniau pasijustum taip mylimas ir toks saugus kaip tie padangių sparnuočiai. Cinikas šuo suskystėja, nes priešnuodis nerimui, Nerono kompleksui ir kitoms tamsumoms yra meilė – žmogiška ir dieviška, absoliuti.