Vienoje pirmųjų Adolfo Ramanausko-Vanago vadaviečių iškilo partizanų ženklas – dvigubas kryžius

A. Ramanausko-Vanago dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę itin nudžiugino partizanų ženklas, kuriuo paženklinta jos tėvo vadavietė buvo įkurta dar 1945 metais. „Šis bunkeris drąsiai gali būti vadinamas vienu iš pirmųjų. Šalia jo šiek tiek anksčiau įrengtas pirmasis bunkeris buvo šlapioje, naudoti netinkamoje vietoje“, – sakė ji.

Kuriant kryžių skambėjo partizanų dainos

Partizanišką stovyklavietę įsirengę savanoriai iš įvairių Lietuvos miestų dvigubą kryžių iš medžio pagamino per vieną naktį. Kryžius – juodos spalvos: atliekant darbus pagal japonų technologiją, mediena buvo apdeginta, siekiant išlaikyti medžio konstrukcijų ilgaamžiškumą. Dvigubas kryžius yra Lietuvos herbe – Vyčio skyde, taip pat jis yra Lietuvos kariuomenės dalinių ženklas, šaulių, skautų ir kitų patriotinių organizacijų simbolis. Pokario laikotarpiu dvigubas kryžius buvo ir Lietuvos partizanų ženklas.

Partizanų pagerbimo renginyje dalyvavo muzikos grupė „Ugniavijas“, šauliai, skautai, atsargos ir šauktiniai kariai, moksleiviai. Visi kartu jie pastatė šį originalų paminklą. Po 80 metų pertraukos čia vėl skambėjo partizanų dainos.

Lietuva turi kuo didžiuotis

„Liaudies dainos, kaip ir kiti etnokultūros elementai, pavyzdžiui, mitai – visos tautos kolektyvinės atminties ir išminties rinkiniai, perduodantys žinutes iš kartos į kartą. Partizanų dainose ši atmintis perteikta iš palyginti nesenų įvykių. Nepaisant to, beliko tik vienas kitas amžininkas, kuris gali papasakoti apie tų dienų iššūkius, partizanų kasdienybę ir herojiškumą.

Todėl manau, kad šių dainų gyvas atlikimas, ypač sėdint su bičiuliais prie laužo, gamtoje, patiriant trupinėlį tų vargų, su kuriais susidūrė Laisvės kovų dalyviai, yra ypač praturtinantis ir leidžiantis patiems išgyventi istoriją, suprasti, kokiomis realijomis ir nuotaikomis galėjo gyventi Miško broliai. Daina sustiprina, sujungia, įkvepia, kartais sugraudina širdį ir priverčia susimąstyti. Tai tikros emocijos, kurios leidžia mums išlaikyti ryšį su protėviais, kuriems turime būti dėkingi už savo šalies laisvę ir už tai, kad galime šias dainas drąsiai traukti miestų aikštėse, nesislėpdami nei nuo okupanto, nei nuo stribo“, – pasakojo „Ugniavijo“ grupės partizanų dainų atlikėjas Kazimieras Sadauskas.

„Man patinka žmonės, kurie nebijo būti savimi, neslepia savo šaknų, savitumo ir juo didžiuojasi. Mūsų, lietuvių, yra mažai, bet esam kieti, turime kuo didžiuotis, ką prisiminti, todėl natūraliai norisi tai išsaugoti“, – K. Sadauskui antrino verslininkas, Šaulių organizacijos narys Daumantas Kriščiūnas.

Motyvuoja degančios akys

„Vanago Lietuva“ – tęstinis projektas, tai ne vien žygiai ar renginiai, greitai pasirodys ir virtualus turas Vanago kovų takais, kuris bus prieinamas tiems, kurie gyvena užsienyje arba dar niekuomet nėra buvę šiuose kraštuose. Apie Laisvės kovų istoriją svarbu kalbėti ir moderniausiomis priemonėms, jaunimui atraktyvia kalba.

„Žinoma, žygiai, programos miške, mano manymu, išlieka geriausia partizanų istorijos pažinimo priemone. Ir kai čia kada nors ateisite, prisiminkite didvyrius, kuriuos jau daugel amžių lydi šis ženklas. Esu labai dėkingas visiems, kas prisideda prie tauraus darbo negailėdami savo laiko ir jėgų. Gerų darbų niekada nebus per daug. Kai mes pagerbiame Laisvės kovų istoriją, jos dalyvius, jų atmintis gyva čia ir dabar. Kai pamatau degančias žmonių akis tokiuose renginiuose, atsiranda dar daugiau motyvacijos populiarinti Laisvės kovų istoriją ir simbolius“, – sakė Alkas Paltarokas, „Vanago Lietuva“ idėjos autorius.

Vanagas – didingas simbolis

„Vanagas yra Lietuvos laisvės, ginkluoto pasipriešinimo okupantui, nepalaužiamos tautos valios simbolis. Mūsų valstybės istorija įkvepia ir kartu su Vanago skrydžiu, be jokios abejonės, išeina už Lietuvos ribų.

Vanagas gerai žinomas Ukrainoje, o partizaninis pasipriešinimas sovietams sujungia abi tautas ir istoriškai, ir dvasiškai, šiuo metu ir tiesiogiai, ar kaunantis fronte, ar renkant paramą, ar vežant ją savo šalį nuo agresijos ginantiems visiems Ukrainos žmonėms. Kryžiai šalia partizanų bunkerių, susirenkantys šalia jų vakaroti Lietuvos žmonės, dabar jau lydimi ir ukrainiečių bei kitų svečių, edukaciniai renginiai pažarsto mūsų laisvės ugnį ir aiškiai praneša priešui rytuose – net nebandyk“, – pabrėžė saugumo ekspertas, buvęs SOP karininkas Aurimas Navys.

Turime švęsti pergalę

„Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, tūkstančių jų bendražygių kova nenuėjo veltui. Jie nugalėjo priešą, nors tuo metu viskas atrodė beviltiška. Kartu su jais nugalėjome ir mes. Nugalėjo visa Lietuva. Šiandien mes turime švęsti pergalę. Esame visiškai laisvi, esame NATO, Europos Sąjungoje ir dabar padedame tiems, kurie kovoja už laisvę taip, kaip mes anksčiau kovojome“, – sakė partizanų pagerbimo renginyje dalyvavęs šaulys, teisininkas Robertas Juodka.

Pasak R. Juodkos, gyventi bunkeriuose 10 metų ypač sunkiomis sąlygomis, be elementariausių patogumų, šaltyje, trūkstant maisto, yra daugiau nei didvyriškumas. Žmonės ėjo į kovą be jokių išskaičiavimų, vedami laisvės idėjų.

„Šiuos pasiaukojimo pavyzdžius visuomet reikia atsiminti, semtis iš to motyvacijos. Jei galvojame, kad mums sunku, kad kažko neturime, kažkas blogai, turime prisiminti, kaip blogai buvo partizanams, tačiau jie nesustojo, neatsitraukė, nenuleido rankų. Dauguma miško brolių žuvo, tačiau, net ir žinodami, kad teks paguldyti galvas, jie tęsė kovą už laisvę. Tai – aukščiausias didvyriškumo ir pasiaukojimo laipsnis“, – pabrėžė R. Juodka.