2021 02 05

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Viešpaties bičiuliai – Morta, Marija ir Lozorius

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Minint Kristaus Paaukojimo šventę, buvo paskelbti du Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos potvarkiai: Visuotinis Romos kalendorius, nustatantis liturginių švenčių eilę visai Bažnyčiai, buvo papildytas naujais minėjimais.

Nuo šio leista minėti tris Bažnyčios mokytojus: šv. Grigalių Narekietį (vasario 27 d.), šv. Joną Avilietį (gegužės 10 d.) ir garsiausią viduramžių mistikę šv. Hildegardą Bingenietę (rugsėjo 17 d.). Taip pat praplėstas šventosios Mortos (Liepos 29 d.) minėjimas, kuris nuo šiol apims ir jos brolį Lozorių bei seserį Mariją.

Besidomintiems šventųjų kultu ir tradicijomis trijų Viešpaties bičiulių įtraukimas į Visuotinį kalendorių yra įdomus dviem aspektais: pirma, nuo šv. Grigaliaus Didžiojo dienų egzistavusi tradicija tapatinti Mortos seserį su Marija Magdaliete daugiau nebebus palaikoma; antra, pagaliau prisimintas ir Lozorius, kuris yra išskirtinis Evangelijų veikėjas.

Pasvarstykime, ką Bažnyčia kviečia apmąstyti, minėdama šiuos šventuosius, kurie buvo tokie artimi Jėzaus širdžiai: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.“ (Jn 12, 5)

Šventoji Morta – atsakinga ir sumani moteris

Morta, kurios vardas hebrajiškai reiškia ponia, valdovė, minima Evangelijose pagal Luką ir pagal Joną. Bažnyčios dvasingumo tradicijoje klasikine tapusi scena, vaizduojanti Mortą, besiskundžiančią savo seserimi, kuri jai nepadeda tvarkytis, ir Viešpaties pamokymą: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 41–42). Todėl Morta laikoma šeimininkių globėja, kitaip sakant, moteriške, kuriai svarbūs tik žemiški reikalai.

Šventosios Morta ir Marija Betanietės. Fragmentas iš Fra Angelico freskos „Jėzus Alyvų kalne“, 1437–1446 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Žinoma, toks Mortos įvaizdis, kaip ir dirbtinis seserų supriešinimas, yra netikras. Jėzus mylėjo abi seseris. Jam patiko viešėti Mortos namuose, ir galime būti tikri, kad Morta tikrai ne visada tik sukdavosi apie puodus. Viešpats priekaištauja Mortai todėl, kad ji neparodė meilės savo seseriai. Mortos skunde slypi ir kaltinimas: „Štai šita tinginė man nepadeda, aš čia viena viską darau, o tau, Jėzau, matau, visai dzin.“ Morta neprašo Marijos pagalbos, bet nori įtraukti Mokytoją į seserų konfliktą. Jėzus Mortai primena, kad teisinga rūpintis daugeliu dalykų, tačiau reikia neužmiršti, kad svarbiausia – klausyti Viešpaties ir skirti Jam laiko. Morta tikrai gali būti laikoma darboholikų globėja, nes ji puikiai žino, kaip lengva įsitraukti į tūkstančius darbų bei rūpesčių ir taip prarasti savo sielą. Šiame produktyvumo amžiuje jos pavyzdys yra išties svarbus.

Evangelistas Jonas Mortą mini pasakodamas apie Lozoriaus prikėlimą. Šioje istorijoje vėl girdime Mortos priekaištą Mokytojui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jn 11, 21); tačiau Morta nesustoja ties savo nuoskauda, jog bičiulis ją nuvylė, bet išreiškia savo tikėjimą: „Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“ (Jn 11, 22). Viešpats ją padrąsina šiame išbandyme įžvelgti Dievo galybės apsireiškimą, ir Morta, turbūt pirmoji iš Evangelijų moterų, pateikia tikėjimo išpažinimą: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (Jn 11, 27). Morta tampa savo brolio prikėlimo liudininke (būdama praktiška moteris, ji Jėzų įspėja, kad nevertėtų nuritinti akmens nuo kapo, nes mirusysis jau dvokia) ir taip jos tikėjimas apdovanojamas išskirtine malone.

Apie tolesnį Mortos likimą pasakoja įvairios tradicijos. Rytų Bažnyčia skelbia, kad Morta buvo tarp tų moterų, kurios stovėjo prie Viešpaties kryžiaus. Ji vadinama Miros nešėja, nes ėjo kartu su kitomis moterimis patepti Kristaus kūno, tad ji kartu yra ir Prisikėlimo liudininkė. Po Stepono nužudymo, prasidėjus mokinių persekiojimui, Morta su Lozoriumi apaštalavo įvairiuose kraštuose, kol galiausiai apsistojo Kipre ir čia mirė.

Juanas de Valdés Lealas, „Šv. Lozorius su Marija Magdaliete ir šv. Morta“, 1658 m. Jl FilpoC / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Lotyniškoji tradicija pasakoja, kad visi trys giminaičiai atplaukė į Prancūziją, Marselį, kur Morta pagarsėjo kaip drakono žudikė, nes išlaisvino gyventojus nuo juos kankinusio slibino – žinoma, jei nereikėjo kardo, užteko padaryti kryžiaus ženklą ir drakonas nugaišo. Iš tiesų filmo verta istorijaǃ

Šventoji Morta minima liepos 29 dieną nuo viduramžių, šią datą susiejant su Marijos Magdalietės šventės oktava (kuri prasideda liepos 22 d.).

