2021 05 22

Marcel Proust

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vienintelė jėga, kuri gali palankiai paveikti kitus protus, yra skaitymas

Unsplash.com nuotrauka

„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija.

M. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui. Siūlome ištrauką iš neseniai „Hubris“ leidyklos išleistos knygos. Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius.

Būtent čia ir slypi vienas iš didžių ir nuostabių puikių knygų bruožų (kuris mums leis suvokti, kokį svarbų ir ribotą vaidmenį gali atlikti skaitymas mūsų dvasiniame gyvenime), kad autoriui jos gali būti „išvadomis“, o skaitytojui – „postūmiais“. Mes puikiai jaučiame, kad mūsų išmintis prasideda ten, kur baigiasi autoriaus išmintis, ir norėtume, kad jis mums pateiktų atsakymus, kai jis gali tik pažadinti mūsų troškimus. O šiuos troškimus jis gali paakstinti tik priversdamas stebėti aukščiausiąjį grožį, kurį jis pasiekė begalinėmis talento pastangomis. Tačiau pagal ypatingą ir, beje, laimingą intelekto optikos dėsnį (dėsnį, kuris galbūt reiškia, kad mes iš niekieno negalime priimti tiesos ir privalome ją susikurti patys) tai, kas yra jų išminties paskutinis žodis, mums atrodo tik kaip mūsų išminties pradžia, užtat tą akimirką, kai jie mums pasakė viską, ką galėjo pasakyti, mums atrodo, kad jie dar nieko mums nepasakė. Beje, jei mes jiems pateikiame klausimus, į kuriuos jie nepajėgia atsakyti, vadinasi, reikalaujame iš jų atsakymų, kurie mums nieko neduos. Nes tik mumyse sužadinta meile poetai mus priverčia suteikti tiesioginę prasmę dalykams, kurie tėra jų asmeninių jausmų išraiška. Kiekvienu jų rodomu paveikslu, regis, jie tik trumpai apžvelgia nuostabų kraštovaizdį, besiskiriantį nuo likusio pasaulio, į kurio šerdį jų padedami norėtume prasiskverbti. „Veskite mus“, – norėtume mes pasakyti ponui Maeterlinckui, poniai de Noailles1, – „į tą Zelandijos sodą, kur auga senamadės gėlės“, keliu, kur kvepia dobilu ir pelynais“, ir į visus žemės kraštus, apie kuriuos mums nepasakojote savo knygose, bet kuriuos laikote taip pat gražiais, kaip ir anuos Mes norėtume pamatyti tą lauką, kurį Millet (nes tapytojai mus moko kaip ir poetai) mums rodo paveiksle Pavasaris, norėtume kad ponas Claude՚as Monet mus nusivestų į Živerni, prie Senos kranto, prie to upės vingio, kurį jis mums leidžia vos įžiūrėti pro ryto ūkanas. Bet iš tikrųjų tik paprasčiausias atsitiktinumas, pažintis ar giminystė, suteikę jiems progą čia pravažiuoti ar paviešėti, privertė ponią de Noailles, Maeterlincką, Millet2, Claude՚ą Monet pasirinkti ir pavaizduoti būtent šį kelią, šį sodą, šį lauką, šį upės vingį, o ne kokius nors kitus. Jie mums atrodo kitokie ir gražesni negu visas likęs pasaulis, nes juose it neapčiuopiamas atspalvis slypi įspūdis, kuris paveikė genijų ir kurį tokį pat ypatingą ir neginčijamą išvysime klajojant virš bet kokių jo tapytų kraštų abejingo ir nuolankaus veido. Ta regimybė, kuria jie mus sužavi ir nuvilia, ir anapus kurios norėtume prasiskverbti, yra tam tikra prasme pati to dalyko esmė be jokios gelmės,  – miražas, užfiksuotas drobėje, – kaip ir vizija. Ir ta ūkana, pro kurią norėtų prasismelkti mūsų godžios akys, yra paskutinis tapytojo talento žodis. Įdėjęs visas pastangas, rašytojas kaip ir menininkas tik iš dalies pakelia bjaurasties ir menkumo skraistę, trukdančią mums susidomėti pasauliu. Užtat jis mums sako: 

„Pažvelk, pažvelk  

Koks margas čia upelių raštas,

Vien tik pelynais kvepia, dobilais, 

Tai Enos ir Uazos3 kraštas.4

Pažvelk į Zelandijos namą, rožinį ir spindintį it kriauklė. Pažvelk! Išmok matyti!“ Ir tą pačią akimirką jis išnyksta. Tuo skaitymas vertingas ir sykiu nepakankamas dalykas. Nereikia teikti pernelyg didelės reikšmės tam, kas tėra tik tam tikros disciplinos pradžia. Skaitymas stovi ant dvasinio gyvenimo slenksčio; jis gali mus įvesti į jį, bet pats juo nėra.

