Vienumoje su Vincu Mykolaičiu-Putinu

„Vinco Mykolaičio-Putino kūryba peržengusi laiko ribas. Jo kūryba yra daugiau nei tas laikmetis, kuriuo rašytojas kūrė, daugiau nei tų laikų realijos, situacijos. Mykolaitis-Putinas kelia amžinuosius klausimus, visada žmogui aktualius: maišto, prometėjizmo, individualios kančios, o ne minių. Sovietmečiu vien kalbėti apie individualias patirtis buvo nestandartiška“, – pasakoja muziejininkė BRIGITA DAUGĖLAITĖ, dirbanti V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje Vilniuje, iš kurio erdvaus balkono pro medžių lajas veriasi ilgesingas vaizdas į Tauro kalną. Ir prisipažįsta – ją šio vieno žymiausių XX a. lietuvių rašytojų asmenybė žavi dviejų, rodos, tokių nesuderinamų savybių – uždarumo ir tuo pat metu įsitraukimo į bendruomenę, mokėjimo daryti poveikį kitiems – susikirtimu.

„Mykolaitis-Putinas visą gyvenimą buvo uždaras, ramus, linkęs būti vienas žmogus, bet kartu savo taktiškumu, gebėjimu gražiai bendrauti, tiesiog kitokiu savo buvimu pasiekė daugelio žmonių širdis, net nebūdamas viešas organizatorius ar aktyvus susirinkimų ir renginių dalyvis“, – sako muziejininkė ir priduria, kad šiame muziejuje, bute, kur kadaise gyveno rašytojas, ne vienas daiktas, baldas, šūsnys knygų, dokumentų savaip byloja šią istoriją.

Pats V. Mykolaitis-Putinas yra rašęs, kad jam niekada nebūna nuobodu vienam, o žmonėse, svečiuose, pobūviuose – dažnai. Muziejaus aplinkoje skleidžiasi V. Mykolaičio-Putino intraverto įvaizdis, sutelkto į vienumą ir mėgusio tylią, ramią darbo aplinką žmogaus kasdienybė, – tokia rašytojui, muziejininkės B. Daugėlaitės teigimu, buvo patogiausia.

Juodas čia stovintis pianinas liudija rašytoją labai mėgus muziką, kartais jis prisėsdavo paskambinti, taip pat mokėjo groti fisharmonija, vargonais, kažkiek smuiku, bet, kaip pasakoja muziejininkė, kadangi buvo uždara asmenybė, didelių koncertų namie nerengdavo – veikiau pats eidavo į Filharmoniją pasiklausyti muzikos, ir tai jam būdavusi labai miela laisvalaikio veikla.

„Namie Mykolaitis-Putinas turėjo nemažą plokštelių kolekciją, kurios klausydavosi, pavyzdžiui, su seserimi Magdalena Mykolaityte, draugais, Irena Kostkevičiūte. Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė irgi prisimena, kad rašytojo bute būdavo klausomasi plokštelių, o Putinas kaip tikras muzikologas analizuodavęs tuos kūrinius. Muzika Mykolaičiui-Putinui buvo be galo svarbi, labai mėgo Mozartą, Bachą, o ir jo paties poezijoje yra daug nuorodų į šiuos kompozitorius, – pasakoja muziejininkė B. Daugėlaitė. – Muziejus turi įsigijęs ar gavęs Berliozo „Requiem“ plokštelę. Rašytojo žmona yra pasakojusi, kad mirties išvakarėse Mykolaitis-Putinas paprašė anksčiau paruošti vakarienę, kad galėtų per radiją pasiklausyti tiesiogiai iš Bostono transliuojamo koncerto, kuriame buvo atliekamas Berliozo „Requiem“. Pataikė prieš mirtį klausytis tokios gedulinės muzikos.“

V. Mykolaičio-Putino asmenybę ir kūrybą tyrinėjančios B. Daugėlaitės aiškinimu, nors rašytojas nemėgo būti viešumoje matomas, vis dėlto nuolat dirbo dėstytoju, dėstė specialiuosius kursus apie Maironį, Žemaitę, Adomą Mickevičių, buvo nuolat supamas studentų, netgi ėjo vadovaujamas pareigas: buvo universitete ir katedros vadovas, ir dekanas, ir instituto direktorius. Jeigu situacija reikalavo iš jo imtis atsakomybės už svarbų darbą ir iniciatyvos, jis tokį darbą ir dirbo, suvokdamas, kad daliai lietuvių inteligentų sovietmečiu pasitraukus į Vakarus kažkam reikia rūpintis lietuvių kultūra ir literatūra.

