2022 05 03

Laurynas Peluritis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Vienas albumas apie meilę

„Roxy Music“ 1973-aisiais. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Gegužę sukanka 40 metų nuo „Roxy Music“ paskutinio studijinio albumo „Avalon“ pasirodymo. Tai turbūt ir geriausias ar bent labiausiai baigtas kaip visuma grupės albumas. Šiandien jo galime klausytis ne tik kaip to laiko pop albumo grynuolio ar į geriausių visų laikų albumų šimtukus patenkančio kūrinio, bet tiesiog kaip 37 minučių saldžiai melancholiškos, svajingos klajonės po klavišinių, sintezatorių ir saksofono partijų lėtą, tačiau įtraukiančią upę.

Albumas – tai grupės bandymas galutinai įžengti į devintąjį dešimtmetį skambesio požiūriu. Dėl to ne vieną šiuolaikinį klausytoją kai kurių dainų aranžuotės ar itin gausus sintezatorių naudojimas kartais veda iš proto (tai turbūt ir bus didžiausias albumo minusas – kai kuriuose vietose „morališkai pasenęs“ ir senu plastiku atsiduodantis garsas).

Lietuvoje „Roxy Music“ kažkaip niekada daug fanų neturėjo. Jų ankstyvojo „glam rock“ periodo kūrybos mažai ką domino (o ten svarbus buvo ne tik garsas, bet ir vaizdas!). O ir greta Davido Bowie, Marco Bolano su T. Rex kažkaip sužibėti itin ryškiai visgi nelengva užduotis. Klausytojus nuo grupės skyrė ne tik geografija, bet ir per daug skirtingi kultūriniai kontekstai bei realijos. Vėlgi gilintis, kur kokią įtaką jų įrašai, rifai ar pats skambesys padarė „new wave“ muzikai, irgi nėra kažkokia baisiai įdomi ar produktyvi veikla (o net jei ir taip, tai tikrai nėra viena iš tų grupių, kurios reikšmingos, nes jų „klausėsi ten tos kitos žymiai populiaresnės grupės“ – kadaise „Roxy Music“ patys buvo popsas). Bet nežinant ko klausytis ilgiau važiuojant automobiliu ar vienišo pasivaikščiojimo metu – verta jiems skirti vieną kitą valandėlę. Ypač šiam albumui. Ypač jei kiek liūdna ar norisi nostalgiškos romantikos.

Bryan Ferry solinio pasirodymo metu 2014 m. Nyderlanduose. EPA nuotrauka

Bryano Ferry balsas apskritai yra vienas tų, kurie arba patinka, arba labai nepatinka (man iki šiol jis labiau skambėjo erzinamai). Jį sunku pavadinti išskirtiniu ar labai stipriu vokalistu, turinčiu „techninių duomenų“, tačiau jis moka esant reikalui paimti ir aukštas natas ir žemai murkti į mikrofoną bei turi tai, ką būtų galima pavadinti artistiškumu ir teatrališkumu – jis sugeba išdainuoti ne tik natas ir žodžius, bet ir nuotaikas, atspalvius, kaip dabar sakoma, „moodus“ ir „vibe‘us“. Bet šiame albume jo balsas turbūt skamba geriausiai ir švariausiai per visą jo karjerą – nėra nei lūžtantį paauglio balsą primenančių suspigimų, nei autoironiškų, pašaipių gaidelių. Rimtai ir nuoširdžiai sudainuoti apie meilę yra ne tokia ir lengva užduotis, kaip gali pasirodyti. Bet kaip dainavo Paulas McCartney: Kai kurie žmonės nori užpildyti pasaulį paikomis meilės dainomis. Ir kas blogai dėl to? Aš norėčiau žinoti.

