2021 07 28

Giedrius Saulytis

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Vienybės imperatyvas Naujajame Testamente

Giedrius Saulytis. Lino Atgalainio nuotrauka

Šventasis Raštas turi daug ką pasakyti apie Dievo tautos vienybę. Tai aktuali Senojo Testamento tema, o Naujasis Testamentas jai suteikia dar didesnę reikšmę. Štai psalmininkas gieda: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia Viešpats teikia savo palaiminimą – amžinąjį gyvenimą“ (Ps 133, 1-3).

Vienybė palyginama su kvapniu patepimo aliejumi, kuriuo buvo pateptas pirmasis Izraelio aukščiausiasis kunigas Aaronas, su gaivinančia ryto rasa, padedančia augalams ištverti dienos kaitrą. Paskutinės vakarienės metu Šventosios Dvasios patepimas liejosi ir iš Jėzaus, Aukščiausiojo Bažnyčios kunigo, lūpų, kai jis net tris kartus kalbėjo maldą Tėvui, idant krikščionys vienybėje gyventų. Viešpaties malda dėl mūsų vienybės gaivina sielą ir teikia vilties, kad dangiškasis Tėvas į ją galiausiai atsakys ir mes tapsime viena.

Kita vertus, brolių priešiškumas nuolat atnešdavo prakeiksmą. Tamsiausi Dievo tautos Senajame Testamente istorijos puslapiai – tai pilietiniai karai tarp dvylikos Izraelio giminių. Priežastys būdavo įvairios. Teisėjų knygoje skaitome, jog skirtingai ištartas tas pats žodis buvo tapęs pakankama dingstimi brolių žudymui (Teis 12, 5-6). Panašiai ir Bažnyčios istorijoje tos pačios tiesos, ištartos skirtingomis teologinėmis „tarmėmis“ ar išreikštos savitomis liturgijomis, tapdavo atskyrimo ir susipriešinimo priežastimis. Izraelis buvo suskilęs į Šiaurės ir Pietų karalystes, o Bažnyčia skilo į Vakarų ir Rytų. Dievas baudė Izraelį dėl užkietėjimo ir nuodėmių, išmėtydamas juos tarp pagonių tautų. Pasak Karlo Rahnerio, ateina laikas, kai Bažnyčia kaip visuomenės mažuma (dėl savo nuodėmių?) gyvens „pagonių diasporoje“.

Savo pranešime pasistengsiu parodyti, kad Kristaus kūno vienybė yra vienas didžiausių Dievo siekių. Naujasis Testamentas neleidžia dvejoti vienybės imperatyvu. Pasak Jono, vienybė yra galutinis tikslas. Pasak Pauliaus, vienybė ateina su branda. Pasak Petro, vienybė pasiekiama puoselėjant brolybę.

Pagal Joną: vienybė yra galutinis tikslas

Sinoptinių evangelijų autoriai Dievo tautą palygina su kaimene (Mt 9, 36; Mk 6, 34), tačiau tik Jonas įvardina Jėzų kaip gerąjį ganytoją (Jn 10 sk.). Dievo vaikai evangelijose yra išsklaidyti kaip avys, o Jėzus imasi jų ieškoti ir burti į kaimenę. Plėtodamas ganytojo ir kaimenės metaforą, Jonas atskleidžia, kad kaimenės gerovė pasiekiama tik pasiaukojant (Jn 10, 11). Ganytojas priešpriešinamas samdiniui, kuris save brangina labiau nei kaimenę ir todėl negali apginti jos nuo priešų. Kristaus kaimenei Jonas suteikia visuotinį charakterį: „Turiu ir kitų avių, ne iš šios avidės, kurias aš turiu atvesti. Jos taip pat klausys mano balso, tad bus viena kaimenė ir vienas ganytojas“ (Jn 10, 16). Nėra abejonių, kad ši avidė Jėzui reiškė Izraelį, o kitos avys – pagonių tautas. Tikėtina, kad Jonas, rašydamas pirmojo amžiaus pabaigoje, Jėzaus žodžius jau taiko krikščionims, gyvenantiems skirtingose „avidėse“. Jie taip pat turi tapti vieninga Kristaus kaimene.

