Vieno lankomiausių Danijos muziejų direktorius: kultūra reikalinga tam, kad mus sujungtų

Antrame pagal dydį Danijos mieste įsikūrusio muziejaus vadovas šias institucijas mato kaip mąstymo lavinimo centrus, o socialinio aktyvizmo idėjas pagrindžia savo veikla – visuomenės bei valdžios atstovų dėmesį atkreipė jo kritiškas pasisakymas apie kultūros sektoriui skiriamą dėmesį COVID-19 krizės metu. Daugiau apie tai – pokalbio santraukoje lietuvių kalba, visas pokalbis pateikiamas garso įraše anglų kalba.

Pastaraisiais dešimtmečiais muziejai išgyveno daugybę pokyčių tiek jiems keliamų lūkesčių, tiek vykdomos veiklos atžvilgiu. Kas Jums yra muziejus ir kaip jis turėtų atrodyti mūsų dienomis?

Dabar, kai vaikštau po muziejus, matau, kad jie elgiasi taip pat, kaip elgėsi šimtmečiais. Jie mąsto ir kalba apie save kaip apie šventoves, tačiau iškyla problema. Kai komunikuoji ar galvoji apie save tokiu būdu – tai skirta labai mažam, išskirtiniam žmonių ratui. Esu didelis Ludwigo Wittgensteino gerbėjas. Jis sakė, kad viskas, kas gali būti paaiškinta žodžiais, gali būti padaryta paprastu būdu. Taigi, ARoS muziejuje mes bandome ne kalbėti „žemyn“ auditorijai, o daryti tai kartu su ja. Siekiame rasti kalbą, kuri nėra pripildyta aukštojo meno terminais, itin intelektuali, tačiau grįsta nuoširdumu.

Daugybė muziejų bando būti šiuolaikiški – reflektuoti vykstančius pokyčius ir savo vaidmenį, tačiau neretai tai grįsta akademiniu požiūriu. Jei esi meno istorikas, dirbantis meno muziejuje – kaip yra mano atveju – dažniausiai tau būdingas vokiškas objektyvus atsiribojimas, ganai keista konstrukcija. Ką mes bandome padaryti ARoS – ne tiek daug reflektuoti ir mąstyti apie pokytį, bet patys daryti poveikį. Norime paskatinti žmones dalyvauti ir suprasti save platesniame kontekste. Dar savo pirmajame darbe, būdamas edukacinių užsiėmimų vedėjas Sørlandets meno muziejuje, maniau, kad pagrindinė muziejaus paskirtis turėtų būti padėti žmonėms suvokti skirtumą tarp buvimo pasyviais priėmėjais ir aktyviais dalyviais. Tada, kai kalbame apie meną, žmogaus gyvenimą, pasirenkamą darbą, vartojimo pasirinkimų poveikį rinkai ir taip toliau. Apie tai pradėjau kalbėti prieš dvidešimt metų ir kalbu iki šiol.

Esame institucija, kuri siekia perteikti meno istoriją, tačiau manau, kad svarbiau būti, metaforiškai sakant, filosofine laužaviete. Tūkstančių tūkstančius metų žmonės rinkosi aplink laužą klausytis istorijų, tad dabar kai kurie ilgisi šios tradicijos. Aš esu norvegas. Augau septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Tuomet mes žiūrėjome vieną televizijos kanalą. Mokykloje kalbėdavome apie tas pačias laidas, dalijomės tomis pačiomis patirtimis, o dabar dėl socialinių tinklų, jutubo ir kitų platformų nulemtos fragmentacijos tai tampa vis sudėtingiau. Pavyzdžiui, vakar muziejuje apsilankė keturi tūkstančiai žmonių, šiuo metu, kai kalbame, muziejuje yra tūkstantis penki šimtai lankytojų, taigi, per dieną turbūt pasieksime penkių tūkstančių ribą. Ar taip yra dėl to, kad sugebame gerai pasakoti istorijas? Nemanau. Mano manymu, tikroji priežastis yra ta, kad žmonės nori būti kartu. Jie taip pat nori kažko, kas yra iš tiesų reikšminga. Juk tai, ką mes darome, yra bandymas pavogti laiką – norime, kad jie praleistų tris ar keturias savo gyvenimo valandas mūsų institucijoje. Taigi, jei kažkas yra pasiryžęs skirti mums savo laiką, turėtume tai vertinti.