Vis dėlto, pasitaiko atvejų, taip sakant, patologinių dvasinės depresijos atvejų, kai skaitymas gali tapti tam tikra gydomąja disciplina, kurios uždavinys,  pasitelkus pakartotinius postūmius, nuolatos vėl ir vėl įvesti aptingusį protą į dvasinį gyvenimą. Tuomet knygos jam vaidina tokį pat vaidmenį kaip ir psichoterapeutas kai kuriems neurastenikams. 

Žinoma, kad kai kurių nervinių negalavimų atvejais ligonis, nors nė vienas jo organas nėra pakenktas, įklimpsta į savotišką nenoro negalią tarsi į gilią provėžą, iš kurios išsikapstyti vienas negali ir galiausiai joje pražūtų, jei jam niekas neištiestų tvirtos ir gelbstinčios rankos. Jo smegenys, kojos, plaučiai, skrandis yra sveiki. Niekas iš tikrųjų netrukdo dirbti, vaikščioti, ištverti šaltį, valgyti. Tačiau visiškai pajėgdamas atlikti tuos skirtingus veiksmus, jis nesugeba to panorėti. Ir tas organinis išsekimas,  galiausiai prilygstantis ligoms, kuriomis jis neserga, taptų neišvengiama jo išglebusios valios pasekme, jei jis negaus savyje neaptinkamo impulso iš išorės, iš gydytojo, kuris jam padės tol, kol jame iš naujo nebus pamažėle išugdyti įvairūs organiški troškimai. Yra protų, kuriuos būtų galima palyginti su šiais ligoniais ir kuriems savotiškas tingulys5 ar lengvabūdiškumas trukdo netikėtai nusileisti į savojo „aš“ gelmes, kur ir prasideda tikrasis dvasinis gyvenimas. Tai nereiškia, kad sykį įvesti į jį, jie nesugebės atskleisti ir panaudoti tikrų lobių, tačiau be išorinio įsikišimo jie gyvena paviršiuje, nuolat užmiršdami apie save, apimti pasyvumo, kuris juos paverčia visų malonumų žaisliuku, sumažina juos iki lygio tų, kurie juos supa ir jaudina, ir lyg tas bajoras, nuo vaikystės susidėjęs su didžiojo kelio plėšikais, nebeprisimena savo vardo, nes pernelyg seniai nustojo jį naudoti, galiausiai neišvengiamai turėjo išnaikinti savyje bet kokį  dvasinio kilnumo jausmą ir prisiminimą, jei išorinis postūmis nebūtų jų tam tikra prasme jėga grąžinęs į dvasinį gyvenimą, kur jie netikėtai atgauna galią savarankiškai mąstyti ir kurti. Aišku, kad tą postūmį, kurio tingus protas nepajėgia aptikti savyje ir kurį turi gauti iš šalies, jis privalo patirti vienatvėje, nes už jos ribų, kaip matėme, neįmanoma ta kūrybinė veikla, kurią jam kaip tik ir reikia atgaivinti. Visiška vienatve tingus protas negali nė kiek pasinaudoti, nes pats nepajėgia savarankiškai grįžti prie savo kūrybinės veiklos. Tačiau kilniausias pokalbis, įtikinamiausi pokalbiai irgi nieko neduos, nes jie patys savaime negali sukurti tos originalios veiklos. Taigi, reikia, kad kažkas įsikištų iš šalies, tačiau pasireikštų mumyse, kaip tik toks yra kito proto postūmis, bet patirtas vienatvėje. Žodžiu, toks ir yra skaitymo apibrėžimas, ir tik skaitymui jis tinka. Vienintelė jėga, kuri gali palankiai paveikti kitus protus, yra skaitymas – ką ir reikėjo įrodyti, kaip sako geometrai. Bet ir čia skaitymas veikia kaip postūmis, jis jokiu būdu negali pakeisti mūsų asmeninės veiklos; jis tenkinasi tuo, kad mums grąžina šią galimybę, kai esant nerviniams susirgimams, apie kuriuos ką tik užsiminėme, psichoterapeutas tik sugrąžina ligoniui norą naudotis savo skrandžiu, kojomis, smegenimis, kurie yra sveiki. Beje, ar tik ne todėl, kad visiems protams daugiau ar mažiau būdingas tas tingulys, tas giluminis sąstingis, ar tik ne todėl, kad postūmis, kurį sukėlė tam tikras skaitymas, nors be jo galima ir apsieiti, palankiai veikia asmeninį darbą, nes yra ne vienas rašytojas, mėgdavęs paskaityti puikų puslapį, prieš imdamasis darbo. Retai Emersonas imdavo rašyti, nepaskaitęs kelių Platono puslapių. O Dantė nėra vienintelis poetas, kuri Vergilijus nuvedė iki rojaus slenksčio. Kiek skaitymas mums tampa įšventinimu, kurio stebuklingi raktai mūsų sielos gelmėse atveria duris į buveines, kur nebūtume niekaip sugebėję patekti, tiek mūsų gyvenime jis vaidina išganingą vaidmenį. Priešingai, skaitymas tampa pavojingas, kai užuot mus pažadinęs savarankiškam dvasiniam gyvenimui, bando jį pakeisti savimi, kai tiesa mums nebeatrodo idealas, kurį galime pasiekti tik vidine mūsų minties raida ir mūsų širdies pastangomis, bet pasidaro kažkoks materialus daiktas, įdėtas tarp knygos puslapių tarsi koks kitų paruoštas skanumynas, kurį mums lieka tik pasiimti iš bibliotekos lentynų ir po to tingiai gardžiuotis, puikiai besiilsint kūnui ir dvasiai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1. Anna de Noailles (1876-1933) – rumunų kilmės prancūzų poetė ir romanų autorė, Prousto bičiulė. Esė „Apie skaitymą“, skirtas jos seseriai Alexandre՚ai de Charaman-Chimay.  