Jonas gerai įsiminė Jėzaus pamokymą, kad yra žmonių, kurie jį tiki, nors ir nevaikšto drauge su Dvylika. Morkus ir Lukas pasakoja, jog kartą, tarp apaštalų kilus ginčui, kuris iš jų didžiausias, būtent Jonas pasakė: „Mokytojau, mes matėme vieną, Tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis.“ Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš mus, tas už mus!” (Lk 9, 47-50). Gal todėl Jonas krikščionių vienybei skiria daugiau dėmesio, nei kuris kitas iš keturių evangelistų, nežiūrėdamas jų išorinių skirtumų.

Giedrius Saulytis. Lino Atgalainio nuotrauka

Labai nelauktame Evangelijos pagal Joną kontekste sužinome, kad Dievo vaikų vienybė yra viena pagrindinių Jėzaus mirties priežasčių ir sykiu pagrindinis tikslas. Jonas pasakoja, kad Izraelio sinedrionas apsisprendė nužudyti Jėzų, nes jo mokslas, kurį lydėjo įtikinantys stebuklai, nežadino neapykantos romėnų valdžiai, o, priešingai, slopino karingas tautos nuotaikas. Štai kokia buvo aukščiausiojo kunigo argumentacija:

„Jūs nieko neišmanote ir nesuprantate, kad mums naudingiau, jog vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta pražūtų.“ Tai jis ne iš savęs pasakė, bet būdamas tais metais aukščiausiuoju kunigu pranašavo, jog Jėzus turės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad išsklaidyti Dievo vaikai būtų surinkti į viena. Tad nuo tos dienos jie apsisprendė jį nužudyti“ (Jn 11, 49-52).

Teiginys „Jėzus turės mirti už tautą [..] tam, kad išsklaidyti Dievo vaikai būtų surinkti į viena“ iš tiesų yra labai reikšmingas. Jėzaus mirtis traktuojama soteriologiniu ir teleologiniu aspektais. Jau evangelijos pradžioje Jėzus įvardijamas kaip Dievo avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę (Jn 1, 29). O šioje vietoje pabrėžiama jo atperkančioji mirtis už Izraelio tautos nuodėmes (taip pat ir, o gal visų pirma, už Kristaus atstūmimą). Tai soteriologinis Jėzaus mirties dėmuo. Antrasis, teleologinis (gr. telos – baigtis, galas, tikslas), iškelia atperkančiosios Kristaus aukos tikslą – jis mirė tam, kad išsklaidyti Dievo vaikai būtų surinkti į viena. Anksčiau parodęs, kad Dievo kaimenė buvo išsklaidyta dėl samdinių savanaudiškumo, dabar Jonas pasako, kokia didelė kaina turėjo būti sumokėta, kad išsklaidytieji taptų viena kaimene.

Vienybę kaip tikslą Jonas aiškiai įvardija ir Jėzaus atsisveikinimo maldoje:

„Prašau ne tik už šiuos, bet ir už tikinčius mane dėl jų žodžio, kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, idant pasaulis patikėtų, jog tu mane siuntei. Ir tą šlovę, kurią esi man davęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena – aš juose ir tu manyje, kad subrendę jie taptų viena, idant pasaulis pažintų, jog tu mane siuntei ir juos myli, kaip mane mylėjai“ (Jn 17, 20-23).

Pirmasis vienybės prašymas susieja Jėzaus mokinius ir ateities tikinčiųjų kartas. Tad esame viena su pirmaisiais. Negalime įtikėti be jų liudijimo, negalime bręsti be jų perduoto Kristaus mokslo. Tačiau ir jie be mūsų negalėjo išpildyti visų Dievo sumanymų (šią mintį atrandame Hbr 11, 40). Antrame vienybės prašyme Triasmenio Dievo būtis pristatoma kaip Kristaus mokinių vienybės paradigma (nors įvardijamas tik Tėvas ir Sūnus, prieš tai 15-16 skyriuose aptarta Šventosios Dvasios reikšmė neleidžia dvejoti, kad numanoma visa Trejybė). Nuo Jono Damaskiečio (apie 675–750 m.) teologų ji apibūdinama kaip perichorezė (gr. perichōrēsis – tarpusklaida). Romualdas Dulskis yra rašęs, kad „Dieviškųjų Asmenų tarpuskvarba išreiškia begalinį dieviškojo gyvenimo intensyvumą, bendrystę, tarpusavio dalijimąsi ir drauge išlikimą savimi“. Panašiai ir mes, turėdami skirtingų dovanų bei skirtingą malonės saiką, atliekame skirtingas funkcijas Kristaus kūne ir taip praturtiname vienas kitą. Be abejonės, sėkmingos tarpusklaidos sąlyga yra atvirumas kitiems, jiems duotos malonės ir pašaukimo pripažinimas (pavyzdžiu galėtų būti Pauliaus ir Jeruzalės apaštalų bendrystė, žr. Gal 2, 1-10).

Trečią kartą Paskutinės vakarienės metu melsdamas mokiniams vienybės, Jėzus atskleidžia, kad ji ateina su branda. Česlovo Kavaliausko vertimas – „kad jie pasiektų tobulą vienybę“ – paslepia, mano galva, labai svarbų prasminį niuansą. Graikiškame tekste tobulumas siejamas ne su vienybe, o su mokiniais. Tad tiksliau būtų versti: „idant ištobulinti / subrendę jie būtų / taptų viena.“

Tad Jonas Dievo vaikų vienybę suvokia kaip galutinį Bažnyčios tikslą, kuriam pasiekti buvo reikalinga Kristaus mirtis. Taip pat jis leidžia suprasti, kad lengvai vienybės pasiekti nepavyks. Ji pradeda ryškėti tik dvasiškai bręstant. Pastarąją mintį savo laiškuose plėtoja apaštalas Paulius.

Pagal Paulių: vienybė ateina su branda

Vienybės temai Pauliaus laiškuose aptarti reikėtų atskiro pranešimo. Todėl čia pasitenkinsime tik keliomis pamatinėmis ištraukomis:

„Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu raginu jus, broliai, kad visi sutartumėte ir tarp jūsų nebūtų skilimų, bet kad jus jungtų ta pati mintis ir tas pats tikslas. Mat iš Chlojės [patikėtinių] sužinojau, kad tarp jūsų, mano broliai, esama vaidų. Kalbu apie tai, kad jūs kiekvienas sakote: „Aš esu Pauliaus“, „o aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“. Ar Kristus suskilo? Gal Paulius buvo nukryžiuotas už jus? O gal Pauliaus vardu jūs buvote pakrikštyti?“ (1 Kor 1, 10-13).

Akivaizdu, kad skilimai Kristaus kūne siekia pačias krikščionybės ištakas. Tik kurį laiką pirmoji Bažnyčia džiaugėsi vienybe (Apd 2, 44-47). O vėliau įvairių nesutarimų kildavo ne tik tarp bendruomenių, bet ir tarp apaštalų (Apd 15, 39; Gal 2, 11-14). Iš Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams sužinome, kad bendruomenė buvo suskilusi į mažiausiai keturias frakcijas. Vieni savo vadovu laikė Paulių, kiti angažavosi Apolo ir Petro paskelbtai evangelijai, o treti apskritai nepripažino jokio žmogaus mokytoju. Paulius mėgina vienyti suskilusį Kristaus kūną Korinte, tačiau susiduria su rimta kliūtimi – tikinčiųjų infantiliškumu:

„Jums, broliai, aš negalėjau kalbėti kaip Dvasios žmonėms, bet tik kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. Žindžiau jus pienu, o ne valgydinau, nes kieto maisto dar negalėjote priimti. Dar ir dabar negalite, nes tebesate kūniški. Jeigu pavydite ir vaidijatės, negi nesate kūniški, argi nevaikštote žmogaus keliais? Kai vienas sako: „Aš esu Pauliaus“, o kitas – „Aš – Apolo“, – argi nesate tik žmonės? Kas gi yra Apolas? Kas yra Paulius? Tarnai, per kuriuos jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek kiekvienam skyrė Viešpats. Aš sodinau, Apolas laistė, bet augino Dievas. Nei sodintojas ką reiškia, nei laistytojas, tik augintojas Dievas“ (1 Kor 3, 1-7).

XX a. prancūzų mąstytojas antropologas Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss), tyrinėjęs pirmines visuomenes, neturinčias nei išvystytos žemdirbystės ir gyvulininkystės, nei rašto, įžvelgė, kad jose tarsi veidrodyje galime išvysti save, tai yra civilizuotą ir modernią visuomenę. Pirminės žmonių bendruomenės, ypatingą reikšmę teikdamos giminystės ryšiams ir sąjungoms, nepripažįsta svetimųjų esant žmonėmis. Jie laikomi monstrais, su kurias privaloma kovoti, arba žemesnės rūšies gyviais, kurių reikia saugotis, bet jokiu būdu ne savais, nes nėra su jais sietinų giminystės ryšių. Vieninteliai tikrieji ir savi žmonės yra tie, kurie priklauso tai pačiai genčiai.

Atradus Ameriką, panašiai ir kolonialistams iškilo klausimas: ar indėnai yra žmonės? Karingai nusiteikę konkistadorai nelaikė čiabuvių pilnaverčiais žmonėmis ir siekė juos paversti vergais. 1537 m. Popiežius Paulius III šiuo klausimu parašė bulę, kurioje teigė, kad pagonys indėnai vis dėlto yra žmonės, turintys išganymo trokštančią sielą.

Šie pavyzdžiai puikiai iliustruoja tai, ko korintiečius mokė apaštalas Paulius. Tikinčiųjų skirstymas į savus ir svetimus, pasak jo, yra būdingas dar nesubrendusiems, „kūniškiems“ krikščionims, kurie pavydi ir tarpusavyje vaidijasi. Laiške galatams iš penkiolikos išvardytų charakteristikų, kurias Paulius vadina „kūno darbais“, aštuonios vienaip ar kitaip ardo Kristaus kūno vienybę – tai „priešiškumas, nesantaika, rungtyniavimas, piktumai, savanaudiškumas, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai“ (Gal 5, 19-21).

Giedrius Saulytis. Lino Atgalainio nuotrauka

Manyčiau, kad šias nuostatas ir mums reikėtų įsivardinti kaip pagrindinius mūsų priešus ir su jais kovoti. Mano požiūriu, per Bažnyčios istoriją būtent „kūno darbai“, o ne teologiniai skirtumai ar savita bendrijų liturgija lėmė Kristaus kūno skilimus. Jų galima buvo išvengti, sekant Pauliaus perduotu Kristaus mokslu, atskleidžiančiu, kaip pasiekti tikėjimo ir Dvasios vienybę. Pasak Pauliaus, Bažnyčia bus ugdoma ir jos auklyba tęsis „kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, kol suaugsime į Kristaus pilnatvės brandos amžių, idant nebebūtume mažamečiais, siūbuojamais tarsi bangų ir blaškomais visokių mokymų vėjo, žmonių klastos, suktumo, apgaunančio ir paklaidinančio, bet, kalbėdami tiesą su meile, augtume viskuo artėdami prie to, kuris yra galva, – Kristus“ (Ef 4, 11-15).

Akivaizdu, kad Paulius, kaip ir Jonas, sieja tikinčiųjų vienybę su jų dvasios branda. Dvasinis brandumas nėra neapibrėžta sąvoka. Tai paties Kristaus charakteriui būdingos savybės: nuolankumas, romumas, kantrybė, meilė, pakantumas ir taika:

„Su visu nuolankumu ir romumu, kantriai, su meile būkite vieni kitiems pakantūs, stenkitės saugoti Dvasios vienybę taikos saitais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir jūs esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Dievas ir visų Tėvas, [esąs] aukščiau visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 2-6).

