Vieno Gvinėjos viešbučio istorija: lietuviški baldai ir Sovietų Sąjunga Afrikoje 

Dr. Karina Simonson yra menotyrininkė, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytoja, tarpdisciplininių žydų ir Afrikos studijų tyrėja.

Sovietų Sąjunga buvo viena iš pirmųjų valstybių, iš karto 1958 m. pripažinusių Gvinėjos nepriklausomybę vadovaujant prezidentui Sekou Touré. Nepriklausomybės metu ji finansavo didelius Gvinėjos projektus, ypač infrastruktūros srityje: kasybos, geležinkelių, kelių ir kt. Iki 1960 m. beveik pusė Gvinėjos eksporto buvo nukreipta į Rytų bloko šalis, o sovietai skyrė milijonų dolerių pagalbą šiai Afrikos respublikai. Daug Gvinėjos studentų gavo stipendijas studijuoti Maskvoje ar kitose Rusijos miestuose. Anuometinis Gvinėjos ministras pirmininkas Mohamedas Béavogui sovietų universitete įgijo inžinieriaus laipsnį.

7-ajame dešimtmetyje prie Gvinėjos sostinės Konakrio plėtros taip pat daug prisidėjo sovietų specialistai. Pagalba buvo suteikta ir kaip kreditas, ir kaip patys projektai. Taip buvo pastatyti 25 tūkst. vietų Nacionalinis stadionas su sporto paviljonu ir lauko baseinu, „Camayenne“ viešbutis, Nacionalinis radijo centras, Okeanografijos tyrimų centras CERESCOR, taip pat šaldymo gamykla, lentpjūvė ir konservų fabrikas, išplėstas Konakrio Gbessia oro uostas. Pagal Valstybinio aukštųjų mokyklų projektavimo instituto, turėjusio didelę patirtį Afrikos ir Azijos šalyse, architektų projektą pastatytas ir Politechnikos institutas.

Tačiau dažnai sovietų remiami projektai pasirodė nepritaikyti vietinėms sąlygoms, o Gvinėjos gyventojus supykdė kai kurios sovietų pristatytos įrangos prasta kokybė. Pavyzdžiui, buvo minimi traktoriai, skirti naudoti akivaizdžiai ne tropikų sąlygomis, bet Sibiro žiemomis, ir Gbessia oro uosto radijo siųstuvo konstrukcija ant kalno, kuriame gausu geležies rūdos. Jos magnetinis laukas blokavo radijo bangų perdavimą. Nekokybiškai buvo pastatytas ir „Camayenne“ viešbutis, nes prasidėjus tropinėms liūtims išryškėjo pastato fasado nekokybiška statyba, dėl to reikėjo brangių remonto darbų. Be to, dar šešis mėnesius po užbaigimo viešbutyje trūko patalynės, indų ir stalo įrankių. 

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad Sovietų Sąjunga nebuvo nei pirmoji, nei vienintelė socialistinio bloko atstovė, siekianti dominuoti Afrikoje. Jau tada ir visame žemyne, ir Gvinėjoje konkrečiai veikė komunistinė Kinija, dar 1960 m. pradėjusi statyti parodų paviljonus Konakryje. Kaip tik tada ir atsirado vėliau išplitęs neokolonializmo terminas, žymintis Kiniją kaip naują Afrikos kolonijinę jėgą vietoj buvusių europinių. Tačiau abiem supervalstybėms dar buvo toli iki buvusios Gvinėjos kolonijinės šeimininkės Prancūzijos technologiškai pažangių, klimato sąlygoms pritaikytų ir architektūriškai sudėtingų sprendimų, dažnai apibrėžiamų kaip „tropinis modernizmas“.

1964 m. Sovietų Sąjunga sostinėje Konakryje užbaigė architekto I. A. Vachutino ir jo komandos projektuotą „Camayenne“ viešbučio statybą. Pastatyto ant kalvos viešbučio langai žiūrėjo tiesiai į Atlanto vandenyną, o nuo potvynių pastatas buvo apsaugotas betonine užtvara. Kai kurios kambarių išorinės sienos buvo stiklinės, bet stiklas buvo ne vientisas, o iš juostelių. Šios juostos įstatytos į griovelius, todėl jas buvo galima pakelti ir nuleisti. Dauguma numerių turėjo ir atskirą balkoną.