Dar viena ryški V. Mykolaičio-Putino savybė – jo dosnumas. Memorialinio buto-muziejaus darbuotoja primena ne vieną liudijimą tų, kuriuos rašytojas yra sušelpęs, priglaudęs, parėmęs, suteikęs pagalbą.

„Šiame bute taip pat gyveno tokių žmonių, pavyzdžiui, Mykolaičio-Putino žmonos sūnėnas Vytautas Balčiūnas čia augo nuo aštuonerių metų, jo vyresne seserimi Hortenzija Balčiūnaite Mykolaičiai irgi rūpinosi, leido į mokslus. Čia augo ir Putino dukterėčia Janina Mykolaitytė. Tų žmonių bute nuolat būdavo daug, dėl to ir svetainė vis keisdavo savo funkciją, baldai būdavo perstumdomi, priklausomai nuo asmenų skaičiaus, kam ko reikėdavo patogiai apsigyventi“, – V. Mykolaičio-Putino buto istorijas pasakoja B. Daugėlaitė.

Mikroryšiai su studentų grupelėmis ir per knygų dedikacijas

Savo uždarumą ir įsitraukimą į bendravimą, anot šių namų muziejininkės B. Daugėlaitės, V. Mykolaitis-Putinas pirmiausia sugebėdavo suderinti per mikroryšius, per bendravimą su studentų grupelėmis, santykius su katedros darbuotojais – kitus jis paveikdavo savo laikysena ir vertybėmis.

„Jau Kaune jis buvo svarbus ateitininkams, globojo šatrijiečius, savo bute priimdavo juos. Iš jų netgi yra gavęs vertingą dovaną – auksinį rašiklį su rubinu ir įrašu: „Brangiajam mūsų Putinui – ateitininkija, 1927 m.“ Tokie muziejaus daiktai, galbūt užslėpti, maži, bet irgi kalba apie rašytojo ryšius su žmonėmis“, – pasakoja specialistė. Susitikimų rašytojo bute tradicija persikėlė ir į Vilnių, kur susibūrė artimų, patikimų žmonių – studentų, menininkų, literatų – ratelis gilesniems išsikalbėjimams, autentiškam buvimui ramiame V. Mykolaičio-Putino bute.

Poetas Kazys Bradūnas, kuris taip pat dalyvaudavo ir universitete V. Mykolaičio-Putino globojamose literatūrinėse popietėse, ir pas jį namuose, savo atsiminimuose labai šiltai prisimena šiuos susitikimus.

„Bradūnas išryškina, kad Mykolaitis-Putinas neprašydavo iš anksto pasakyti, kas ką skaitys – esą jaunimas iš entuziazmo gali ką nors ir ne taip pasakyti ar pakritikuoti valdžią. Mykolaitis-Putinas pirmiausia pasiklausydavo studentų diskusijų ir tik tada tardavo savo žodį. Leisdavo jiems imtis iniciatyvos, taktiškai neužgoždavo, nevaržydavo jų, palikdavo kūrybos, diskusijų laisvę“, – reikšmingus atsiminimus apie literatūrinius susibūrimus V. Mykolaičio-Putino bute primena muziejininkė B. Daugėlaitė.

Kaip vieną iš tokių garsiausiai nuskambėjusiųjų ji mini rašytojo pasisakymą apie Vytautą Mačernį, irgi dalyvavusį šiuose rateliuose: kai V. Mačernis perskaitė savo „Vizijų“ ciklą, V. Mykolaitis-Putinas, paprastai pasisakydavęs paskutinis, tąkart sulaužė savo įprastą tvarką ir nesulaukęs pabaigos ištarė: čia tai poetas, čia tai poezija.

