Vienatvės pabaiga

Todėl jos negirdžiu ir nesuprantu. Vienatvė gali būti ir gera bendrakeleivė, ir slegianti tuščia viltimi. Vienatvė kartais guodžia, kartais žeidžia. Aš užpildau vienatvę įvairiais užsiėmimais, darbu, bendravimu. Bet jeigu nejaučiu Dievo savo širdyje – to niekuo neužpildysi. Turiu atsiklaupti. Atsiklaupti prieš Dievą. Maldai. Garbinti Dievą. Aš kasdien turiu ruošti savo širdį susitikti su Dievu. Be šio susitikimo visi kiti susitikimai ir bendravimas liks be atsako. Dievas atsiliepė. Dievas visada atsiliepia. Reikia tik trupučio noro ir pastangų. Ir ta paslaptinga širdies kertelė yra išvaduota iš vienatvės.

Dievas nuo seno kalbėjo žmonėms. Per pranašus. Per neįprastus ženklus. Ir kada atėjo Dievo numatytas laikas, atsiuntė savo Sūnų. Su Jėzaus Kristaus gimimu prasidėjo naujas santykis su Dievu. Aš taip pat tapau Dievo dukra. Vienatvė ištirpo, nes gimęs Išganytojas suteikė naują prasmę mano gyvenimui. Tai dieviškoji prasmė.

Aš stovėjau prie vienatvės durų, ir jos staiga atsidarė, kad susitikčiau su Dievu, jis pripildė mano vienišumą visaverčiu, su niekuo nesulyginamu bendravimu. Mano vienatvė pasibaigė. Neregimosios visatos platybėse aš buvau pavadinta artima siela. Artima Dievui. Šalia Dievo nėra vienatvės. Šalia Dievo aš gyvenu meilės užpildytoje erdvėje. Angelai kvietė piemenis garbinti gimusį Dievą, kviečia ir dabar Jį pasitikti. Pasitikti visada. Nekreipiant dėmesio į aplinkybes. Nekreipiant dėmesio į savo kaltes. Atnešant savo nuodėmes su pravirkusia širdimi. Apverkiu savo vienatvę su nuodėme. Apverkiu savo nusigręžimą nuo Dievo. Atsisuku į Dievą, ir vienatvė pranyksta.

Jėzaus Kristaus tikslas yra mus išganyti. Tą Jis išpildė mirdamas ant kryžiaus. Jėzaus Kristaus vienatvė ant kryžiaus, palikto su mūsų nuodėmėmis. Jis liko vienas. Kad aš daugiau niekada nesijausčiau viena. Akistatoje su mano nuodėmėmis Jėzus pasijuto apleistas. O aš akistatoje su savo nuodėmėmis jaučiu Jo pagalbą. Prie Viešpaties kryžiaus aš niekada nejaučiu vienatvės, nes Jis tą kryžių pašventino. Viešpats paliko kryžių kaip ženklą. Amžiną susijungimą su Dievu. Bendrystę su Dievu. Naują santykį su Dievu. Vienatvės pabaigą.

Likdama su nuodėme aš pasmerkiu save vienatvei. Nuodėmė įkalina mane. Ji uždaro mane vienišame būste. Atitolina mane nuo Dievo. Dievas dar tebestovi čia, šalia, bet aš Jo nejaučiu – esu apsupta nepaaiškinamo vienatvės jausmo. Norėčiau ištrūkti iš šios būsenos.

Nuolankiai kreipiuosi į Dievą. Atsiklaupiu, kad tapčiau stipresnė ir artimesnė Dievui. Atiduodu savo gyvenimą Dievui, kad su Juo susivienyčiau ir nebejausčiau vienatvės. O pasaulis siūlo savo receptus – užsimiršimą abejotinomis priemonėmis. O vienatvė lieka. Ir dar labiau aš pasijuntu apleista, lyg būčiau išdavusi savo didžiausią vertybę – santykį su Dievu.