Kurti naujo viešbučio interjerą buvo patikėta lietuvių dizaineriams. Viena žymiausių to meto Lietuvos dizainerių Lygija Marija Stapulionienė, nuvykusi į Gvinėją, turėjo išmatuoti viešbučio patalpas ir pritaikyti joms Eksperimentinio baldų projektavimo ir konstravimo biuro kolegos Vytauto Beigos suprojektuotų baldų derinius.

Apie šio viešbučio atidarymą netgi rašė tuometinis „The New York Times“: „Konakrio krantinėje pastatytas viešbutis „Camayenne“ bus atidarytas spalio 2-ąją, Gvinėjos nepriklausomybės dieną. Gvinėjos ir Sovietų Sąjungos bendrai finansuotas viešbutis turi 70 kambarių penkiuose aukštuose. Yra ketveri apartamentai, du kambariai privatiems vakarėliams, restoranas ir kokteilių baras, liftas. Visuose viešbučio kambariuose yra telefonai, tačiau jame nėra oro kondicionierių. Skaičiai apie statybos sąnaudas neskelbiamos, tačiau preliminarūs skaičiavimai rodo, kad viešbučio statybai Gvinėjos vyriausybė skyrė apie 8 mln. JAV dolerių.“

Rašytojas Davidas Applefieldas savo esė „Konakris“ ironiškai rašė: „Camayenne“ vestibiulis buvo taip arti Europos, kaip tik galima rasti Konakryje.“

Kita vertus, sovietų švietimo ministro pavaduotojui A. Lebedevui 1965 m. lankantis Gvinėjoje, buvo pažymėta, kad Konakryje gyvenančių tarybinių specialistų buitinės sąlygos yra nepatenkinamos. Jie dirbo Konakrio politechnikos institute, bet iš „Camayenne“ viešbučio keliaudavo į darbą pėstute, tuo tarpu net prancūzų laborantai važinėdavo nuosavais automobiliais. O tokia situacija, pasak valdžios, galėjo negatyviai atsiliepti Sovietų Sąjungos įvaizdžiui.

Lygija Marija Kislauskaitė-Stapulionienė (g. 1928) yra viena žymiausių ir talentingiausių Lietuvos architekčių ir baldų dizainerių. 1954 m. įgijo inžinierės-architektės specialybę Kauno politechnikos institute. 1958–1990 m. dirbo Baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministerijos Eksperimentinio baldų projektavimo ir konstravimo biure Vilniuje (nuo vyriausiosios konstruktorės iki vadovaujančios architektės ir grupės vadovės). Kaip jo atstovė dalyvavo parodose, konkursuose Lietuvoje, SSRS, Vokietijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje. Per tą laiką spėta sukurti prestižinių, visoje Sovietų Sąjungoje ją išgarsinusių projektų. Autorė projektavo ir masinei gamybai, vykdė ir specialius užsakymus. L. M. Stapulionienės dizaino objektai buvo sukurti išmoningai, su ypatingu vietos, kuriems jie buvo skirti, pajautimu.

Pagal L. M. Stapulionienės projektus pagaminta baldų žymiausioms ir svarbiausioms Lietuvos erdvėms: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai (1962 m.), Svečių namams Žvėryne (1978 m.), Sporto rūmų salei, Vilniaus universiteto rektoriaus kabinetui, Didžiajai aulai, Studentų teatrui ir universiteto kitoms patalpoms (1979 m.), Lietuvos operos ir baleto teatro pirmojo aukšto barui (1985 m.), Laidojimo rūmų naujajam korpusui Olandų gatvėje (1985 m.), Kongresų rūmų salei (1988 m.), M. K. Čiurlionio galerijai Kaune (1974 m.). Sukurti baldai bendrabučiui Mogadiše, SSRS Ministrų Tarybos pensionams Beriozkų gyvenvietėje (abu 1963 m.), dviem kabinetams Kremliuje (1988 m.). 