Kad rašytojas ypač rūpinosi jaunaisiais poetais, liudija ir muziejaus eksponatai. B. Daugėlaitė parodo K. Bradūno V. Mykolaičiui-Putinui siųstą Vakaruose išleistą V. Mačernio poezijos knygą su dedikacija: „Gerbiamam profesoriui Vincui Mykolaičiui-Putinui, prisimindamas Jūsų džiaugsmingą Mačernio pripažinimą.“

„Mykolaičio-Putino bibliotekoje darbo kabinete yra daugybė knygų, liudijančių jo bendravimą su žmonėmis. Beveik 200 iš jų yra dovanotos rašytojui su įvairiomis dedikacijomis, įrašais. Iš jų dialogo matosi, su kuo buvo bendrauta. Ir atrodo, kad bet kas, kas bent kiek pažinojo Mykolaitį-Putiną ir išleido knygą, jam atnešė ją dovanų“, – pasakoja B. Daugėlaitė apie knygų mainus, liudijančius, kad V. Mykolaitis-Putinas sovietmečiu visuomet domėjosi, kad vyksta Vakaruose, o Vakarai domėjosi tuo, kas vyksta Lietuvoje.

Išsaugojo jaunystėje užtušuotą Maironio portretą

Rašyti ir sakyti viešąsias kalbas sovietmečiu buvo tikras menas ir žaidimas. Muziejininkės B. Daugėlaitės tikinimu, V. Mykolaičiui-Putinui jas sakant sekėsi išlaviruoti tarp to, kad liktų ištikimas savo vertybėms, ir to, kad režimas kalbų neuždraustų.

„Pavyzdžiui, dienoraštyje jis rašo, kaip ruošiasi Maironio gimimo šimtmečio minėjimui – kaip pasakyti tai, ką nori pasakyti, bet kartu ir neperžengti ribos? – apie V. Mykolaitį-Putiną sovietmečio viešumoje aiškina B. Daugėlaitė. – Daugelis prisimena viešas Putino kalbas, kuriose praslysdavo gana tiesioginės mintys, nederančios su tuometinės valdžios ideologija. Tačiau Mykolaitis-Putinas sugebėdavo išlaviruoti, kad ir savo kalboje tame pačiame Maironio šimtmečio minėjime.“

Maironis V. Mykolaičiui-Putinui buvo svarbus visą gyvenimą. Pirmą kartą jis jį pamatė dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, o vėliau knygyne įsigijo Maironio portretą. Muziejininkė primena istoriją, kaip V. Mykolaitis-Putinas, būdamas visai jaunas, Maironio portretą pasikoregavo pagal save – užtušavo juodai jo kanauninkišką ar prelatišką medalioną, nes tuomet jis V. Mykolaičiui-Putinui nederėjo su poeto įvaizdžiu.

„Praėjus daugybei dešimtmečių, jau būdamas žymus profesorius ir sakydamas kalbą Maironio gimimo šimtmečio minėjime, Mykolaitis-Putinas prisiminė šį savo jaunystės įvykį ir kalbėjo atsiprašantis bent jau Maironio atminimo už tai, ką padarė su jo portretu jaunystėje. Tačiau tą portretą saugojo visą gyvenimą. Taip pat toje kalboje Putinas apie Maironį kalbėjo kaip apie tėvynės meilės puoselėtoją, sakė, kad jo kartai Maironis buvo daugiau nei poetas“, – įdomiomis istorijomis dalijasi muziejininkė B. Daugėlaitė. Tą patį galima pasakyti ir apie V. Mykolaitį-Putiną – kad jis pats savo studentų ir kolegų kartai buvo daugiau nei vien rašytojas ar poetas.

Kūrybinė komanda: Jurgita Jačėnaitė, Gediminas Šulcas.

Projekto „Vilniaus namai III“ rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė.