2020 11 06

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Vienuolė R. Malickaitė apie dvasinę pagalbą: jei jums kyla sunkumų – drąsiai kreipkitės

Rima Malickaitė, CC. Bernardinai.lt nuotrauka

„Esame Jums“ – skelbia Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacija. Vilniuje įsikūrusios vienuolės reaguoja į karantino situaciją Lietuvoje ir kviečia su jomis susisiekti, ypač tuos žmones, kurie šiuo metu dvasiškai, emociškai sutrikę, susiduria su COVID-19 ir jo pasekmėmis; tuos, kuriems reikia dvasinio palydėjimo, maldos palaikymo ar tiesiog nuoširdaus pokalbio.

Visus reikiamus seserų kontaktus rasite šiame sąraše, kurį šiandien atnaujinome. Taip pat ten – ir kontaktai kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie šiuo įtemptu laiku pasiryžę nuotoliniu būdu dvasiškai palydėti ne tik tikinčiuosius, bet ir Dievo ar gyvenimo prasmės ieškančius žmones.

„Tikimės, kad mūsų siūloma galimybė bent kam nors bus giedros properša susitelkusiuose rūpesčiuose“, – sako Rima Malickaitė, CC, viena iš Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos seserų. Ji „Bernardinams“ pasakoja, kas yra dvasinis palydėjimas, kodėl verta kreiptis dvasinės pagalbos – ir kaip kuo viltingiau, ramiau išgyventi antrąjį karantiną.

Nukryžiuotojo Kristaus sesės turbūt pačios pirmosios Bažnyčioje Lietuvoje reaguoja į antrąją COVID-19 bangą, kviesdamos visus norinčiuosius susisiekti telefonu ar per mesendžerį. Kas labai gražu – kad savo kontaktus pateikia visos (jei neklystu) Jūsų kongregacijos sesės. Jaučiamas žmonių poreikis tokiems pokalbiams?

Ne visai visos seserys, tačiau tos, kurios neįsijungia į tiesioginius pokalbius, atlieka maldos tarnystę, aukoja savo maldas ir darbą už visus žmones, patiriančius sunkumų. Šitas maldos užnugaris yra būtinas kiekvienai tarnystei. Tikiu, kad yra ir daugiau slaptų patarnautojų, kurie meldžiasi už savo artimuosius ir už visą pasaulį.

O poreikį pasikalbėti jaučiame visada, tik tos drąsos gal žmonėms pritrūksta. Kai dar nebuvau sesuo, ilgokai užtruko, kol pati įsidrąsinau ir nuėjau pasikalbėti su dvasine palydėtoja. Svarbu suvokti, kad mano gyvenimas vertingas. Atrodo, kaip aš čia ką nors trukdysiu, su savo „mažais“, „nereikšmingais“ vargeliais, rūpestėliais, juk kitiems daug blogiau, ir jiems reikia „užleisti vietą“. Manome, kad esam nereikšmingi, tačiau tai netiesa.

Dabar daug žmonių pokalbiuose įvardija, kad metas sunkus, sunku būti. Tikimės, kad mūsų siūloma galimybė bent kam nors bus giedros properša susitelkusiuose rūpesčiuose.

Nukryžiuotojo Kristaus seserys. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiek pastebiu, žmonės pas mus nelabai linkę atsiverti, kalbėti apie savo dvasinius išgyvenimus, baimes ar panašius jautrius dalykus. O čia dar – vienuolės… 🙂 ką patartumėt tokiems žmonėms? Kodėl verta susisiekti ir pasikalbėti? 

Kodėl gi vienuolėms ar vienuoliams turėtų būti sunku atsiverti? Juk jie žmonės, kaip ir visi kiti. O svarbiausia – turi ausis, kad klausytų. Be to, tikrai yra nemažai dvasinių palydėtojų, kurie nepriklauso jokiai vienuolijai, tiesiog yra Bažnyčios nariai ir atlieka išklausymo ir palydėjimo tarnystę. Žmonėms tikrai labai reikia kalbėti, išsakyti savo mintis, pasidalinti nerimu ar abejonėmis, o kartais ir džiaugsmu neturime su kuo pasidalinti. Bet „negera žmogui būti vienam“. Ir tikrai ne visi žmonės yra uždari. Dažniausiai nekalbūs tampame, kai nebūnam išklausyti, patiriam atmetimą, atstūmimą.