Šioje ištraukoje išvardytas dorybes pavadinkime šešiais raktais į Dievo malonės pilnatvę, atsiveriančią vieningoje Bažnyčioje. Septintąjį raktą atrandame jau Petro laiškuose, tačiau jį aptarsime tik lakoniškai.

Pagal Petrą: vienybė pasiekiama puoselėjant brolybę

Pirmąjį savo laišką Petras adresuoja „prašalaičiams diasporoje“ (1 Pet 1, 1). Persekiojimai išsklaidė Bažnyčią po visą Romos imperiją, tačiau nežiūrint fizinių atstumų ją jungė vidiniai ryšiai ir gaivino giluminės Dvasios srovės. Apaštalas ragina: „Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus“ (1 Pt 1, 22). Brolių meilę arba tiesiog brolybę (gr. philadelphia) jis apibūdina kaip tikinčiųjų pašaukimo tikslą.

Popiežius Pranciškus encikliką „Fratelli tutti“ (Mes visi broliai) pradeda Pranciškaus Asyžiečio palaiminimu: „Palaiminti visi, kurie myli savo brolį, jam esant toli tiek pat, kiek jam būnant arti.“ Šiuose žodžiuose jis įžvelgia ir gilesnę prasmę. Jo nuomone, Pranciškui Asyžiečiui pavyko išreikšti pačią brolybės esmę, tai yra, pripažinti ir vertinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo fizinio artumo, neatsižvelgiant į tai, kur jis gimė ar gyvena. Ir apaštalas Petras brolybę regi platesniame kontekste. Antrame laiške ragindamas krikščionis praturtinti savo tikėjimą įvairiomis dorybėmis, jis mini ir brolybę (gr. philadelphia), ir meilę (agapē) (2 Pet 1, 7).

Ateities Bažnyčios vizija ir malda už ją

Šiandien Europoje įsigalint sekuliarizmui, o bažnyčioms einant per gilias vidines krizes, krikščionių bendrystę ir iš jos kylančią neformalią vienybę turėtume laikyti vienu svarbiausių Bažnyčios prioritetų. Nebegalime gyventi taip, tarsi neegzistuotų konfesijų įvairovė, arba manyti, kad viena teologinės minties tradicija turi tiesos monopolį. Suskilusi Bažnyčia nepajėgi įgyvendinti savo pašaukimo – paliudyti, kad Jėzus Kristus yra Dievo siųstas visų žmonių Gelbėtojas. Tik iš mūsų tarpusavio meilės žmonės pažins, kad esame Kristaus mokiniai. Galbūt kam nors dabartinis krikščionybės paveikslas ir nesukelia didelio skausmo, o suskilęs Kristaus kūnas atrodo atitinkąs Dievo valią. Tačiau, jeigu į dabartį pažvelgiame Naujojo Testamento šviesoje, tampa aišku, kad Bažnyčioje turės vykti dar daug permainų. Jaunikis geidžia ne tokios Nuotakos. Ne tokios Bažnyčios Kristus sugrįš parsivesti į savo vestuvių pokylį.

Karlas Rahneris knygoje „Ateities krikščionis“, apžvelgdamas Vatikano II susirinkimo dokumentus, pranašauja, jog ateityje krikščionys bus mažąja Evangelijos kaimene, kuri, ar gerbiama, ar persekiojama, liudys Kristų aiškiu ir pagarbiu balsu polifoniniame ar kakofoniniame ideologinio pliuralizmo fone, net ne balsu, o pusbalsiu, iš širdies į širdį. Krikščionys vienas kitą iš tiesų laikys broliais ir seserimis, nes beveik nebeliks tokių, kurie nebūtų savo laisvu sprendimu atidavę širdies ir gyvenimo Jėzui Kristui ir dėl jo pasiruošę mirti. Daugiau nebebus jokių žemiškų privalumų būti krikščioniu. Vaikai rinksis tikėjimą ne tik dėl iš tėvų paveldėtos tradicijos ar pagarbos istorijai, bet ir dėl „asmeninio tikėjimo akto“.

