Viešas kreipimasis

Tačiau dėl šios nekaltos ir linksmos akcijos buvo paprašytas pasišalinti, o jam atsisakius apsaugininkų jėga išneštas lauk. Beje, panašu, jog Vilniaus meno bendruomenė tai laiko savaime suprantamu ar net šmaikščiu įvykiu!

Štai „7 meno dienų“ pokalbyje apie Petro Repšio parodą taip buvo interpretuojamas šis nutikimas: „Tikiuosi, kad ši parodos dalis padės suprasti, kodėl į praeitį nuolat besidairantis Repšys atrodo toks aktualus ir šiuolaikiškas. Jo kaligramos man asmeniškai yra autentiška konceptualizmo manifestacija, tik be medžiagiškumo svarbos neigimo. Ne veltui tarp daugybės Petro bičiulių buvo ir Algirdas Julius Greimas. Beje, paskiausias Repšio kūrybos aktualumo ir šiuolaikiškumo patvirtinimas – Stasio Bonifacijaus Ievos (Stasys Purys) performansas per parodos atidarymo iškilmes. Po suplanuoto Petro Vyšniausko muzikinio mini spektaklio prasidėjusias kalbas Bonifacijus Ieva palydėjo rudenine kaštonų atnaša (norėtųsi manyti, kad maestro Repšio garbei) ant muziejaus laiptų. Romanišką jo akciją nutraukę apsaugos vaikinai paskatino Bonifacijų Ievą pereiti prie politinių aktualijų raiškos. Šūkis „Laisvę Baltarusijai!“ – dar vienas akcentas, kurį reiktų turėti omenyje, apmąstant Repšio santykį su istorija. Į politinius aktyvistus jis jokiu būdu netaiko, bet nuolat mums visiems primena, kad Lietuvos ribos nesibaigia ties dabartinėmis valstybės sienomis.“¹

Reikėtų atkreipti dėmesį į du dalykus. Viena vertus, „grynasis menas“ tarsi apvalomas nuo „šiukšlių“, išmetant jas lauk. Taip akivaizdžiai parodoma, kas iš tiesų yra elitinė kūryba, o kur vadinamųjų „meno atmatų“ vieta. Gal ir neatsitiktinai parodos recenzijoje pabrėžiama asmeninė P. Repšio bičiulystė su vienu prancūzų kolonialistinio racionalizmo sąmonės „architektų“.

Antra, dailėtyrininkė sugebėjo gana meistriškai atlikti prasmių apvertimo veiksmą, paprastai vadinamą rekuperacija (lot. recuperatio – „atgavimas, grąžinimas“), kai tam tikras veiksmas, reiškinys, netelpantis į oficialios meno sistemos supratimo rėmus ar ją parodijuojantis, tiesiog arogantiškai pavadinamas „performansu“. Maža to, tas „performansas“ dar ir įvardijamas kaip atliktas „maestro Repšio garbei“, ir patvirtina „Repšio kūrybos šiuolaikiškumo ir aktualumą“. Taigi, kaštonų kompozicijos autorius utilizuojamas, o jo veiksmo prasmę pasisavina pati sistema, dar šiek tiek padidindama savo simbolinį kapitalą. Ir tai nėra venintelis atvejis (tiesiog pats akivaizdžiausias), o ir Vilniaus oficialiosios meno sistemos (įskaitant ir kultūrinę spaudą), ir mūsų kultūros politikos apskritai vis atviriau demonstruojamos ideologijos, vadinamos struktūriniu rasizmu, iliustracija.

Esame labai sunerimę dėl oficialiosios Vilniaus (meno) sistemos (savi)elitizavimosi ir fašizmo apraiškų. Ragintume Nacionalinį muziejų viešai atsiprašyti Stasio Bonifacijaus Ievos, kaip moralinę kompensaciją įtraukiant jo (pasiūlytus) kūrinius į Petro Repšio retrospektyvą. Dar siūlome peržiūrėti bendrąją nacionalinio muziejaus koncepciją, kuri remiasi valdančiosios klasės naratyvo istorifikacija, į kurią taip natūraliai šiandien įsikomponuoja ir fizinės apsaugininkų represijos, ir P. Repšio kūryba. Viešai pareiškiame, kad solidarizuojamės su meno „šiukšlėmis“, todėl su tokia meno sistemos ideologija mums ne pakeliui!

Redas Diržys

Benigna Kasparavičiūtė

Mantas Kazakevičius

Kęstutis Šapoka