Vienatvės neieškau – ji mane pati randa, kai Dievą iškeičiu į praeinančius malonumus. Iškeičiu Dievą į vienatvę. Štai ką gaunu mainais – nelygius pasirinkimus. Nuodėmė nori karaliauti. Ji nori būti vienintelė mano palydovė ir niekuo neužpildo mano vienatvės. Nuodėmė tik griauna, užkerta visus kelius bendrauti su Dievu. Nuodėmė čia atsivedė vienatvę. Ji juokiasi iš mano pastangų ištrūkti iš vienatvės ir netiki, kad gali pasirinkti ką kitą.

Pasirenku nuolankumą. Jis grąžina mane prie Dievo. Kai pasiryžtu išpažinti savo nuodėmes, Dievas pasiūlo daugybę kelių sugrįžti. Sugrįžimas pas Dievą – vienatvės pabaiga. Atnaujintas ryšys su Juo leidžia patekti į Dievo pasaulį, pilną malonių staigmenų – prisilietimą prie begalinės meilės. Čia nėra vietos vienatvei.

Atgailos sakramentu aš atnaujinu ryšį su Dievu – priėjusi prie klausyklos langelio tyliai pabeldžiu į Viešpaties duris. Dievas pasiima mano vienatvę. Dievas atidarė duris – nuodėmės aidas išnyko begalinėje erdvėje. Dievas priglaudė mane, ir aš vėl savo namuose. Bendrystė su Dievu yra mano siekiamybė. Kuo labiau aš siekiu artumo su Dievu, tuo labiau prisipildau troškimo, kad visi mano artimieji, visi pasaulio žmonės trokštų susivienyti su Dievu.

Kiekvienas mes atsakingi vienas už kitą. Palikusi nuodėmę, patyrusi naujų išgyvenimų su Dievu, noriu tokios pat ir artimųjų patirties. Dažnai artimųjų akyse matau liūdesį, kuris yra nepaaiškinamas. Tai vienatvės liūdesys. Tokiame liūdesyje gali nuskęsti visos mano viltys. Tada aš meldžiuosi. Kreipiuosi į Dievą dėl savęs ir dėl artimojo. Maldoje užsimezga ryšys su Dievu. Niekur nepatiriu tokio artumo, kaip melsdamasi Dievui. Vienatvė išsisklaido.

Tikiu, kad Dievas girdi mane, pasilenkia ties manimi ir priglaudžia kaip savo vaiką. Dievas nubraukia vienatvės išgyvenimus ir pripildo mūsų bendrą erdvę nenutraukiamu ryšiu. Ryšiu, kuris kuria mūsų bendrą ateitį. Ir toje ateityje nėra vietos vienatvei. Dievo meilė viską užpildo. Tardama maldos žodžius aš patenku į Dievo pasaulį. Pasaulį, kuris laukia mūsų visų. Be vienatvės.

Ieškodama Dievo artumo niekada neliksiu viena. Nes pareinu namo. Pareinu pas laukiančią, kupiną ilgesio Dievo širdį, kur niekas neliūdi, nėra vienišas ir apleistas. Kiek daug kelių išvaikščiojau, kol grįžau pas Dievą. Buvau užsidariusi savo vienatvėje ir net nedrįsau pagalvoti, kad viskas gali pasikeisti.

Ir tada sutikau Dievo žvilgsnį – Jis pasakė, jog aš ne viena. Kad Dievo meilėje nėra vienatvės. Kad man reikia žengti tik vieną žingsnį ir baigsis vienišosios gyvenimas. Nesuprantu, kodėl aš taip ilgai laukiau, vis kažko bijojau, nesiryžau, dvejojau. Nepasitikėjau Dievo meile. O ji pasitikėjo manimi visada. O aš net ir vienišiausiomis valandomis nesilioviau laukti stebuklo. Išvadavimo. Vilties, kad Dievas atsilieps į mano vienišosios skundą. O aš atsiliepsiu į Dievo ilgesį. Ir mes susitikome. Dievo širdyje, kur nėra vietos vienatvei.