Mes nepalaikome jokių politinių partijų, neužimame šališkos pozicijos, tačiau esame proaktyvūs ta prasme, kad skatiname žmones turėti savo nuomonę, kuri būtų grįsta žiniomis, o ne emocijomis. Gyvename Europoje, kur dabar ypač jaučiama auganti poliarizacija, susiduriame su tabloidizmo, populizmo reiškiniais, ir, nors žmonės žino apie juos, tuo pačiu metu jie patys yra to dalis. Manau, kad muziejus turėtų būti priemonė kovoti su šiais procesais. Tai galima palyginti su švytuokle: tol, kol visas pasaulis juda viena kryptimi, muziejai turėtų bandyti traukti į kitą pusę, kad būtų išlaikyta intelektinė pusiausvyra.

Kaip ir minėjote, apie labiau įtraukiantį muziejaus modelį kalbama jau ne vienus metus, tačiau tai vis dar netampa įprastu veikimo principu. Kokios įtraukimo praktikos yra taikomos ARoS? Taip pat, jei nepastebite esminio pokyčio muziejų veikloje, galbūt matote pokytį iš lankytojų perspektyvos: kaip keičiantis jūsų pasitelkiamai prieigai keičiasi jų reakcija?

Pirmoji ekspozicija, kurią kūriau ARoS – „Out of the darkness“ – buvo grįsta mūsų kolekcijomis, tačiau pasirinkome visiškai kitokią struktūrą, nei žmonės buvo įpratę. Tuo metu ARoS buvo gerai žinomas dėl  išskirtinių parodų, tačiau neretai sulaukdavo kritikos dėl turinio trūkumo – stigo pasakojimo, esminio argumento, kodėl visa tai darome. „Out of the darkness“ siekiau išbandyti pačios organizacijos ir kuratorių lankstumą, tačiau taip pat pasižiūrėti, kokio atsako sulaukiame iš lankytojų.

„Out of the darkness“ naratyvas buvo pagrįstas istorijų pasakojimo dinamika – tokią gali rasti Holivudo filmuose, Biblijoje, romanuose, kai keliaudamas iš vieno puslapio į kitą susiduri su skirtinga energija. Kai skaitydamas matai, jog energija sumenksta, žinai, kad kitas skyrius bus daug intensyvesnis. Tai buvo tarsi žaidimas su formatu, įkvėptas baroko ir Berninio, kur kartojasi kontrastas tarp didelių ir mažų erdvių. Priežastis, kodėl pasirinkome tokią formą, buvo siekis tam tikra prasme manipuliuoti tuo, kaip lankytojai patirs ekspoziciją, tačiau taip pat tuo, kaip jie pamatys kiekvieną meno kūrinį. 2014 m. sukurta paroda taip pat turi aiškią žinutę. Dėl klimato krizės pirmą kartą žmonijos istorijoje esame vienoje globalioje situacijoje: ką reiškia tai, kad tarpusavio ryšiai iš mūsų sukuria vieną organizmą? Žinoma, tai taip pat būtų buvusi labai reikšminga tema dabar, COVID-19 krizės ir karantino metu, kai ypač aiškiai pamatėme, kad esame vienas organizmas, jungiamas daugelio skirtingų formų.

Galiausiai ekspozicijos kaip retorinės kalbos traktavimas tapo nauja mūsų kūrybinio proceso praktika. Kai kalbame apie tai, kaip muziejai pristato savo kolekcijas, matome aiškiai išreikštą logos (viskas logiška, išdėliota nuoseklia eiga, elementai susiję tarpusavyje), ethos (meno istorijos išmanymo demonstravimas, patikimumas), tačiau pristingame pathos. Manau, kad taip yra dėl meno istorijos reikšmės akademinėje tradicijoje – čia bandoma išvengti emocijų ir jausmų. Tačiau, kita vertus, jeigu žinai, ką norėtum pasakyti auditorijai, privalai įvesti pathos. Pavyzdžiui, parodoje „Out of the Darkness“ (bet taip pat galėtumėte tai pamatyti „The Garden“, „No man is an Island – the Satanic Verses“, naujojoje „Mythologies – the Beginning and End of Civilizations“) stengiamės emociškai vesti auditoriją kartu su savimi – tuomet ji tampa daug atviresnė tam, ką bandome pasakyti.

Daugelyje šalių galima pastebėti, kad muziejų lankytojai sudaro tik nedidelę visuomenės dalį. Įprastai tai – aukštesnio išsilavinimo, geresnę socialinę padėtį užimantys žmonės. Kodėl muziejams vis dar sunkiai pavyksta pasiekti kitas visuomenės grupes?