Žmonės labai skirtingi, jų gyvenimų kontekstai, aplinka, šeimyninis klimatas skiriasi. Vieni savo išgyvenimais, nerimu saugiai gali dalintis su artimaisiais ar draugais, kiti kaip tik didžiausių sunkumų patiria šeimose. O dar prislegia darbo rūpesčiai, nežinomybė, baimė susirgti ar kad susirgs artimieji. Atsiranda didžiulė įtampa. Ir tada žmogus klausia: kodėl jaučiuosi toks vienas, kur Dievas, kodėl man jis nepadeda? Jei jums kilo toks klausimas, – kur yra Dievas va šitame jūsų gyvenime, – tikrai turėsit apie ką pasikalbėti su dvasiniu palydėtoju, būtų jis vienuolis ar ne.

Kviečiate žmones dvasiniam palydėjimui. Kai kurie skaitytojai gal pirmąkart girdi tokį pasakymą. Galit paaiškinti, kas yra dvasinis palydėjimas – ir kuo tai skiriasi nuo psichologo, psichoterapeuto pagalbos? O galbūt tie dalykai susiję?

Esama įvairių palydėjimų, ir kiekvienas jų savo laiku gali padėti. Pavyzdžiui, mentoriaus palydėjimas profesinio tobulinimosi kelyje, psichologinė ir emocinė pagalba – visa tai tikrai vertinga. Tikrai, kartais išklausymo tarnystę, net to nežinodami, vienas kitam atlieka draugai, sutuoktiniai, artimieji – ir tai yra labai gera.

Taip pat ir bažnytinis palydėjimas, kai žmogus ruošiasi kokiems nors sakramentams, – tai irgi palydėjimas.

Nukryžiuotojo Kristaus seserys. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bet dvasinis palydėjimas skiriasi nuo visų kitų. Jis yra dvasinis, ir šitas žodis parodo jo pobūdį. Šio palydėjimo metu išskirtinis dėmesys kreipiamas į tai, kaip, kur ir kada žmogaus gyvenime veikia Šventoji Dvasia, kur jo gyvenime atpažįstamas Dievo prisilietimas. Tai atpažinęs žmogus gali susiorientuoti, kur link kreipti savo gyvenimą, kur ieškoti paguodos, tvirtumo, atramos. Galima sakyti, kad dvasinis pokalbis yra laikas, kai nustatomas gyvenimo kompasas – Dievo kryptimi. Tai ieškojimo ir išsigryninimo laikas. Sakyčiau, tai kelionė į didesnės atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimą drauge su Jėzumi.

Tačiau net ir dvasiniame pokalbyje pirmiausia labai svarbu tiesiog išsikalbėti, būti išgirstam, pajausti, kad tavęs klausosi, neteisia ir neatmeta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dar būtinai reikia pasakyti, kas dvasinis palydėjimas nėra. Dvasinis palydėjimas – tai ne patarimų ar sprendimų „supermarketas“. Ir ne burtų lazdelė, kuria mostelėjus atsirastų tas vienintelis, pats geriausias sprendimas, išsukantis iš nemalonios situacijos (o dažnai tik to ir norime) ar iš karto padedantis tašką kančioms, blogiems santykiams. Dvasinis palydėjimas nėra skalpelis, tai kelionė, procesas. Pokalbio metu palydėtojas neturėtų dalinti patarimų.

Labai svarbu suvokti, kad toje kelionėje keliaujama ne dviese, o trise – du žmonės keliauja kartu su Jėzumi. Pagalvokim apie Emauso mokinius, – kol jie keliavo dviese, buvo nuliūdę, ginčijosi ir klaidžiojo tarsi rūke. Evangelija pagal Luką sako: „Jų akys buvo kaip migla aptrauktos.“ Jie buvo pametę Dievą, praradę santykį, pasitikėjimą Jėzumi. O kai prie jų kelyje prisijungė Jėzus, jis atsiliepė į jų skausmą, grąžino viltį, atvėrė akis, ir jiems širdys suliepsnojo, jie įgavo jėgų toliau gyventi, apaštalauti, liudyti Dievo meilę. Ir palydėjimo kelionėje svarbiausias ne palydėtojas, o Jėzus ir tas, kuris jo ieško, kuris klausia: „Kur Dievas mano gyvenime?“ Štai šitas klausimas svarbiausiais.