2. Jean-François Millet (1814-1875) – prancūzų tapytojas ir grafikas.

3. Uaza – iš Belgijos ištekanti, 302 km ilgio Paryžiaus baseino upė, Ena (300 km) – jos intakas. 

4. Pirmosios Anna‘os de Noailles eilėraščio eilutės.

5. Jo užuomazgas jaučiu Fontanes՚o veikloje, apie kurią Sainte-Beuve‘as pasakė: „Šis epikūrietiškasis pradas buvo gana ryškus jame […] Be šių kiek materialių įpročių su savo talentu  Fontanes՚as būtų sukūręs kur kas daugiau […] …ir ilgaamžiškesnių kūrinių“. Įsidėmėkite, kad būdamas bejėgis, jis nuolat teigia, kad toks nėra. Fontanes՚as sako:

„Jei jais tikėt, eikvoju laiką,

  Tik jie šio amžiaus pagarba“,

ir užtikrina, kad jis labai daug dirba.

Coleridge՚o atvejis labiau patologinis. „Joks savo epochos, netgi bet kurios epochos žmogus, sako Carpenteris, kurį cituoja ponas Ribot puikioje knygoje apie Valios ligas, – nesusiejo labiau už Coleridge՚ą filosofo samprotavimų jėgos, poeto vaizduotės, ir t.t. Ir, vis dėlto, niekas, apdovanotas tokiais nuostabiais talentais, nepasinaudojo jais  taip mažai; didelis jo charakterio trūkumas buvo valios stoka, kuri tiek trukdė naudingai išnaudoti jo talentus iš prigimties, jog net visuomet turėdamas galvoje daugybę milžiniškų sumanymų, jis niekada nepabandė rimtai įgyvendinti bent vieno. Jau  karjeros pradžioje jis surado dosnų knygyno savininką, kuris jam pažadėjo trisdešimt ginėjų už perskaitytus eilėraščius, ir t.t. Kiekvieną savaitę jis verčiau ateidavo elgetauti, nepateikęs nė vienos eilėraščio eilutės, kurią jam reikėjo tik užrašyti, kad išsilaisvintų“ (Autoriaus pastaba).