ARoS auditorija – ganėtinai jauna, tačiau vidutinis Orhuso gyventojų amžius svyruoja apie 36–37 m., nes tai – studentų miestas. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis esminis klausimas – kaip mes pritraukiame žmones, nebūtinai turinčius meninį išsilavinimą ar net nesidominčius menu? Pirma, mūsų muziejaus pastatas išties įspūdingas – nuotraukose galite pamatyti vaivorykštės spalvas statinio viršuje. Antra, mes matome ARoS kaip žinių ir patirčių epicentrą, tačiau muziejaus vizija nėra konkrečiai susieta su menu. Menas kartais diversifikuoja visuomenę: istoriškai jį dažniau siejame su aukštesniąja klase, suvokiame tai kaip tam tikrą prabangos prekę. Kai bandome pabrėžti už ekspozicijos slypinčios istorijos svarbą, ji tampa daug įdomesnė žmonėms, kurie nesidomi menu. Taigi nuolat bandome aptikti jau egzistuojančias ribas ir jas panaikinti.

Nemažai kalbėjote apie muziejaus poveikį, tačiau kaip jį išmatuoti? Galbūt atliekate lankytojų nuomonės tyrimus ar pasitelkiate kitų būdų?

Manau, pirmas dalykas yra grįžtamasis ryšys iš auditorijos – tam naudojame apklausas. Vis dėlto niekada neklausiame, kokias ekspozicijas norėtumėte matyti ateityje, kadangi tai reikštų, jog pasitelkiame žiniasklaidos priemonių strategiją: „Norite girdėti daugiau apie seksą, santykius, sveikatą ir mitybą ir taip toliau? Tuomet rašysime apie tai.“ Tačiau galbūt tai nėra tos temos, kurios padeda mums tobulėti?

Manau, daug žmonių Orhuse labai didžiuojasi tokiomis institucijomis kaip ARoS. Prieš keletą metų savivaldybė atliko apklausą apie motyvaciją gyventi šiame mieste, kurią pakartojo ir šiemet. Rezultatai atskleidė, kad apie 40 proc. pagrindine priežastimi nurodė kultūros paslaugų prieinamumą ir jų kokybę. Taip pat kalbėjau su daugybe verslininkų, kultūros vadybininkų, kurie sakė, kad tai, ką darome – labai įkvepia. Kasmet sulaukiame daugiau nei pusės milijono lankytojų mieste, kuriame gyvena apie tris šimtus tūkstančių gyventojų. Mums taip pat pavyksta pritraukti tarptautinį dėmesį – apie mus rašo „New York Times“ ir kitos žiniasklaidos priemonės. Taigi, matydami šį pavyzdį, žmonės sako: „Jei jums pavyksta tai padaryti, vadinasi, galime ir mes.“

Esu kilęs iš Bergeno, antro didžiausio Norvegijos miesto. Orhusas taip pat yra antras didžiausias Danijos miestas, todėl esu pavargęs nuo minties, kad geriausios idėjos būtinai kyla didžiuosiuose miestuose. Pastarieji neretai yra ganėtinai konservatyvūs, nes žmonės itin stengiasi ten įsitvirtinti, o kai jiems pavyksta tai padaryti, jie tampa atsargesni. Taigi, manau, kad esame įkvėpimas savo aplinkai, todėl tuomet, kai pradedame kalbėti apie kompleksiškas problemas – aplinkosaugos, pabėgėlių krizes – žmonės pradeda klausytis. Tikiuosi, kad jie taip pat supranta mūsų pasirinktas formas: meną aktualizuojame kvestionuodami nusistovėjusias sampratas, akcentuodami šiandienos problemas. Siekiame parodyti, kad nėra teisingų ar klaidingų atsakymų – yra tik nuolatos besitęsiantis dialogas.

Minėjote, kad siekiant įgyvendinti turimą muziejaus viziją teko pasitelkti tam tikrus organizacinės kultūros pokyčius. Kaip pavyko juos įgyvendinti ir kaip užtikrinate jų tvarumą?

Visų pirma nurodžiau aiškią veiklos kryptį. Vienintelis būdas pasiekti tikslą yra suprasti, kodėl mes jo siekiame. Daug kalbėjau apie tai, kad organizacija yra tik įrankis. Prieš man perimant muziejaus valdymą, tai buvo mažesnis muziejus, o įprasta mažų muziejų problema – visų darbuotojų įsitraukimas į daugybę skirtingų veiklų. Taigi, nors persikėlęs muziejus greitai išaugo į daug didesnę organizaciją, darbuotojai išlaikė mažos organizacijos mąstyseną. Vieną kartą atėjęs į darbą ant savo stalo pamačiau daugybę knygų. Paklausęs, kas tai, gavau atsakymą, kad reikia pasitarti, kokias knygas turėtume pardavinėti muziejaus parduotuvėje, tačiau juk tai – visiškai ne mano atsakomybių sritis! Taigi pradėjome keisti tiek muziejaus struktūrą, tiek darbuotojų mąstyseną, kad visi suprastų: keičiame įrankį tam, kad patogiau pasiektume savo tikslus, o ne priešingai – pritaikome tikslus prie įrankio.