Rima Malickaitė, CC. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar gali dvasinio palydėjimo kreiptis žmogus, kuris nebūtinai yra praktikuojantis katalikas? Gal net save vadinantis netikinčiu?

Viskas prasideda nuo žmogaus troškimo. Nuo suabejojimo: „O gal vis dėlto reikėtų ar būtų įdomu pasikalbėti?“ Man labai patinka Martino Buberio perpasakota chasidų istorija apie vieną švietėją. Išgirdęs apie pamaldų žmogų – cadiką, vardu Berdičevietis, susirado jį norėdamas sugriauti jo atsilikusius argumentus, kuriais anas gindavo tikėjimą. Įžengęs į cadiko kambarį, švietėjas pamatė jį su knyga rankoje, susimąsčiusį vaikštantį pirmyn ir atgal. Svečio jis net nepastebėjo. Pagaliau cadikas sustojo, žvilgtelėjo į svečią ir tarė: „Tačiau galbūt tai tiesa? Sūnau, Toros didieji, su kuriais ginčijaisi, veltui dėl tavęs švaistė žodžius. Tu iš jų tik pasijuokdavai. Jie negalėjo padėti tau ant stalo Dievo, ir aš negaliu. Tačiau pamąstyk, sūnau, galbūt tai tiesa.“ Taigi, jei kas nors leidžia prasibrauti šitai abejonei – kad gal Dievas yra – tikrai jau verta ateiti pasikalbėti.

Pavasarį, per pirmąjį karantiną, „Bernardinai.lt“ publikavo sąrašą kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie buvo pasiryžę teikti dvasinį palydėjimą. Šį sąrašą, kurį viliamės nuolat pildyti, atnaujinome. Kaip Jums ir Jūsų sesėms sekėsi padėti žmonėms anuo metu?

Žmonėms buvo svarbu kalbėtis, svarbu pajusti, kad jie rūpi, kad už juos meldžiasi jų sesė ar sesės. Kai kuriems pačios skambindavome, ne siūlydamos palydėjimą, bet tiesiog – kad pasikalbėtume draugiškai. Tikras karantino spindulys man pačiai buvo džiaugsmas, kuris sugrįždavo iš tų žmonių. Ačiū Dievui už kiekvieną iš jų.

Nukryžiuotojo Kristaus seserys. Asmeninio archyvo nuotrauka

Matant COVID-19 susirgimų statistiką susidaro įspūdis, kad nemažai iš mūsų turėsime persirgti šia liga. Negalime atmesti ir tikimybės, kad kai kurie mūsų artimieji netgi mirs – o gal ir mes patys. Be abejo, nuoširdžiai linkiu skaitytojams, kad koronavirusas juos aplenktų. Bet vis dėlto – kaip turėtume pasirengti šiai grėsmei? Kalbu ne apie būtinas apsisaugojimo priemones, o apie vidinį nusiteikimą, viltį ir ramybę.

Manau, kad svarbiausia stengtis gyventi kuo visavertiškesnį, prasmingesnį gyvenimą. Negalime dėl mirties baimės pulti į negyvenimą. Tebūnie tai laikas, kai pagaliau galėsite užsiimti mėgstama veikla, kuriai niekad nerasdavote laiko. Perskaityti susikaupusias knygas, pagroti akordeonu, išeiti pasivaikščioti į mišką su šeima, pažaisti su vaikais „Monopolį“, pasidomėti jų mokslais, jų mintimis. Tebus tai proga dažniau paskambinti tėvams, broliams bei sesėms ir pasakyti, kaip juos mylit… Tebus tai ne tik praradimų, susiaurėjimo, izoliacijos, bet ir atradimų, augimo, nugriautų sienų laikas.