Šventoji Marija – pasirinkusi geriausiąją dalį

Popiežius Grigalius Didysis, 591 m. rugsėjo 21 d. pamoksle kalbėdamas apie šventąją Mariją Magdalietę, sutapatina ją su prostitute, kuri plovė Jėzui kojas, ir įvardina ją kaip Mortos ir Lozoriaus seserį. Šią tradiciją įtvirtina viduramžių bestseleris „Aukso legenda“ bei krikščioniškoji ikonografija ir Kristaus gyvenimo regėtojai (pvz., Lietuvoje populiarumo sulaukusi Valtorta). Rytų Bažnyčia visuomet skyrė šias tris moteris: atgailautoją nusidėjėlę, Mariją Magdalietę ir Mariją, Mortos seserį.

Šią maišatį sukėlė panašios evangelistų aprašomos istorijos: atgailaujanti nusidėjėlė numazgojo Jėzui kojas (Lk 7, 36–50), tą patį padarė Marija, Mortos sesuo (Jn 12, 1–6), Magdalietė minima iškart po nusidėjėlės pasakojimo, tad ilgainiui visos šios trys moterys tapo viena – didžiąja nusidėjėle Marija Magdaliete. Ši tradicija buvo įtvirtinta liturginėse maldose, skirtose Magdalietės šventei. Tačiau išsami biblinė egzegezė patvirtina bent jau Marijos Magdalietės ir Marijos Betanietės skirtingumą, o dabartinis liturginis minėjimas užbaigia šį tapatinimą. Tad mums teks iš naujo atrasti Mariją iš Betanijos.

Eustache Le Sueur, „Jėzus Mortos namuose“ (fragmentas), 1654 m. José Luiz Bernardes Ribeiro / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Neapsiriksime tvirtindami, kad Marija buvo sesers priešingybė – mieliau mąstanti, nei veikianti. Ji sėdi prie Viešpaties kojų – tikro mokinio ženklas, kai visas aplinkinis pasaulis, rodos, gali prasmegti. Marija myli neskaičiuodama: brangiausių nardo kvepalų indą ji panaudoja, kad pateptų Jėzaus galvą ir nušluostytų jo kojas. Marijai vis kliūna nuo gudriųjų ir išmintingųjų – ar tai būtų pasipiktinusi sesuo, ar veidmainis apaštalas, skaičiuojantis svetimus pinigus. Tačiau, atrodo, kad Jėzus ypatingai ją myli ir užstoja, abu kartus ją padrąsindamas ir pagirdamas. Iš tiesų Marija iš Betanijos mums primena, kad krikščionio užduotis pirmiausia yra mylėti.

Kadangi Vakarų tradicija ją tapatino su Magdaliete, nėra pasakojimų apie tolesnį jos gyvenimą. Rytų Bažnyčia ją, kaip ir Mortą, vadina Miros nešėja ir Prisikėlimo liudininke. Toliau ji, kaip sesuo ir brolis, išvyko į Kiprą ir čia apaštalavo.

Šventasis Lozorius – žmogus, apgavęs mirtį

Elieazaro (toks hebrajiškas Lozoriaus vardas) istoriją aprašo tik evangelistas Jonas. Lozoriaus mirtis ir prikėlimas yra kulminacinis apaštalo Evangelijos taškas: po šio paskutinio Jėzaus atlikto ženklo fariziejai nusprendžia sunaikinti šį „netikrą pranašą“.

Léonas Josephas Florentinas Bonnatas, „Lozoriaus prikėlimas“, 1857 m. Wikipedia.org nuotrauka

Ko galėtų mus išmokyti Lozorius? Pirmiausia jis mums paliudija tikėjimą, kad ne mirtis taria paskutinį žodį. Lozorius yra prikeliamas gyventi tam, kad mes įsitikintume, jog Kristus yra stipresnis už mirtį. Šiuo pandemijos laikotarpiu, kuomet mirties baimė yra paveikusi beveik visus mus, vėl dera prisiminti, kad Kristus yra Gyvybė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26). Net jei ir visiems teks paragauti mirties, tikintiems Kristų ji tebus tiltas pas Mylimąjį.

Evangelistas Jonas mini, kad „aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų“ (Jn 12, 10–11), tačiau Tradicija tikina, kad tai jiems nepavyko. Rytų krikščionys Lozorių laiko Kipro vyskupu, o Vakarų – Marselio ganytoju. Kad ir kaip ten būtų, Lozorius yra šventasis, paragavęs mirties du kartus. Viduramžiais jis buvo minimas gruodžio 17 d., o nuo šių metų jį pagerbsime liepos 29 d.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šis išplėstas minėjimas yra skirtas prisiminti, kad Viešpats Betanijos namuose patyrė šeimos šilumą ir draugystės džiaugsmą. Morta Jam patarnavo, Marija atidžiai klausėsi, o Lozorius tapo Jėzaus galios prieš mirtį ženklu. Šie trys Viešpaties bičiuliai mus pamoko, kad, darbuodamiesi šioje žemėje kaip Morta ir klausydamiesi Jėzaus žodžių kaip Marija, galiausiai mes būsime prikelti tikrajam gyvenimui kaip Lozorius.