Manau, šis procesas užtruko bent trejus metus. Komandų lyderiai turėjo perduoti pokytį kitiems darbuotojams – organizacinė kultūra visada ateina iš viršaus. Pokyčiai taip pat stipriai susiję su pasitikėjimu savo kolegomis, organizacine kultūra ir palaikančia aplinka: jei planuojame šokti iš lėktuvo, turime tikėti, kad žmonės susipakuos parašiutus.

Kalbant apie lyderystę, manau, ji buvo labai reikšminga COVID-19 kontekste. Tuomet jūs kalbėjote ne tik ARoS muziejaus, tačiau viso kultūros sektoriaus vardu, kad muziejams būtų sudarytos sąlygos vėl priimti lankytojus. Kodėl nusprendėte imtis iniciatyvos ir kokių reakcijų sulaukėte?

Tokią agresyvią retoriką pasitelkiau reaguodamas į Danijos kultūros ministrės poziciją, užimtą susidūrus su pirmąja viruso banga: „Žmonės miršta ir kultūra dabar neturėtų rūpėti labiausiai.“ Ji referavo į Abrahamo Maslow poreikių piramidę, apie kurią buvo kalbama septintajame dešimtmetyje, tačiau negalime ja vadovautis dabar. Net jei stinga maisto, net jei aplinkybės yra sudėtingos, žmonėms reikia kultūros – esame visapusiški. Jeigu turime vyriausybę, kuri nesirūpina kultūra nei finansine, nei dvasine prasme, tai sukelia problemų ilguoju laikotarpiu. Kultūra praras savo vertę, žmonės sulygins ją su pramogomis.

Pagrindinė mano pasisakymo idėja – tai nebegali tęstis – sulaukė didžiulės reakcijos. Jautėme palaikymą iš kitų kultūros institucijų bei auditorijos. Manau, žmonės buvo pavargę nuo valdžios pasitelkiamos galios: jūs turite mumis pasitikėti, turite elgtis taip, kaip liepiame, neatsižvelgiant į kiekvieno žmogaus individualumą. Mano pasisakymas buvo publikuotas penktadienį, sekmadienį įstatymas buvo pakeistas. Kai kurie žurnalistai teigė, kad po jo visuomenės ir net kai kurių žiniasklaidos priemonių požiūris į vyriausybę kiek pasikeitė: žmonės ėmė kelti daugiau klausimų. Suprantu, kad galime ginčytis dėl apribojimų, tačiau kokie yra faktai? Didžiuosius prekybos centrus nuspręsta atverti anksčiau nei muziejus, nors pirmuosiuose galimybė užsikrėsti daug didesnė nei antruosiuose – man tai buvo nesuprantama.

Apskritai, pats COVID-19 laikotarpis parodė, kad pastaruosius šešerius metus einame tinkamu keliu, bandydami būti modernia bendruomenės erdve – vieta, kurioje gali tiek socializuotis, tiek pabūti vienas su savimi. Nors visi izoliaciją ir judėjimo apribojimus išgyveno savaip, tai tik pabrėžė kultūros svarbą. Esame socialiniai gyvūnai, ir kultūra reikalinga tam, kad mus sujungtų.

Pabaigdama mūsų pokalbį, norėjau pasiklausti, kaip jūs matote ARoS po dešimties metų.

Manęs čia veikiausiai jau nebus. Bet per artimiausius trejus metus tikiuosi atidaryti dar vieną muziejaus priestatą, sutvarkyti parką, kad jis būtų  patrauklesnis ir pritaikytas bendrauti. Tikiuosi, kad po dešimties metų muziejus bus kažkieno kito rankose: čia bus įgyvendinamos naujos idėjos, dalis senųjų – užmirštos, tačiau bet kokiu atveju tai turėtų būti švyturys, pritraukiantis ir įkvepiantis žmones bei kitas įstaigas. Kai kalbame apie muziejų kaip apie epicentrą, turime vadovautis ne tik socialiniu, tačiau ir holistiniu požiūriu – tai reiškia, kad muziejus turėtų ir sukelti emocinį atsaką, ir atnešti dvasinės naudos.

„Susitikimai muziejuje“ – Lietuvos nacionalinio muziejaus ir dienraščio „Bernardinai.lt“ projektas, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į tarptautines šių institucijų praktikas ekspozicijų kūrimo, auditorijų įtraukimo, edukacinių veiklų ir kitose srityse. Kiekvieną mėnesį kviečiame susipažinti su įdomiausiomis muziejų praktikų bei teoretikų idėjomis.