Pirmoji albumo daina ir pagrindinis singlas – „More than this“. Roxy mūsų klausia, ar yra kas daugiau už „tai“ (meilę) ir mums iš karto atsako: nėra nieko. Čia ir optimistinis ritmas, ir gyvenimą teigianti energija, bet kartu kažkoks daugeliui Ferry dainų būdingas karčiai saldus jausmas. Dainą turbūt daugelis girdėjo net to nežinodami – nuoširdžiai kreivame Billo Murray karaoke atliekamame filme „Lost in Translation“.

Filmo „Lost in Translation“ kadras
Albumo „Avalon“ viršelis.

„Avalon“ – titulinė albumo daina. Turbūt geriausia ir gražiausia meilės daina visame albume. Lyrinio herojaus aprašomas susidūrimas su mergina pasibaigus vakarėliui. Susidūrimas netikėtinai pereina į lėtą šokį, kuris užklumpa tarsi iš niekur, o viskas aplinkui išblunka ir išplaukia iš vaizdo. Avalonas čia yra ne vieta, o nuotaika, netikėtai išniręs gyvenimo pilnatvės jausmas. Dainos žodžiuose bossa novos ir sambos šokiai irgi minimi neatsitiktinai – nors labai sulėtintai ir „užminorintai“, tačiau dainos aranžuotėje juntama meilė Lotynų Amerikos ir Karibų muzikai. Dainininkė iš Haičio Yanick Étienne duoda dainai ne tik šilkinio švelnumo back vokalo partiją, bet ir įspūdingą vokalinį solo (Étienne ir Ferry muzikinis bendradarbiavimas tęsėsi ir vėlesniuose jo solo albumuose). Vaizdo klipą dainai, beje, režisavo Ridley Scottas.

Mano slapta albumo favoritė – „True to life“. Dainos siužetas ar žodžiai net nėra svarbūs. Esminė yra nuotaika, muzikos kuriama tekstūra: ruduo, rūkas, lietus, gatvės žibintų apšviesti vieniši žmonės. Dainos tema yra sunkiai nusakomas liūdesys, bet ir kartu už jo besislepiantis optimizmas. Liūdniausia ir labiausiai desperacija atsiduodanti albumo kompozicija yra „While My Heart Is Still Beating“.

Daina, kurią labiausiai nuskriaudė to laiko pop skambesys ir keista aranžuotė – „To Turn You On“ (šitą dainos potencialą gerokai geriau 2014 m. atskleidė didelis Ferry gerbėjas Robynas Hitchcockas savo akustiniame albume „The Man Upstairs“). Bet būtent čia turbūt geriausiai atsiskleidžia Ferry kaip tekstų autoriaus talentas, keliais žodžiais sukurti vaizdinį ir į jį įtraukti klausytoją:

Galiausiai albumą susieja į nuotaikos visumą du instrumentiniai kūriniai „India“ ir albumą uždaranti kompozicija „Tara“.

Žinant tolesnę „Roxy Music“ lyderio ir balso Bryano Ferry karjerą – šis albumas tampa preliudija jo didžiajam solo albumui „Boys and Girls“ (1983). Užuominų į jų ankstyvąjį balaganą ir Briano Eno eksperimentus „Avalon“ nebeliko, o paimtos visos saldžiausios ir melodingiausios „Siren“ (1975), „Manifesto“ (1979), „Flesh and Blood“ (1980) vietos ir išsuktos iki „komercinio“ pop tobulumo. Be Ferry, prie albumo iš „Roxy Music“ veteranų dirbo tik gitaristas Philas Manzanera ir saksofonistas Andy Mackay. Tai ir saldus, ir truputį liūdnas, ir pabrėžtinai, neginčytinai visiškai sentimentalus albumas, kuriame beveik visos dainos apie meilę: laimingą, daugiau nelaimingą ar tiesiog išplaukusią į rūką kažkur paskui Karalių Artūrą į Avalono salą. Išplaukimas į Avaloną, žinoma, yra ir grupės atsisveikinimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kokybišką žiniasklaidą kartu!

Skirkite 1,2 proc. GPM nepriklausomai,
atvirai ir dialogo kultūrą kuriančiai žiniasklaidai.

Taip, paremsiu