L. M. Stapulionienės kolega architektas baldininkas Vytautas Beiga (1928–2011) 34 metus dirbo tame pačiame Eksperimentiniame baldų projektavimo ir konstravimo biure. Be miegamojo komplektų, sekcinių ir kitų baldų, jau tapusių Lietuvos klasika, pagal jo projektus buvo pagaminta baldų Lietuvos atstovybei Maskvoje, tarptautinėms jaunimo stovykloms Gurzufe ir Sočyje, Maskvos, Brazavilio viešbučiams. 

Vienas įdomiausių „Camayenne“ interjero objektų yra minimalistinių formų lengvas poilsio krėslas, sukurtas specialiai Gvinėjos viešbučiui. Lengvumo įspūdį ir šios kėdės išskirtinumą kitų to meto baldų kontekste kuria peršviečiama atraminė nugaros dalis. Kadangi baldas neišlikęs, kol kas nepavyko rasti ir tikslių brėžinių, galima daryti prielaidą, kad galėjo būti panaudota pynimo technika (iš virvės, lino, o gal plastiko?).

Septinto dešimtmečio lietuviškuose interjeruose, jungiančiuose vakarietišką modernizmą su liaudies meno tradicijomis, baldų su pintomis detalėmis pasitaiko, nors ir retai. Šiuo atveju tai turėjo ir svarbią simbolinę reikšmę, tarsi taip lengviau būtų pakelti Afrikos saulės karštį. Taip pat V. Beigos buvo sukurti ir kiti kambarių baldai – stalas, taburetė, žema sekcija, spinta, išsilankstanti kušetė, taip pat stalai ir kėdės viešbučio restoranui.

1984 m. šalyje įvyko karinis perversmas, ir nauja valdžia perdavė „Camayenne“ valdymą Prancūzijos firmai „Accor“. Tuo metu pagrindiniai viešbučio klientai jau buvo ne tarybiniai specialistai, o prancūzų, britų, vokiečių verslininkai ir humanitarinės pagalbos darbuotojai. 1990 m. jis buvo atnaujintas iš Gvinėjos valstybinio kredito, pasinaudojant ir ES finansavimu. Viešbutis liko valstybės nuosavybe, tačiau valdymo sutartis atiteko SHG (Société Hôtelière de Guinée), kurios didžiąją akcijų dalį turėjo Belgijos oro bendrovė „Sabena“.

Viešbutis vėl atidarytas 1993 m. ir tapo „Sabena“ viešbučiu. 2001 m. aviakompanija bankrutavo, tačiau viešbutis dar veikė iki 2006 m. 2010-aisiais, nupirkęs viešbutį iš vyriausybės, naujuoju jo savininku tapo Libano verslininkas Michelis Chateris, viešbutis buvo pervadintas „Palm Camayenne“. Kad atitiktų tarptautinius standartus, 2011 m. viešbutis penkeriems metams uždarytas kapitaliniam remontui. Atidarytas po rekonstrukcijos jis tapo pirmuoju penkių žvaigždučių viešbučiu Gvinėjos Respublikos istorijoje.

Per 25 lietuviško „Camayenne“ interjero gyvavimo metus V. Beigos sukurti ir L. M. Stapulionienės puikiai pritaikyti baldai neabejotinai suteikė estetišką ir patogų prieglobstį tūkstančiams Gvinėjos svečių. Ir visai tikėtina, kad ir toliau ištikimai tarnauja buvusių „Camayenne“ darbuotojų privačiuose būstuose ar jų naujose darbovietėse.

Tai straipsnių ciklo „Lietuvos baldų dizainas Afrikos ir Azijos šalyse Šaltojo karo laikotarpiu“, finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos, pirmoji dalis. Jame siekiama pristatyti visuomenei dar beveik netyrinėtą Lietuvos dizaino istoriją už Vakarų pasaulio ribų, „tautų draugystės“ ir socializmo ekspansijos Afrikoje ir Azijoje kontekste.

Pirminė šio tyrimo versija buvo publikuota 2020 m. KTU išleistame dizaino kataloge „Dizaino intelektas“. Atkuriant šią istoriją naudotasi Karolinos Jakaitės ir Vilijos Gerulaitienės ekspertinėmis žiniomis, Lygijos Marijos Stapulionienės ir Antano Morkevičiaus pasakojimais, Vytautės Auškalnytės bakalauriniame darbe surinktomis fotografijomis iš Vytauto Beigos archyvo.