Institucinis Bažnyčios vaidmuo mažės, o gal ir apskritai paliaus. Vienintele patikima institucija bus tikinčiojo širdis. Ryšys tarp dvasininkijos ir parapijiečių taps kaip niekad artimas, nes visuomeninis vyskupo ir mažiausios Kristaus kaimenės avelės statusas bus vienodas. Vyskupo tarnystė labiau panašės į vadovo vaidmenį nedidelėje savanorių grupėje. Kaip ir ankstyvojoje kankinių Bažnyčioje, nebeliks jokios „žemiškos garbės“ būti vyskupu mažojoje kaimenėje. Nebebus paveiku paternalistinę išmintį nuleisti iš viršaus, kita vertus, niekas Bažnyčioje ir nebenorės socialinėmis ankstesnių amžių formomis įpareigoti tikinčiuosius laikytis vienokių ar kitokių sprendimų. Jie bus priimami kolegialiai ir broliškai diskutuojant, o daugelis magisteriumo ir sielovados klausimų apskritai bus palikti asmens sąžinei spręsti.

Nekrikščionys ir antikrikščionys turės lygias teises su krikščionimis ir naudodami politinį spaudimą sutelks visuomenę, suteikdami jai antichristinį charakterį. Tačiau ateities Bažnyčia šį laiką priims kaip Viešpaties ir jo Dvasios duotą, o ne pikto pasaulio primestą. Krikščionys į pasaulį eis romiai ir nepriekaištaudami, drąsiai ir su viltimi apglėbdami kaip brolius tuos, kurie nenori būti broliais pagal krikščionišką pasaulėžiūrą. Ateities krikščionis pasaulyje įžvelgs daug „anoniminės krikščionybės“ pavyzdžių. Žmonių gerumą, meilę ir ištikimybę savo sąžinei jis nebevadins, kaip Augustinas, „prigimtinėmis“ dorybėmis, bet supras, kad Kristaus malonė veikia ir tose vietose, kuriose nebuvo jos šaukiamasi. Pati Bažnyčia taps pasaulio išgelbėjimo sakramentu, o skirtumai tarp krikščionių bus matuojami nebent didesnės meilės Dievui saiku.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galbūt turės praeiti dar nemažai laiko, kol šis Rahnerio regėjimas išsipildys. O gal tai buvo tik jo širdies troškimas ir realybėje viskas vyks kitaip (jis pats sako nesąs pranašas). Kad ir kaip būtų, mano širdyje šios mintys atranda didelį atgarsį ir savo pranešimą norėčiau užbaigti Rahnerio maldos žodžiais, kuriuos esu atradęs kitame jo tekste – „Maldos visam gyvenimui“:

Tepripildo Tavoji Dvasia visas bažnyčias gydančios baimės dėl to, kuo visos bažnyčios (skirtingai, bet be išimties) įskaudino Tavo Sūnaus Kūną, kuris yra Bažnyčia; įskaudino valdžios geismu, pasipūtimu, aklu susižavėjimu savąja nuomone, mylinčio pakantumo stoka, mąstymo siaurumu […] o ir visais kitais būdais, kuriais mes, žmonės, nusidedame ir užimame Tavo Tiesos vietą. […] Suteik mums, bejėgiams, išminties ir apdairumo, kad savo pasipūtėliška aistra tiesai dar labiau nesuskaldytume bažnyčių. Duok bažnyčių vadovams įžvalgos ir drąsos, kad būsima bažnyčių vienybė jiems parūptų labiau, nei kad anksčiau rūpėjo jų bažnyčių savarankiškumas. Amen.

Pranešimas skaitytas konferencijoje „Tėvo namuose. Krikščionių vienybės link: pagrindiniai iššūkiai ir kaip su jais kautis“